— Nežinau, — atsakė Šolderis. — Galbūt jo išvis ir nebėra.
— O jeigu taip, kaipgi tada tiesiog dabar Vokietijoje gali egzistuoti su juo jungiantys sugrįžimo vartai? — paprieštaravo Lindemanas. — Ir tas ryšys, pasak tavęs, dar keletą metų nebus nutrauktas?
— Aš nežinau, — pakartojo Šolderis. — Man pačiam visa tai — gūdžiausia paslaptis.
— Ką gi, tikėkimės šiandien arba rytoj sulaukti gerų žinių iš Niujorko.
— Tikėkimės.
Artėjo gegužės pabaiga, ir pagal informaciją, gautą 1975-aisiais, prieš pat misijai išvykstant, pirmasis pasikeitimas paprasčiausiais statiškais pranešimais turėjo įvykti kaip tik maždaug tuo metu. Tačiau transatlantinis ryšys nebuvo labai patikimas, taigi, neįmanoma buvo iš anksto įspėti, kada naujienos pasieks Londoną.
Kupė durys atsivėrė ir vidun įsigrūdo moteriškė plačiabryle, plazdančia, gėlėmis papuošta skrybėlaite, ji grūmėsi su iš pažiūros nesuskaičiuojamais krepšiais, maišais, ryšuliais ir paketais.
— Ar šios vietos užimtos? — dusdama sušniokštė ji. — Ne? Ačiū Dievui!
— Leiskite man, ponia, — ištarė Lindemanas, mandagiai atsistodamas jai padėti.
— O, ačiū. Jūs labai malonus. Ak, tik atsargiau su šituo. Čia supakuotas porcelianas.
Paskui moteriškę įėjo pagyvenęs dvasininkas, šiam iš paskos
— žmogus verslininko kostiumu, dar — apkūnus raudonveidis vyriškis languotu tvido švarku ir medžiagine kepure — iš pažiūros jį galėjai palaikyti fermeriu, be to, dar sutilpo ir gana jauna pora. Visi jie susigrūdo vidun ir šiaip ne taip susėdo, gi Lindemanas tuo tarpu krovė moteriškės nešulius ant bagažo lentynos virš galvos. Paskui jis vėl įsitaisė savo vietoje kampe ir pasiėmė nuo sėdynės savąjį „Taimz” numerį, taip palikdamas vietos moteriškei, kuri įsispraudė tarp jo ir fermerio.
— Dovanos, — galų gale atsisėdusi paaiškino moteris.
— Taip? — mechaniškai atsiliepė Lindemanas.
— Daugiausia tai žaislai.
— A, suprantu.
— Važiuoju aplankyti savo dukters Kensingtone.
— Kaip įdomu, — Lindemano balse nuskambėjo vos juntamos siaubo gaidelės — ūmai jis išsigando, ko gero, būsiąs įtrauktas į šitokį pokalbį visą kelią iki pat Liverpulio gatvės stoties.
— Ji turi tris vaikelius — mano anūkėliai.
— Neabejoju, kad jie stačiai žavingi.
Dvasininkas atsivertė žurnalą, fermeris ir verslininkas susirado po patogii tašką įsmeigti akims greta kits kito galvos, porelė ėmė tyliai kuždėtis. Patogiai sulankstęs laikraštį Lindemanas jau buvo bekimbąs į kryžiažodį, bet moteriškė ūmai vėl atsistojo nusivilkti palto.
— Ak, aš labai atsiprašau, — pasakė ji. — Tikrai nemaniau, kad čia bus taip karšta.
Moteriškė sulankstė paltą, įbruko jį tarp kitų savo daiktų ir pagaliau vėl atsisėdo. Lindemanas vėl sutelkė dėmesį į kryžiažodį, tuo pat metu švarko kišenėje naršydamas rašiklio. Bet tuojau pat moteriškė ėmė raustis savo rankinuke, kurį laikė ant kelių, ir Lindemanui teko kiek pasislinkti, kad paliktų erdvės jos alkūnei.
— Ak, brangusis, buvau tikra, kad įsidėjau bilietą čia, — sučiulbo ji. — Bet, matyt, bus likęs kitame krepšyje.
Ji vėl atsistojo ir kibo knistis bagažo lentynoje sukrautuose krepšiuose. Lindemanas patraukė kelį ir pasilenkė į priekį, atiduodamas jai dar daugiau vietos, tačiau mandagiai linktelėdamas į beriamus su šypsena jos atsiprašymus, jis nejučia apnuogino sukąstus dantis.
Prisidengęs veidą ranka Šolderis nusišiepė ir, traukiniui vėl pajudėjus, užsižiūrėjo į pro šalį slenkančius vaizdus. Tačiau jo akyse spindėjo nerimas.
