— Na, šiaip ar taip, šalis bent jau parodė irgi turinti šiokius tokius dantis, — atsiliepė Lindemanas. — O ši įtaka galbūt kažkaip pasieks ir Maskvą ir visus reikalus tenai bent nežymiai pakreips į gerąją pusę. — Vilties jo balse buvo ne kažin kiek.
— Galbūt, — ne daugiau jos turėjo ir Šolderis.
Vienas pirmųjų naujas pareigas pradėjusio eiti Molotovo veiksmų buvo derybų pradžia, siekiant pagerinti santykius su Vokietija. Kad neliktų su ilga nosimi, Čemberlenas pavėluotai sureagavo, paliepdamas savo atstovams Maskvoje irgi pradėti su rusais atvirą dialogą. Tačiau „Protėjo” grupės pasaulyje tos kalbos anaiptol nebuvo visiškai nuoširdžios ir pasiekė tik tiek, kad dar labiau sustiprino Stalino įtarimus, jog jis palengva yra stumiam.as link karo, nuo kurio Vakarų šalys tikisi paskutinę akimirką išsisukti. Taigi, vėliau Stalinas atsitraukė, jis nesikišo, kai Hitleris rugpjūčio mėnesį užgriuvo Lenkiją, o Sąjungininkai paskelbė karą, tikėdamiesi jį užbaigti per mėnesį ar du; jis abejingai stebėjo, kaip dresiruotas Vakarų tigras ūmai apsigręžė ir Sąjungininkus suėdė. O vėliau atėjo ir paties Stalino eilė.
— Koks keistas buvo tavo gyvenimas. Kurtai, — pasakė Lindemanas. Amžininkų tarpe jis garsėjo gan staigiu būdu ir gana ribotu pakantumu idėjoms, smarkiai besiskiriančioms nuo jo paties idėjų, tačiau, savaime suprantama, visuose reikaluose, susijusiuose su ateiviais iš ateities, jis stengėsi kiek įmanoma prisitaikyti. — Tau dusyk teko pergyventi tą neįtikėtiną procesą, ir kaskart atsidurdavai vis tolimesnėje praeityje. Ko gero, turėtum jaustis kaip… na, nežinau… kaip koks chronologinis Amžinas Žydas.
Šolderis nusišypsojo.
— Bet šįsyk aš bent jaučiu šiokius tokius pokyčius į gerąją pusę. Paskutiniajame pasaulyje, kuriame man teko gyventi, iki soties prisižiūrėjau Hitlerio reicho nihilizmo, o paskui — ir Heidricho, kuris buvo dar blogesnis.
— Skamba labai jau neįtikėtinai.
— O vis dėlto taip. Valstybė be galo išplėtė savo įtaką, jos galia prasiskverbė į kiekvieną individo gyvenimo smulkmeną. Visa, ką tu darei, visur, kur ėjai, visi, su kuriais susitikdavai ar šnekėdavaisi — visa visa buvo stebima, tikrinama, kontroliuojama. Reikdavo pranešti apie bet kokią veiklą — netgi pašto ženklų kolekcionierių klubą ar vaikų sporto komandą. — Šolderis skėstelėjo rankomis. — Vaikai! Jie būdavo praktiškai atimami iš tėvų, auklėjami griežtai ir apnuodijami ideologija netgi ikimokykliniame amžiuje. O kadangi nacistų prietarai dėl rasės grynumo ir paveldėjimo buvo virtę įstatymu, silpnieji ir protiškai atsilikusieji būdavo sterilizuojami ir išmokomi atlikti paprasčiausias užduotis — jei tik išvis turėdavo potencijos tapti kuo nors naudingais ateityje.
— O jeigu ne?
— Jie paprasčiausiai būdavo pašalinami iš rasės, tam buvo skirta priverstinės eutanazijos programa.
Apimtas siaubo Lindemanas išvertė akis.
— Šito negali būti! — užprotestavo jis. — Kaipgi įmanoma prievarta daryti šitokius dalykus? Turėjau galvoje — o kas, jeigu tėvai nesutikdavo?
Šolderis nelinksmai nusišypsojo.
— Jie negalėdavo atsisakyti. Tu net neįstengi įsivaizduoti, kaip visa tai atrodė. Šeimos, galima sakyti, išvis nebeegzistavo. Individai nebeturėjo jokių teisių, jokių laisvių. Jie egzistavo vien tam, kad tarnautų valstybei. Valstybė savinosi absoliučiai viską. — Jis mostelėjo į slenkantį už lango miesto vaizdą, kuris netikėtai pradingo, nes traukinys įbildėjo į Čelmsfordo stotį. — Šis pasaulis yra visiškai kitoks, profesoriau, jis civilizuotas ir laisvas. Jis dar turi ateitį, jis turi viltį. Žinoma, jis neįprastas ir senamadiškas, tačiau kai kuriais esminiais bruožais jis kur kas artimesnis tam pasauliui, iš kurio aš esu kilęs.
— Tave nuo gimtojo pasaulio dabar turbūt skiria ištisa amžinybė, — pastebėjo Lindemanas. — Kiek tau buvo metų, kai išvykai iš 2025-ųjų? Sakei, trisdešimt penkeri?
