— Tai beprotybė, Hari, — sušnypštė Kesidis, prislopinęs balsą iki primygtinio kuždesio. — Ar ne tu pats nuolat kalei man į galvą, kad mūsų vykdoma misija yra ypatingai svarbi, kad niekas, absoliučiai niekas neturi sukelti jai nė menkiausio pavojaus. Žinau, tai neduoda tau ramybės, tačiau dabar mes juk negalime vaikytis šitų šunsnukių. Bene tau visai praskydo smegeninė, žmogau?
— Prisidedi ar ne? — lediniu balsu paklausė Feračinis. Jo veide atsispindėjo nepalenkiamas ryžtas. Kesidis beviltiškai atsiduso. Haris buvo nusiteikęs visiškai rimtai, niekur nedingsi.
Daugiau jie nieko nebespėjo kits kitam pasakyti — iš vonios išlindo visas sutvarstytas ir pleistrais aplipdytas Maksas, o iš koridoriaus įėjo Džonis Šešios Džei su kažkokiu žmogumi. Drauge su jais atėjo ir Floidas Lemsonas, jis atrodė gerokai susidomėjęs. Džonis prisėdo ant stalo krašto greta Feračinio ir dvejodamas žvilgtelėjo į jį.
— Nesu tikras, kad pats supranti, kur kiši nagus, Hari, — pasakė jis. — Ledokšnis Brunas kone visą laiką kiūto užsidaręs savo irštvoje Pelheme — namas didžiulis, ir ten nuolatos trinasi bent pora jo gorilų. Iš tiesų tai tikra tvirtovė. Tau net nepavyks prasismelkti vidun.
— Taip? — Feračinis toli gražu nebuvo įtikintas. — Papasakok man apie tą namą, Džoni, — paprašė jis.
Tuo tarpu sandėlyje Bruklino uoste ištisą naktį, kaip visada, plieskė šviesos. Majoras Vorenas, kapitonas Peinas bei seržantas Padis Rajenas triūsė užpakalinėje pastato dalyje, instaliuodami mechanizmo laidus. Priešakiniame kabinete Ana Charkiovič rodė Mortimeriui Grynui keletą pastarųjų savaičių ruoštos ataskaitos suvestinę — ji rinko pranešimus apie kasdieninius, žiniose skelbiamus įvykius ir lygino juos su atitinkamais įvykiais, išlikusiais įrašuose, atsigabentuose iš savųjų laikų. Ana pateikė Grynui ištisą sarašą aptiktų neatitikimų.
— Nerandu jokių skirtumų iki sausio mėnesio, tai yra, to meto, kai čia atvykome mes, — kalbėjo ji. — Tačiau vėliau vis pasitaiko įvairiausių neatitikimų. Tiesa, tai smulkmenos, bet kaipgi jas paaiškinti? — Ji patylėjo, laukdama kokio nors komentaro, tačiau Grynas nepratarė nė žodžio, išsiblaškęs jis atsainiai žvelgė į paskleistus ant stalo popierius. Ana vėl mostelėjo lapu, kurį laikė rankoje. — Štai vienas. Tema: Džo Luiso kova su Džonu Henriu vasario pradžioje. Mūsų mikrofilmuose teigiama, kad Henris buvo nokautuotas antrajame raunde. Tačiau kova, vykusi Medison Skver Gardene prieš porą mėnesių, buvo nutraukta dar pirmajame raunde, suskaičiavus iki penkių. Arba štai dar. Popiežius Pijus XI mirė vasario mėnesį — tačiau anot mūsų įrašų tai atsitiko diena anksčiau nei pranešama čia. Štai tos pačios dienos to paties laikraščio numerio pavyzdžiai — jie nėra identiški. — Ana numetė popierių ant krūvos kitų. — Galėčiau tęsti ir tęsti, bet, manau, ir pats jau supranti, ką noriu pasakyti. Žinau, skamba kaip tikra beprotybė, tačiau įspūdis mažne toks, lyg… na, lyg būtume atsidūrę kažkokiame kitame pasaulyje. Bet kaipgi tai galėjo atsitikti?
Grynas ilgai nieko nesakydamas žvelgė į paskleistus popierius.
— Taip, sutinku, tai iš tiesų labai keista… — pagaliau ištarė jis. Tačiau čia pat pasitempė ir pagyvėjo. — Ir vis dėlto nevertėtų per daug dėl to nerimauti ir šitaip gaišinti darbą. Ištaikęs progą norėčiau peržiūrėti visus tavo čia surinktus duomenis. O tuo tarpu ar nevertėtų tau grįžti pas kitus ir tęsti darbą? Netrukus ateisiu ir aš.
Kai Ana išėjo. Grynas dar kurį laiką sėdėjo, sklaidydamas jos užrašų puslapius. Paskui nukėlė telefono ragelį ir pasakė Haid Parko viešbučio Londone numerį — Anglijoje tuo metu turėjo būti ankstyvas rytas. Operatorė perspėjo jį, kad transatlantinis skambutis gali užtrukti gerą valandą. Užsakęs pokalbį, Grynas patraukė pas kitus padėti darbuotis.