Tai buvo tauta, kuri kuo rimčiausiai kalbėjo apie susidūrimą su karine nacistų galybe. Kaimiškajame Esekse ir kitose vietose Šolderiui teko matyti ryžtingai nusiteikusių moterėlių; apsižergusios dviračius jos važinėjo po kaimus, paštų skelbimų lentose kabinėdamos perspėjimus, kaip elgtis oro pavojaus metu. Jam teko stebėti Didžiojo karo atsargos pulkininkus, vaikančius vargšus kaimiečius su šluotomis po kriketo aikšteles ir grūdančius apkvaitusias, nieko nesuvokiančias jų galvas į dujokaukes. Sekmadieninių švenčių metu jis matė demonstruojant, kaip užgesinti gaisrą smėliu ar pasinaudojus purkštuvu nukenksminti padegančiąsias bombas. Visa tai gan aiškiai rodė, kad anglai sugeba patys kaitinti savyje karo įtūžį. Jie tikrai tikėjo, kad, žaisdami tokius ir panašius žaidimus, sugebės sustabdyti Hitlerį.
Tačiau jie nebuvo matę to, ką teko regėti Šolderiui. Jie nebuvo matę tos akmenuotos dykumos, kuria pavirto Maskva po atominio bombardavimo, nebuvo matę kalnų lavonų Lenkijos naikinimo stovyklose, nei filmų apie tai, kaip afrikiečiai buvo tūkstančiais suvaromi į duobes ir ten padegami napalmu. Jie niekada nebuvo ten, kur teko pabuvoti Šolderiui. Jie tiesiog negalėjo suprasti.
Liverpulio gatvės stotyje, pačiame perono gale jų jau laukė Vinsleidas ir Baneringas, o tai galėjo reikšti tik viena — atsitiko kažkas netikėto. Paspartinę žingsnį, Šolderis ir Lindemanas praėjo pro vis dar pūkščiantį ir dūmijantį garvežį, ir iš bičiulių veidų išraiškų kaip mat suprato, kad gerų naujienų nėra ko tikėtis.
Vinsleidas, vilkįs trumpą tamsią milinę, ant galvos užsivožęs minkštą fetrinę skrybėlę, pasivedė juos atokiau nuo plūstančios iš traukinio minios.
— Turime problemų, — be jokios įžangos prašneko jis prislopintu balsu. — Šįryt Niujorko sandėlyje turėjo būti užmegztas atgalinis ryšys. Tačiau jis nesuveikė. Iš kito galo niekas mūsų nepasiekė.
Neįstengdamas patikėti Šolderis išpūtė akis.
— Visiškai niekas? Ar esi tikras, kad kanalas veikė kaip reikiant?
— Kanalas veikė, — atsakė Vinsleidas. — Tačiau iš kito galo niekas jo taip ir nesuaktyvino.
Kitaip sakant, iš pažiūros toks patikimas patikrinimas, atliktas prieš pat komandos išvykimą iš 1975-ųjų, pasirodė besąs visiškai bevertis.
Lindemanas, regis, gerokai išsigando.
— Ką gi siūlai daryti? — paklausė jis Vinsleido.
— Mes grįžtame į Niujorką, tučtuojau. Norėčiau, kad ir tu keliautum drauge. Kurtai. Artūras gi pasiliks čia ir toliau dirbs su Čerčiliu bei kitais — atrodo, pakeisti Rusijos požiūrį staiga bus tapę kur kas svarbiau nei tikėjomės.
— Ir vėl savaitė kelionės jūra? — nusiminęs atsiduso Šolderis.
— Dievulėliau, kaip aš neapkenčiu laivų!
— Bent jau to pavyks išvengti, — atsiliepė Vinsleidas. — Idenas sugebėjo susitarti dėl poros vietų pašto lėktuve — Pan Am kaip tik atidarė transatlantinį reisą. Rytoj vakare jau būsime Niujorke. Mortimeris tuo tarpu sustabdė visus sugrįžimo vartų užbaigimo darbus.
Šolderis pajuto, kaip skrandį sugniaužė pykinantis baimės jausmas. Jis apsidairė aplinkui, gerte gerdamas į save stoties vaizdą: čia vėl susitikdavo ir apsikabindavo laikinai persiskyrusios poros, tėvai vedėsi už rankų vaikus, nešikas krovė lagaminus į vežimėlį — tai buvo paprasti žmonės, gyvenantys kasdieninį savo gyvenimą, jie niekam netrukdė ir troško tik vieno — kad juos paliktų ramybėje. Šolderis pagalvojo apie tuos palaužtus, išsekusius žmones papilkėjusiais veidais — tuos, kuriuos matydavo, lankydamasis Anglijoje jau po 1941-ųjų kapituliacijos.
Nejaugi viskas jau nulemta, pasikartos visa, ką jis prisimena? O gal to ir nebuvo įmanoma pakeisti?
Ši mintis buvo juo labiau kankinanti dėl to, kad Šolderis po truputį ėmė suvokti, ką visa tai reikš asmeniškai jam. Ankstesniajame pasaulyje jis pragyveno trisdešimt ketverius metus ir savomis akimis regėjo, ką neša nacių užkariavimai. Nejaugi jis ir vėl įkliuvo dar vienoje praeityje be jokios galimybės išsilaisvinti, nejaugi yra pasmerktas dar kartą iš naujo pragyventi visus tuos siaubo ir nevilties metus?