Kambarys buvo apstatytas labai kukliai, čia buvo tik plikas stalas, spintelė ir keletas medinių kėdžių su atkaltėmis. Čionai kėpsojo dar pora Bruno kvadratinių vyrukų atlaisvintais kaklaraiščiais, jų marškiniai margavo prakaito dėmėmis. Trečiasis vyras, įpusėjęs šeštą dešimtį, iš pažiūros apipešiotas ir iškankintas, kiūtojo kėdėje prie stalo. Jo lūpų kamputis kraujavo, kvėpavo jis dusdamas, sunkiai gaudydamas orą.
Brunas perėjo kambarį ir sustojo, krumpliais pasirėmęs į stalą. Jis nužvelgė belaisvį ir priekaištingai papurtė galvą.
— Kaip gaila, kad tau trūksta smegenų, Vali, — prašneko jis. — Panašu, kad nekaip čia leidai laiką — ir pats šito prisiprašei. Juk sakiau tau, kad esu sukalbamas vaikinas. Ar tau dar nepakako laiko persigalvoti?
— Eik po velnių, kiauliasnuki, — iškošė Frišas pro pusiau sučiauptas lūpas, kurios jau pastebimai tino. Kalbėjo jis su stipriu vokišku akcentu.
Bruno veidas pajuodo. Jis tėškė Frišui stiprų antausį.
— Dar šitaip pašnekėk su manimi, vaikeli, ir aš pačirškinsiu tau padus, supratai? Nagi, o mano kantrybė jau visai baigia išsekti. Duodu tau paskutinę progą pasirašyti popierius, kol dar iš tiesų nesupykau.
Frišas papurtė galvą.
— Šito aš nepadarysiu. O tau visai vertėtų pirma pasičirškinti savo nuosavus taukus.
— Atrodo, bus iš tiesų linksma, — suniurnėjo vienas galvažudžių. Jį vadino Kojelėmis Stebukladarėmis — taip praminė dėl jo du šimtus aštuoniasdešimt svarų sveriančio kūno. Antrasis, vardu Čarlis, bereikšme veido išraiška prisidegė cigaretę.
Brunas dar keletą akimirkų piktai dėbsojo į belaisvį.
— Tuomet atgabenkite čionai damą, žiūrėsim, kaip jam tai patiks, — viauktelėjo jis. Smarkuolis kaipmat apsigręžė ir žengė pro duris.
Frišo akys išsiplėtė.
— Neveikite jos į visą šį reikalą! — pasipriešino jis, mėgindamas stotis. — Tai ne…
Kojelės Stebukladarės vienu smūgiu nubloškė jį atgal į kėdę.
— Verčiau klausykis, kai kalba bosas.
— O kaip manai, kam aš atsivežiau ją čia? Sulošti bridžo partiją? — nusišaipė Brunas. — Jau sakiau tau, kad esu užsiėmęs žmogus. Neturiu kada ilgai su tavim terliotis.
Frišas, regis, pirmąsyk iš tiesų išsigando.
— Bet juk viskas, ką aš darau… šitiek metų darbo… viskas sukišta į šį biznį. Jeigu patenkinčiau jūsų reikalavimus, reiktų visko atsisakyti. — Jis papurtė galvą. — Tu kalbi apie pasiūlymus… taigi, ir siūlyk. Juk šitai… — jis vėl papurtė galvą. — Tai juk apiplėšimas.
— O! Bene girdžiu kažkokią naują intonaciją? Jau linksti bendradarbiauti? — kalbėjo Brunas, pritariamai linkčiodamas galvą. — Ar tai reiškia, kad jau galėsime pasikalbėti. Vali, vaikeli?
— Juk aš visąlaik ir sakiau, kad galėsime pasikalbėti. Bet jūs man vis nesuteikdavote galimybės nė prasižioti. Tik patys kartoj ate: duok duok duok.
Brunas pasuko kėdę ir atsisėdo, alkūnėmis atsiremdamas į atkaltės viršų.
— Gerai, — atsiduso jis. — Pamėginsime dar kartą. Dabar gerai pasiklausyk. Vali, štai kaip viskas yra…
Jo žandikaulis mechaniškai judėjo. Smarkuolis užkopė keletu laiptelių namo gilumoje ir atsidūrė laiptų aikštelėje priešais duris, už kurių buvo palikta mergina drauge su ją saugančiu Činšu. Smarkuolis pabeldė ir šūktelėjo:
— Činšai, čia aš, Konahanas.
Tada jis pasuko rankeną ir stumtelėjo duris. Iš vidaus niekas jam neatsakė, ir vos ėmęs suvokti, kad kambaryje netikėtai labai jau tylu. Smarkuolis pajuto, kaip kažkieno pirštai lengvai patapšnojo jam per petį. Jis automatiškai grįžtelėjo.
