12 skyrius
Nors visuose filmuose paprastai daroma būtent šitaip, tačiau tikrovėje sarginiais vokiečių policijos bei kariuomenės naudojamais šunimis neįmanoma buvo atsikratyti tiesiog pakišant jiems užnuodytos mėsos — šunys buvo pripratinti ėsti tiktai šeimininko paduodamą maistą. Sunku buvo patikėti, kad dobermanai, laisvai lakstantys po visą teritoriją, supančią Ledokšnio Bruno rezidenciją Pelheme, irgi taip griežtai išauklėti, tačiau viena priežasčių, kodėl seržantas Floidas Lemsonas savo darbą atlikdavo geriau nei daugelis, buvo ta, kad jis stengdavosi kuo mažiau spėlioti ir kuo patikimiau apsidrausti. Pasinaudojęs ąžuolo, augančio prie pat tvoros ties atokiausiuoju nuo pastato kampu, šaka, jis permetė į teritoriją maišą, prikimštą senų drabužių ir iškvėpintą anyžiumi, o kai šunys atlėkė patikrinti paslaptingojo daikto, jis mikliai pašovė juos greitai veikiančio trankvilizatoriaus užtaisais iš orinio šautuvo su naktinio matymo optiniu taikikliu. Prieš tai jis ilgai buvo stebėjęs šią vietą tiek dieną, tiek ir naktį, taigi, gerai žinojo, kad šunų yra ketvertas, o sargybiniai po aptvertą teritoriją nesibasto.
Išvydę du žalius Lemsono signalinio žibinto blyksnius, Feračinis ir Kesidis perspėjo Padį Rajeną, kuris slėpėsi vešlioje lapijoje prie pat pagrindinių vartų. Paskui, naudodamiesi virvėmis ir kabliais, jie nesunkiai įkopė į sieną. Visu jos viršumi driekėsi kilpomis sumesta spygliuota viela, o per žiedus buvo perkištas elektros laidas. Taigi, prieš pradėdami brautis vidun, juodu prijungė papildomas elektros grandines, sukurdami aplinkinę srovę, kad netyčia neįjungtų signalizacijos. Tuo tarpu Rajenas nuslinko prie vartų ir pritvirtino nedidelį, smailiu galu, užtaisą, kuris turėjo numušti vartų sklendę, jei vėliau netikėtai prisireiktų skubiai trauktis. Jis pritaisė detonatorių, vieną jo virvutės galą permetė per vartus, kad būtų galima pasiekti iš vidaus, o antrąjį pritvirtino prie paties detonatoriaus. Tada Rajenas atsitraukė į šešėlius ir persiropštė per tvorą tuo pačiu keliu, kurį jau buvo paruošę Feračinis ir Kesidis. Jis aptiko kabaliuojančią virvę, jų paliktą jam, ir netrukus prisijungė prie saviškių jau anapus tvoros. Valandžiukę jie luktelėjo Lemsono, kuris stryktelėjo į kiemą tiesiog nuo šakos ir apžiūrėjo šunis, norėdamas įsitikinti, kad suveikė užtaisai — jie turėjo išjungti dobermanus visai nakčiai. Paskui visas ketvertas įsibrovėlių žąsele tylutėliai patraukė per krūmokšnius link tamsoje dunksančio namo.
Dėl nežinomų priežasčių, kurių nė neketino atskleisti, Mortimeris Grynas sustabdė tolimesnius laiko mašinos konstravimo darbus po kažkokių bandymų, prie kurių plūkėsi ištisą praėjusią naktį ir šį rytą. Be to, kai kurie požymiai bylojo, kad Vinsleidas ir Šolderis strimgalviais grįžta iš Anglijos atgal į Ameriką. Nereikėjo būti dideliu galvočium, kad perprastum, kas slypi už šitų aplinkybių: ko gero, eksperimentai nepavyko. Ką visa tai galėtų reikšti, Feračinis nėmaž nenutuokė, tačiau viena pasekmė buvo visiškai aiški: kariai gavo papildomą laisvadienį. Feračinis įtikino kitus, kad metas pasinaudoti proga ir aplankyti Ledokšnį — šiam vizitui jie jau kuris laikas ruošėsi.
Visą tą popietę ir vakarą stebėdami atvykstančiuosius bei išvykstančiuosius, jie apytiksliai paskaičiavo, kad name, be paties Bruno, turėtų būti devyni vyrai ir trys moterys. Visi tiek pirmojo, tiek antrojo aukšto langai buvo patikimai užsklęsti ir, ko gero, netgi užvirinti, o žibančios šviesos piršo išvadą, kad įnamiai daugiausia vaikščiojo apatiniame aukšte, priešakinėje pastato dalyje. Įsibrovėliams tai pasirodė esą netgi labai paranku, mat paprasčiausias Lemsono nužiūrėtas būdas patekti vidun buvo nedidelis apskritas langelis, įtaisytas aukštai galinėje sienoje, vos vos žemėliau stogo kraigo atbrailos. Tas langas nebuvo užsklęstas — tiesiog „akivaizdu”, kad niekas nesugebėtų prie jo netgi prisiartinti.