Maždaug po pusantros valandos jis vėl buvo kabinete ir šnekėjosi su apsimiegojusiu Vinsleidu.
— Aš iš paskutiniųjų stengiuosi palaikyti čia tvirtą dvasią ir neleisti niekam pulti į paniką, — kalbėjo Grynas. — Tačiau tiesa yra tokia: ko gero, mes turime problemų. Klodai. Ir netgi labai rimtų.
11 skyrius
Miuncheno krizės metu Čerčilis tvirtino, esą, negali būti nė kalbos apie Europos saugumą be Rytų fronto, o Rytų fronto negali būti be Rusijos. Tačiau Rusijos pastangos priartėti prie Vakarų ir bendromis pastangomis stoti prieš nacizmą buvo atstumtos, maža to, nepaisant sutarties, įpareigojančios juos ginti Čekoslovakiją tuo atveju, jei Prancūzija imsis to pirma, rusai net nebuvo pakviesti dalyvauti Miuncheno konferencijoje, kur ir buvo nulemtas čekų likimas. Be to, kas gi kvies potencialią auką į patalpą, kurioje dalijami alibi?
Artėjant 1939-ųjų vasarai anglų-prancūzų politiką stipriai veikė dvi priešingos srovės. Į vieną pusę tempė tradicinės jėgos, atkakliai tebetvirtinančios, kad būtų visai neblogai, jeigu nacistai ir komunistai susipjautų tarpusavyje, o jei viskas baigtųsi tuo, kad niokodamos viena kitą abi šios sistemos išvis susinaikintų — būtų jau tiesiog puiku. Ši stovykla buvo pasirengusi pripažinti virš Lenkijos pakibusios grėsmės simptomus, tačiau nieku gyvu nesiruošė sudarinėti jokių paktų su Sovietais, kas reikštų vis gilesnį įsipainiojimą į konfliktą jau po Lenkijos žlugimo. Gi priešingon pusėn lenkė vis stiprėjantis Čerčilio bei jo pasekėjų spaudimas, kurį iš užkulisių vis skatino Vinsleido grupė, pernelyg gerai žinanti, kur nuves pasaulį Hitleris, ir tvirtai įsitikinusi, kad bet kokius Vakarų bei Sovietų tarpusavio nesutarimus bus laiko išspręsti ir vėliau.
Šių prieštaravimų įtakojami Britanijos veiksmai buvo gana dviprasmiški. Vos dienai praėjus po aistringai Hitlerį pasmerkusios kalbos kovo septynioliktąją, ministras pirmininkas Čemberlenas atmetė kaip „dar nepribrendusį” sovietų užsienio reikalų ministro Litvinovo siūlymą surengti bendrą konferenciją ir aptarti antinacistinį frontą — lygiai taip pat atsitikko ir „anksčiau”, tai yra, „Protėjo” pasaulyje. Balandžio mėnesį Litvinovas vėl pateikė tą patį pasiūlymą Britanijos ambasadoriui Maskvoje — kaip ir anksčiau, o Britanijos vyriausybė vėl jį atmetė — irgi kaip anksčiau. Gegužės mėnesį į Litvinovo vietą Stalinas paskyrė Molotovą — irgi kaip anksčiau. Litvinovas buvo stipriausia figūra Rusijoje, pajėgi skatinti bendrą saugumą su Vakarais, taigi, „Protėjo” grupė darė ką galėjo, siekdama pakeisti Britanijos politiką pakankamai, kad Litvinovas išsilaikytų poste. Taigi, šiuo atveju Vinsleidui ir Čerčiliui teko pripažinti pralaimėjus.
Kita vertus, Britanija netikėtai paskelbė visuotinę mobilizaciją, karinė padėtis buvo įvesta tiek sausumos daliniuose, tiek laivyne, tiek oro pajėgose. O tai jau buvo kažkas, kas „anksčiau” neįvyko.
— Problema yra ta, kad Čemberlenas bando siekti dviejų visiškai nesuderinamų tikslų, — pasakė Kurtas Šolderis profesoriui Lindemanui, sėdinčiam kupė priešais jį. Traukinys kaip tik įvažiavo į Čelmsfordo Esekso grafystėje priemiesčius. Juodu grįžinėjo į Londoną iš Oro pajėgų ministerijos tyrinėjimų skyriaus Bodsi Meinore netoli Felikstouvo, kur Šolderis, prisidengęs kruopščiai parinktu slapyvardžiu, susitiko su Votsonu-Vatu, Henriu Tizardu bei kitais vyriausybės mokslininkais ir bandė atsargiai įsiūlyti jiems keletą naujų idėjų apie radarus, lėktuvų radijo ryšio perėmimą, žemėje esančias kontrolės sistemas bei panašius dalykus. — Jis jau prasikrapštė akis tiek, kad pastebėtų tiesiog virš galvos pakibusį pavojų, tačiau vis dar neįstengia prisiversti sutikti, kad Rusija Europos reikaluose yra viena pagrindinių jėgų. Jis siekia pažaboti Hitlerį visomis tomis garantijomis, tačiau Rusiją nori palikti nuošalyje. O šito jau niekaip neįmanoma padaryti.