Brunas ir Nambersas susižvalgė. Brunas dvejodamas atsistojo, jo veide staiga šmėstelėjo įtarimas.
— Čia vyksta kažkas labai jau keisto, — suniurnėjo jis. Prasibrovęs pro Arčį jis stabtelėjo tarpduryje, žvelgdamas į koridorių ir jo gale aukštyn vedančius laiptus. Visame name tvyrojo nieko gero nežadanti tyla.
— Arči, Nambersai, — Brunas kiekvienam paeiliui linktelėjo galva. — Eisime pasižiūrėti. Čarli, tu pasiliksi čia su Valiu. Visai nenoriu, kad jam šautų į galvą pasivaikštinėti.
Jie užkopė aukštyn tais pačiais laiptais, kuriais buvo užlipęs ir Kojelės Stebukladarės. Biliardo kambaryje ant sienos kabojo keli švarkai, ant žaliojo stalo krašto tebestovėjo pora nugertų taurių, peleninėje tebesmilko cigaretė. Tačiau nesimatė nė gyvos dvasios, ir į Bruno šūktelėjimą niekas neatsakė.
— Turi pagaikštį? — pusbalsiu paklausė Brunas Namberso.
Nambersas pasičiupinėjo pažastį.
— Palikau jį pakabintą ant kėdės kabinete, — ištarė jis. Arčis išsitraukė savąjį pistoletą ir atsigręžęs atidžiai apžvelgė koridorių. Šis buvo tuščias.
— Lipame viršun. Teks pasiimti daugiau žaisliukų, — pasakė Brunas. — Čia vyksta kažkas paslaptingo.
Jis mostelėjo Arčiui eiti pirmam, pats nusekė įpėdžiui. Nambersas sergėjo užnugarį. Jie atsargiai nuslinko atgal į holą ir užkopė kilimu užklotais laiptais aukštyn — niekur niekas nė nekrustelėjo.
Arčis žengė pro duris į kabinetą. O kai vidun įėjo vos per kelis žingsnius atsilikęs Brunas, Arčis jau tysojo kniūbsčias ir bejausmis. O tiesiog priešais įėjusįjį, prie pasliko kūno, stovėjo juodas pavidalas, vilkįs aptemptą tuniką su gobtuvu, o ant jos — diržą bei už juostos užkištus šautuvą, durklą, susuktą virvę, be to, dar įvairiausių įrankių bei šovininę. Brunas kvyktelėjo iš baimės ir šoko pro duris atgal į laiptų aikštelę. Nambersas buvo išgaravęs. Jo vietoje stovėjo antras juodas pavidalas su gobtuvu, jis kaip tik atsigręžė nuo turėklų, o iš apačios atsklido triokštelėjimas — kažkoks sunkus ir suglebęs daiktas krisdamas, matyt, bus sulaužęs kokį nors baldą. Nustvėrę Bruną už marškinių, jie įstūmė jį atgal į kabinetą ir nudrėbė į didžiulį prie stalo stovintį krėslą. Vienas įsibrovėlių sugriebęs už plaukų atlošė Bruno galvą ir pavaišino jį visa serija antausių, kirsdamas tai iš kairės, tai iš dešinės. Paskui smogė jam tiesiog į tuštumą po krūtinkauliu, ir netekęs amo Brunas akimoju nugeibo.
Atsipeikėjo jis skausmingai, gokčiodamas ir iš paskutiniųjų stengdamasis įtraukti bent gurkšnelį oro. Galų gale sukoncentravęs žvilgsnį, jis išvydo vieną užpuolikų bedrybsantį krėsle prie baro, gurkšnojantį iš butelio alų ir taršantį ikrus, kuriuos kabino grėsmingai atrodančio dviašmenio durklo galu. Gobtuvą jis buvo nusimetęs, dabar aiškiai matėsi liesas blyškus veidas, tingios akys, aptriušę šviesūs plaukai bei nusvirę ūsai. Tipas akivaizdžiai smagindamasis dėbsojo į Bruną. Antrasis, stovintis tarp stalo ir suglebusio Arčio kūno, irgi buvo atidengęs galvą, siauros jo akys buvo budrios, skruostikauliai išsišovę — ir išvis šitas atrodė itin nuožmus.
— Ir pagaliau beliko vienas, — pareiškė Kesidis. Jis dar kartą pakabino ikrų iš stovinčios ant baro krašto skardinės ir pasimėgaudamas apsilaižė. — Žinai, bičiuli, tau tikrai nederėtų veltis į dalykus, kurių nesugebi apžioti.
Kelias akimirkas Bruno žandikaulis beviltiškai tirtėjo, ir jis nevaliojo išdaužti nė garso. Jo veidas mirtinai išblyško, kaktą išmušė prakaitas.
— Kas jūs? Ką visa šitai reiškia? — pagaliau išspaudė Brunas. Jis skausmingai gurktelėjo seilę ir apsilaižė lūpas, jo akys baimingai lakstė nuo vieno prie kito. — Klausykit, jei padariau kažką, kas suerzino ką nors iš aukštai sėdinčių mieste ar panašiai, žinokite — aš to nenorėjau. Suprantate, ką turiu omeny? Juk galime draugiškai viską išsiaiškinti. Neturi likti jokių nesusipratimų.
