Orkestras ėmė groti lėčiau, susiūbavo svaigi „Nakties bliuzo” interpretacija, ir minia šokių aikštelėje gerokai praretėjo. Po kelių akimirkų pasirodė Kesidis ir Lemsonas, jie skverbėsi link stalo drauge su savo damomis. Kesidis vedėsi žvitrią nedidukę skaisčiaakę merginą, viena ranka lengvai apglėbęs ją per juosmenį. Jos vardas, kaip jis pristatė draugams, buvo Molė, o antrosios merginos — Nelė. Perlę Molė, regis, jau pažinojo iš anksčiau.
— O aš ir nežinojau, kad jis buvo su jumis! — susijaudinusi spygtelėjo Molė. — Tu niekad nesakei man, kad pažįsti tikrą, gyvą bombonešio lakūną. Perle! Ką gi dar tokio esi nuslėpusi?
— Įsivaizduok sau, matyt, būsiu pamiršusi, — Perlė dirstelėjo į Feračinį ir nelinksmai gūžtelėjo pečiais.
Floidas Lemsonas buvo beveik toks pat aukštas kaip ir Kesidis, tokiomis pat ilgomis, laisvai maskatuojančiomis galūnėmis, tačiau jis buvo švariai nusiskutęs ir gerokai tamsesnio gymio, išsišovusiais skruostikauliais, plonomis lūpomis, jo veidas buvo liesas, pailgas, o akys — tamsios ir siauros — iš pirmo žvilgsnio matėsi, kad jis turi Amerikos indėnų kraujo. Lemsono specializacija buvo durklai bei rankiniai šautuvai, grumtynės be jokių taisyklių, be to, vagystės, įsilaužimai, spynų atrakinimas, seifų atidarymas ir dar daugybė kitų panašių karo meno kilniausiųjų sričių.
— Tai kurgi toji dainuojančioji dama, kurią, pasak jūsų, turėjome susitikti? — paklausė jis, atsigręždamas į šokių aikštelę. — Maniau, ji jau turėjo pasirodyti.
— Nusiramink, Floidai, — atsiliepė Kesidis sudribdamas į kėdę ir nekreipdamas jokio dėmesio į Molės protesto cyptelėjimą, kai jis pasisodino ją ant kelių. — Šiuo atžvilgiu Haris jau turi kai kurių planų. Jis pats tikrai paneigtų, jeigu paklaustum, bet aš geriau žinau. Supranti, lakūnai neišvengiamai išsiugdo neklystančią intuiciją. Naktiniai skrydžiai priverčia.
— To paties klausiau ir aš, — atsiliepė Perlė. — Jau kuris laikas niekur jos nemačiau.
Pokalbis prie stalo pasuko kita linkme, ir Feračinis su taure rankoje atsilošė kėdėje, tuo pat metu žvilgsniu atsainiai klydinėdamas tarp aplinkui susibūrusių žmonių. Prie baro pasirodė pianistas Džordžas, paprastai akompanuodavęs Dženetei, susigūžęs jis sudribo ant kėdės ir įbedė nosį į gėrimo taurę. Jis atrodė kažko smarkiai įsitempęs ir susinervinęs, kai kilstelėjo taurę, aiškiai pasimatė, kad jo ranka virpa. Barmenas Lu priėjo kažko jam pasakyti, bet tučtuojau atsitraukė akmenine veido išraiška — matyt, neklystantis barmeno radaras sugavo stiprų „nelįskite prie manęs” signalą. Kažkas buvo negerai.
Feračinis dar keletą akimirkų gurkšnojo savo gėrimą. Paskui padėjo taurę, puse lūpų burbtelėjo atsiprašydamas ir nuėjo prie baro. Jis stabtelėjo greta Džordžo, nežiūrėdamas tiesiog į ji— Kas atsitiko? — paklausė jis pakankamai tyliai, kad niekas iš pašalinių neišgirstų.
Džordžas dar sykį skubiai gurkštelėjo, taip ir nepakeldamas akių.
— Nieko, kas būtų susiję su tavimi, Hari. Tiesiog… šiokios tokios problemos, susijusios su šia vieta. Nesuk sau galvos. — Džordžas buvo akivaizdžiai išsigandęs.
— Kokios problemos? — paklausė Feračinis. Staiga jį apėmė kone panika. — Bet kodėl gi tu vis dar negroji? Kur Dženetė?
Džordžas vangiai mostelėjo ranka link koridoriaus, vedančio į klubą nuo pat paradinių laiptų.
— Ten lyg ir kažkas atsitiko… Tikrai nežinau, kas… Makso kabinete…
Feračinis atsigręžė ir pažvelgė Džordžo rodoma kryptimi. Viena dvigubų klubo durų pusė buvo atvira. Koridoriuje už jų keletas žmonių drabužinėje atsiiminėjo paltus, iš gatvės kaip tik įėjo būrelis naujų lankytojų.