Ūmai kažkieno ranka kietai sugniaužtu kumščiu šaute šovė pirmyn ir įsirėžė jam tiesiog į nervų rezginį nosies pagrinde, o kažkieno kelis tuo pat metu smigo į tarpukojį. Nė necyptelėjęs jis susirietė ir išsijungė dargi anksčiau, nei skiausčia plaštaka vožtelėjo jam per sprandą, kad Smarkuolis garantuotai dar kurį laiką neatsigaivelėtų.
Juodai apsirengęs pavidalas su gobtuvu sugavo jį dar nesuspėjusį dunkstelėti ant grindų, o antra panašiai apsitaisiusi pamėklė išniro iš kambario ir, nutvėrusi už kojų, padėjo įnešti suglebusį kūną vidun. Čionai stovėjo jauna, beveik ar ką tik perkopusi trisdešimtį metų moteris, dailaus veidelio ir kukliai apsirengusi. Siaubo apimta ji stebėjo, kaip jie paguldė savo nešulį atokiau nuo durų, už lovos, kur jau gulėjo Činsas. Vienas jų pasilenkęs nukabino Smarkuoliui nuo peties šautuvą, vikriai apieškojo kūną, norėdamas įsitikinti, ar šis neturi ir kitų ginklų, ir pagaliau patenkintas išsitiesė.
— Klausykit, kad ir kas jūs bebūtumėt, aš su visu šituo reikalu neturiu nieko bendro, — įtemptai sukuždėjo moteris. — Aš čia išvis svetima. Aš…
— Cit! — artimiausiasis gobtuvu prisidengęs pavidalas trumpu įsakmiu mostu ją nutildė. Antrasis keletą akimirkų klausydamasis pastovėjo prie durų, paskui linktelėjo.
Jie išginė ją iš kambario ir nuvedė prie kitoje laiptų aikštelės pusėje esančios vonios. Vienas jų ištraukė iš spynos raktą, ir ne itin grubiai, bet įsakmiai įstūmė moterį vidun.
— Pabūk čia, — suniurnėjo jis. — Mes grįšime.
Durys užsivėrė, ji dar išgirdo, kaip spynoje pasisuko raktas. Paskui stojo tyla.
Frišas papurtė galvą, jis atrodė it apdujęs.
— Aš nežinau… Galbūt. Tik neveikite jos į visą šį reikalą.
Brunas su panieka žvelgė į jį.
— Į tavo buką galvą niekaip neprasiskverbia mintis, kad sąlygas čionai diktuoji ne tu, — pareiškė jis. — Tu man skolingas neblogą sumą, o skolos terminas seniai pasibaigęs.
— Aš galiu gauti pinigų, — užprotestavo Frišas. — Tiesa, pastaraisiais mėnesiais sėkmė nuo manęs nusigręžė… Man reikės šiek tiek laiko.
— Laiko tu nebeturi, o man reikalingas tas laivas. Ir būtent aš pasakysiu, kada. — Brunas nutilo ir ūmai suglumęs apžvelgė kambarį. — Koks gi velnias ištiko Smarkuolį? Man rodos, liepiau jam atgabenti čionai damą?
Nambersas gūžtelėjo pečiais.
— Gal jis tiesiog stabtelėjo geroje vietoje?
— Ir ką gi jis ten veikia? Sienas dažo? Nueik jo paieškoti, Kojelės, būk toks geras. Atgabenk juos čionai.
Kojelės Stebukladarės linktelėjo ir apsisuko eiti, tačiau, vos pasiekė duris, vienas biliardą žaidusių galvažudžių atidarė jas iš kitos pusės. Kojelės prasibrovė pro jį ir išnyko. Brunas gerokai susierzino.
— Kas atsitiko, Arči? — paklausė jis įėjusiojo.
Arčis vangiai mostelėjo ton pusėn, iš kurios buvo atėjęs.
— Neveikia telefonas, bose. Pamaniau, kad tau reiktų tai žinoti.
Susiraukęs Brunas dėbtelėjo pirma į Nambersą, paskui — į Čarlį.
— Šito negali būti. Aš tik ką kalbėjau telefonu su Pitu. Netrukus turėsiu vėl jam skambinti. Gal dar kartą patikrintumėte, ką?
Arčis gūžtelėjo pečiais.
— Jau tikrinau. Neveikia.
— O kaip asmeninė linija kabinete? — paklausė Brunas.
— Tikrai nežinau, — Arčis iškišo galvą pro duris ir šūktelėjo aukštyn: — Ei, Makai, ar privati linija kabinete irgi išjungta?
Niekas jam neatsakė. Arčis pabandė dar kartą, šįsyk jau garsiau:
— Makai, kas ten tave apsėdo? Bene apkurtai, ar ką? — Arčis susiraukė. — Kojelės, tu ten? — užbaubė jis. — Tyla. Arčis vėl atsigręžė į kambarį. — Nieko nesuprantu. Kojelės užlipo aukštyn vos prieš sekundę.