— Taip.
— Ar tu turėjai ką nors — na…
— Šeimą? Taip, bet aš jau seniai nebegalvoju apie juos. Nėra jokios prasmės.
— O… aš atsiprašau.
— Aš buvau fizikas, dirbau branduolių jungimosi energijos pagrindu veikiančių variklių sistemų, skirtų kosminiams laivams, vystymo programoje, — kalbėjo Šolderis, pajutęs Lindemano sutrikimą ir stengdamasis palaikyti pokalbį. — Naujieji atradimai fizikos srityje buvo ir svarbūs mano darbui, ir stulbinantys patys savaime. Taigi, kaip tik toje srityje ir ėmiau specializuotis… — Jis gūžtelėjo pečiais. — O paskui apsireiškė „Siuzereno” agentai ir pateikė pasiūlymą, kuriam finansiniu požiūriu buvo stačiai neįmanoma atsispirti. Štai taip aš ir išvykau dirbti į Braziliją.
— O iš ten buvai perkeltas į jų sukurtą 1941-ųjų nacistinę Vokietiją.
— Taip.
— Ir dirbai bombos kūrimo programoje — tos pačios bombos, kurią kitais metais Hitleris numetė ant Rusijos?
— Taip.
— Ar tos bombos ir buvo gaminamos Vokietijoje?
— Gaminamos — ne. Jos buvo surenkamos iš paruoštų detalių, atgabenamų iš ateities. „Siuzerenas” nenorėjo aprūpinti Hitlerio visiškai išvystyta pramone. Mano manymu, jie tiesiog siekė, kad fiureris nė akimirkai neužmirštų, kam iš tiesų priklauso valdžia.
Lindemanas suraukė nosį ir kiek dvejodamas pasitrynė ją krumpliu.
— O ar neturėjai kokių nors — na… moralinių problemų, pavyzdžiui, sąžinės ar panašių? Turėjau omeny — dirbdamas su šitokiais dalykais?
— Kol dar buvome Brazilijoje, mes visiškai nenutuokėme, kokiam reikalui branduoliniai užtaisai persiunčiami į praeitį, — atsakė Šolderis. — Mums buvo sakoma, kad jie skirti įprastiems inžineriniams darbams — kalnakasybai, teritorijų išvalymui ir panašiems dalykams. Tai nekėlė jokių įtarimų.
— O kai jau buvai perkeltas į praeitį?
— Ką gi, tada jau darbo sąlygos netikėtai smarkiai pasikeitė. Mes neturėjome alternartyvos. Paprastai jie išsirinkdavo tokius žmones, kurie turėjo 2025-uosiuose likusių giminių. Tai buvo puikus argumentas daryti mums spaudimą.
— Koks siaubas!
— Didžiąją dalį nacistų metodų iš tiesų sukūrė „Siuzerenas”. Patys jie toli gražu nebuvo tokie išradingi. Nepavykęs 1923-ųjų pučas daugmaž atskleidė jų galimybių ribas — kažin, ar tą įvykį galima pavadinti įsimintinai šauniu ar originaliu.
Traukinys sustojo, ir Lindemanas keletą akimirkų stebėjo perone knibždančius žmones.
— O kaip tu galų gale įstrigai čia? — pagaliau paklausė jis. — Ar ir šiuo atveju neturėjai pasirinkimo?
— Tiesą sakant, ir pats gerai nežinau, kas atsitiko, — atsakė Šolderis. — Matai, po keleto metų nacistų sugrįžimo vartai, vedantys atgal į 2025-uosius, buvo sunaikinti. Pasekmės aiškios — visi mes, iki to meto atkeliavusieji iš ateities, taip ir pasilikome Vokietijoje. Ir niekad nesugebėjome išsiaiškinti, kas gi atsitiko. Labiausiai įtikėtina mūsų hipotezė, ko gero, tokia: kai Sovietų Sąjunga buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, naciai nusprendė, kad „Siuzereno” pagalba jiems nebereikalinga. Savame pasaulyje jie tapo nesulaikoma jėga ir matė visiškai tiesų ir paprastą kelią, kaip užvaldyti visą pasaulį. Aš gi vėliau įsitraukiau į visai kitus dalykus.
— O „Siuzerenas” taip ir nebepasiuntė naujos grupės vienpusio ryšio projektoriumi, kad ši išsiaiškintų, kas gi atsitiko? — balsu svarstė Lindemanas. — Kokios priežastys galėjo sutrukdyti jiems šitaip pasielgti?
— Matyt, vis dėlto nepasiuntė… O jei ir pasiuntė, aš bent jau ničnieko nesu apie tai girdėjęs.
— Hmmmm… Tai skamba labai jau keistai… — valandėlę tvyrojo tyla. — Juk viskas buvo paruošta, kad nacistai galėtų nekliudomi pasiglemžti visą pasaulį — ką jie sėkmingai ir darė. Taigi, įdomu, kas ištiko tąjį pasaulį, iš kurio tu atkeliavai? Kaip jis išvis galėjo atsirasti toks, koks yra?