— Kokios gi prob… — pradėjo Feračinis ir ūmai užsikirto. Pro Makso kabineto duris išėjo ketvertas vyrų. Dviejų jis bemaž nespėjo įžiūrėti — probėgšmais šmėkštelėję, jie įsimaišė tarp kitų laiptais kopiančių į gatvę žmonių ir dingo iš akių. Tačiau pakako ir to — Feračinis atpažino Storalūpį ir Gumą Kramtantį Stuobrį.
— Gerai, Džordžai, man regis, aš jau žinau, — pusbalsiu ištarė jis ir atsitraukė.
— Tu nieko negali padaryti! — sušuko Džordžas Feračiniui iš paskos, kai šis pasuko durų link.
— Pažiūrėsim, — niauriai sviedė per petį Feračinis.
Po kelių akimirkų įsiveržęs į Makso kabinetą, Feračinis aptiko ten didžiausią sumaištį. Dekoratyvinis sieninis laikrodis, gėlių vazos, rašomoji mašinėlė, pora paveikslų — visa kas suniokota voliojosi ant grindų. Keletas baldų buvo sulaužyta. Stalčiai ištraukti ir ištuštinti, visur aplinkui mėtėsi popieriai. Maksas linksojo atsirėmęs į stalą, šniurkščiodamas ir spausdamas krauju sumirkusią nosinę prie nosies ir burnos. Viena jo akis sparčiai tino, drabužiai buvo sutaršyti. Feračiniui nespėjus nė prasižioti, pro vonios kambario duris kabineto gilumoje, iš kur girdėjosi vandens šniokštimas, galvą kyštelėjo Marta, apvalaina pusamžė moteriškė, kuri tvarkydavo buhalteriją. Ji atrodė išbalusi ir sukrėsta.
Tada pasigirdo Dženetės balsas:
— Ačiū, Marta. Man jau viskas gerai. Kas gi ten dar?
Feračinis niauriai perėjo kambarį, atstūmė Martą į šalį ir aptiko Dženetę pasilenkusią virš kriauklės. Jos plaukai buvo suvelti, prie nubruožto skruosto ji spaudė drėgną servetėlę. Išvydusi veidrodyje Feračinį, ji pabandė nusišypsoti.
— Sveikas. Dabar jau būsi matęs mane pačios prasčiausios įmanomos būklės.
Pabalęs iš įtūžio, nevaliodamas ištarti nė žodžio, Feračinis tesugebėjo ištiesti ranką ir uždėti ją Dženetei ant peties.
— Čia apsilankė tokie vaikinai… — pradėjo Marta.
— Aš juos mačiau.
— Jie čia viską sujaukė ir vožtelėjo Dženetei, šitaip norėdami paauklėti Maksą, — pasakojo Marta. — Maksas bandė pristverti tą išsipusčiusį beždžionę — ir…
Feračinis spūstelėjo Dženetės petį ir sugrįžo į kabinetą.
— Viskas gerai? — paklausė jis Makso.
Maksas skausmingai linktelėjo.
— Viskas bus gerai. Gal atneštum man gėrimo, Marta? Tik stipresnio.
Virstelėjo durys, ir vidun įėjo Džordžas. Jis stabtelėjo tarpduryje ir priblokštas išvertė akis. — o Viešpatie, man nė į galvą neatėjo… Maniau, jie tiesiog šnekasi. Juk nebūčiau sėdėjęs ten, jei būčiau bent numanęs, Hari, iš tikrųjų… Aš maniau…
— Viskas gerai, — aštriai pertarė Feračinis.
Tada vidun įsmuko Kesidis, jis be garso uždarė duris sau iš paskos ir vienu žvilgsniu apmetė kambarį.
— Susidomėjau, kur tu išsidanginai — maniau, gal reikės paramos, — pasakė jis Feračiniui.
— Ar tu žinai, kas šitie šunsnukiai? — paklausė Feračinis Makso. — Kur jie tūno ir panašiai?
— Džonis žino, bet jo čia dar nėra, — atsakė Maksas. — Štai kodėl jie ir atsivilko taip anksti. Jie ir yra tie patys, kurie pastaruoju metu vis apkartina mums gyvenimą.
Kesidis dirstelėjo į Feračinį. Staiga jis pradėjo kažką nuvokti. Jau buvo matęs tokią išraišką Feračinio veide.
— Nagi, nagi, luktelėk valandėlę, Hari, — perspėjo jis, kilstelėdamas ranką. — Tiktai nepasiduok visokiems beprotiškiems sumanymams, ne dabar…
Po valandos jie vėl susirinko jau šiek tiek aptvarkytame Makso kabinete. Džonis „Šešios Džei” pagaliau buvo čia, kurį laiką pasišnekėjęs jis grįžo į barą paieškoti vieno savo bičiulio, kuris, pasak jo, geriau sugebėsiąs atsakyti į kai kuriuos Feračinio klausimus. Maksas buvo pasišalinęs į vonią kambario gilumoje, valandėlei palikdamas Feračinį su Kesidžiu vienu du.