Pasibjaurėjęs Kesidis susiraukė. Jis švystelėjo tuščią butelį į šiukšlių krepšį ir, išsitraukęs iš už diržo savąjį 45 kalibro revolverį, prisimerkė ir nusitaikė į Bruno galvą. Iš siaubo šis tik sugaikčiojo kažką nesuprantamo. Kesidis kryptelėjo revolverio vamzdį ir negailestingai pylė tiesiog į veidą fotografijoje, kabančioje ant priešingos sienos.
— Mes galime pasidalinti verslą, — pasiūlė Brunas, kai nustojo žirę stiklai. — Pusė jums — pusė mums. Kaip norite… Dėl visko galima tartis. Aš sukalbamas žmogus…
Kesidis pykštelėjo į rašalinę, stovinčią ant stalo tiesiog priešais jį. Matyt, Brunas vėl bus kažką ne tai pasakęs. Jis sunkiai nurijo seilę ir ūmai kažkaip keistai pažvelgė į Kesidį.
— O juk tave aš kažkur jau mačiau…
— Mes esame iš Federalinio Draudimo Kompanijų licencijų departamento, — atsakė Kesidis. — Ypač — draudimo nuo gaisrų. Gavome nusiskundimų iš jūsų klientų. — Jis iššovė į stovinčius už baro butelius, paskui — į aukštėliau kabantį veidrodį ir pagaliau peršovė prie lango pakabintą laikrodį. Brunas krūpčiojo nuo šūvių ir žyrančio stiklo žvangėjimo. — Turime oficialiai tau pranešti, kad tavo licencija panaikinama. Dėdei Semui reikia rūpintis savo reputacija, o tavo darbeliai anaiptol nepadeda jam išsaugoti ją nesuteptą. Ar supranti, apie ką šneku — bičiuli?
Tada Brunas prisiminė.
— Juk jūs — tie naujieji vaikinai, įsikūrę Bruklino uoste… tie patys, kurie įsikėlė į senąjį Melouno sandėlį… Tu juk buvai su jais!
— Matau, pradedi suprasti, — pareiškė Kesidis.
Langą akimirksniui nušvietė į keliuką įsukančio automobilio žibintų atšvaitai — tai reiškė, kad Rajenas atidarė vartus. Staiga iš už durų pasigirdo baimingas cyptelėjimas. Vidun įėjo Feračinis, priešais save stumdamas Frišą bei moterį, kurią buvo užrakinę vonioje. Drauge buvo ir dar dvi mergužėlės — apskritagalvė blondinė vilkinti negližė ir siaubingai išsidažiusi raudonplaukė vonios chalatu. Blondinės akys buvo stačiai išsprogusios nuo siaubo; panašu, kad cypė būtent ji.
— Hariu galima pasikliauti — jis būtinai suras ką reikia, — suniurnėjo Kesidis.
Išvydus Feračinį Bruno akys dar labiau išvirto.
— Juk ir jis buvo ten su jais! Klausykit, kad ir kas ten būtų tarp mūsų įvykę, nuo šiol mes paliksime jus ramybėje, tikrai! Aš nemaniau…
— Regis, būsime sugriovę kažkieno planus praleisti romantišką vakarėlį, — pasakė Feračinis, galva mostelėdamas į blondinę ir raudonplaukę. — Šiuodvi, man regis, turėjo būti jo puošmena. — o kas kiti du? — pasiteiravo Kesidis. Moteris vis dar negalėjo nurimti dėl vyriškio mėlynių.
— Priverstiniai svečiai, — atsakė Feračinis. — Mes apsireiškėme akimirka anksčiau nei atėjo jos eilė. O tu taip ir nepakeitei stiliaus, ar ne, Brunai? Man regis, pats metas kažkam tave pamokyti, kaip reikia elgtis su damomis.
Kesidžio žvilgsnis paaštrėjo.
— Žiūrėkit, Bruno veidas jau gerokai raukšlėjasi, — pasakė jis.
— Juk mes galėtume bent keletą raukšlių išlyginti, tiesa? Man regis, kažkur čia turėtų būti skalbykla, kur surastume ir lygintuvą. — Springdamas panieka jis sukikeno, išsirangė iš krėslo ir atsistojo. Lemsonas grėsmingai žingtelėjo pirmyn. Blondinė suklykė.
— Ne! — suspigo Brunas. Jis dribo iš kėdės ant kelių, maldaujamai tiesdamas rankas. — Aš pasitrauksiu… padarysiu viską, ko tik paprašysite, gerai? Nebesukelsiu daugiau jokių rūpesčių! Tiesiog pasakykite, ko jūs norite… viską, ko tik pageidaujate…
— Ko jau nesitikėjau — tai sulaukti šitokios dienos, — prašneko iki šiol dar negirdėtas balsas. — Nesivargink, Brunai, ir nesikelk — šitokia poza tau labai tinka. — Į kambarį įėjo Džonis Šešios Džei, lydimas dviejų savo bičiulių. Paskui juos sekė Padis Rajenas. Džonis apsidairė ir švilptelėjo.