Prisiartinę prie namo, Feračinis su Kesidžiu pasuko už kampo ir nėrė į šiaurinėje pusėje tvyrančius šešėlius. Jie užkopė aukštyn vertikalia niša tarp sienos ir išsikišusios skaptuoto akmens kolonos, įsiremdami į jas kojomis bei rankomis. Abu avėjo batus guminiais padais, kurių sukibimas su paviršiumi buvo pakankamai patikimas. Nuo kolonos viršūnės jie nuslinko horizontalia dekoratyvine plytų sienele, tvirtai remdamiesi į ją padais, tik vienoje pavojingoje vietoje prisilaikydami iš mūro styrančiu smaigu. Šitaip jie pasiekė kampą, o iš ten užsiropštė ant stogo. Tamsaus nakties dangaus fone jie persirito per kraigą ir dingo iš akių. Po valandėlės iš viršaus, visai šalia apskritojo langelio, žemyn ėmė leistis kilpomis sumesta virvė, jos galas pasiekė gėlyną, kur laukė Lemsonas ir Rajenas.
Tomis kilpų kopėčiomis Lemsonas ėmė ropštis aukštyn, Rajenas gi tuo tarpu pritvirtino apatinį galą. Kai Lemsonas atsidūrė po atbraila įtaisyto langelio lygyje, Rajenas ėmė judinti virvę, siūbuodamas Lemsoną pirmyn atgal, kad šis pasiektų patį langelį. Trečiąsyk įsupus, Lemsonas sugebėjo į medinį lango rėmą įsmeigti išgaląstą kablį su pritvirtinta prie jo alpinistų kilpa. Tada įsilipo į ją, kad turėtų atramą, knebinėdamasis prie lango. Šis pasidavė greitai, ir Lemsonas įsiropštė vidun. Jis pritvirtino virvę, kad Feračinis ir Kesidis galėtų iš viršaus nusileisti per atbrailą, tuo tarpu Rajenas ėmė sliuogti antruoju virvės galu iš apačios.
— Taip taip, viską supratau, — Brunas Veručinas, žinomas Ledokšnio pravarde dėl pagarsėjusio polinkio į brangenybes ir ypatingo deimantų pomėgio, atsilošė krėsle už savo plataus raudonmedžio stalo ir energingai sulinksėjo į telefono ragelį. Pūsdamas tumulus dūmų jis laikė cigarą vienu sulenktu nykščiu. — Kaip jau sakiau, Pitai, sumanymas toks: susitvarkysime Atlantik Sityje taip pat, kaip kad jie tvarkosi Vakaruose. Tas laivas, kurį Tonis Strala laiko kaip tariamą kazino ant vandens, iš tiesų išplaukia už trijų mylių ribos Santa Monikoje ir per mėnesį atneša tris šimtus tūkstančių baksų pelno. Ar žinojai tai? Taip taip, Pitai, kaip tik taip ir sakiau — tūkstančių. Per mėnesį. Bet mes juos nugnybsime, a, nieko prieš?
Drybsodamas į kampą nustumtame krėsle, užsikėlęs koją ant kėdės prie baro, Bruno leitenantas Fredis Nambersas kilstelėjo antakius ir dėbtelėjo skersai kambarį į Smarkuolį Konahaną, kuris kiūtojo prie durų žiaumodamas gumą ir atrodė mirtinai nusinuobodžiavęs. Konahano veido išraiška nė kiek nepasikeitė, jis nesiliovė įnirtingai malęs žandikauliais.
— Visai teisingai, — tęsė Brunas. — Viskas priklauso nuo to, ar tasai fricas be jokių apgavysčių pasirašys dėl laivo, įgulos ir visų savo operacijų… Vadinasi jis Valis Frišas. Jis turi šiokių tokių problemų su savo pinigėliais, ir aš toje vietoje galiu jį spustelėti… Taip taip, girdžiu tave, Pitai, Valis dabar kaip tik čia, mes deramės dėl šio reikalo. Ne, dar ne, kaip tik dirbame… Gerai, kai tik užbaigsime, tuoj pat tau perskambinsiu. Na žinoma, be abejo. Galėtum ir pasitikėti manim, vaikeli, sutarėm? Negi man kada nors nepavyko susitarti?
Brunas nutėškė ragelį ir pažvelgė į kitus du.
— Pitas pradeda nervintis. Ar nevertėtų mums grįžti atgal ir pažiūrėti, kaip ten vyksta derybos? — Jis pats nusijuokė iš savo pokšto ir pakilo iš užstalės. Nambersas atsistojo. Smarkuolis atsiklijavo nuo sienos, ir abu išsekė paskui Bruną iš nedidelio kabineto.
Jie nulipo storu kilimu užklotais laipteliais, perėjo prabangiai apstatytą holą su daugybe durų ir pasuko į koridorių, pro praviras duris vedantį į kambarį, kuriame keletas galvažudžių žaidė biliardą. Pagaliau nulipo dar vienais laipteliais ir atsidūrė prie uždarytų durų. Brunas dusyk smarkiai dunkstelėjo į jas, ir durys atsidarė iš vidaus.