— Nagi, šitie vaikinai iš tiesų pokštų nekrečia! Jie išskynė visą tavo armiją, Brunai. Verčiau jau nusiteik klausytis — mums apie daug ką reikia pasišnekėti.
— Kas gi tie vaikinai? — visai suglumęs paklausė Brunas. — Kaipgi tu sugebėjai susidėti su jais?
— Klausinėj i čionai ne tu, — priminė jam Džonis. — Galima sakyti ir šitaip: tu įkišai snapą į operaciją Brukline, kuri yra didesnė, nei tu pajėgi net suvokti. O tuo užsiimantiems vaikinams tai smarkiai nepatiko, aišku?
Tiek jis ir tepasakė — bet šito visiškai užteko. Iš kiemo tvykstelėjo dar vieno automobilio šviesos. Džonis grįžtelėjo į Feračinį.
— Tikriausiai atvyko likusieji vaikinai. Manau, dabar mes jau susitvarkysime patys. Jeigu jūs, bičiuliai, norite keliauti sau — mes jūsų nelaikysime. Šiaip ar taip, dabar teks aptarinėti šeimynines problemas.
— Turbūt taip ir bus geriausia, — atsakė Feračinis.
Džonis probėkšmais nužvelgė žmones, kuriuos atsivedė Feračinis.
— Šitas dvi katytes aš pažįstu, — pareiškė jis, galva rodydamas abi merginas. — Ar bent nutuokiate, kas galėtų būti likusieji du?
— Jie niekuo dėti. Tiesiog Brunas gviešėsi juos šiek tiek pastumdyti. Nori, kad pasiimtume juos drauge?
— Žinoma, kodėl gi ne? Ir dar kartą ačiū.
— Šiaip ar taip, mums tai buvo vienas malonumas, — atsakė Feračinis. Jis dirstelėjo į greta stovinčius vyrą ir moterį. — Gal jus reikia pavėžėti?
— Taip — jie mus atsivežė čia, — atsakė vyras.
— Gerai, eime, — pasakė Feračinis. — Mes pristatysime jus namo.
13 skyrius
Sandėlio, vadinamo Sargine, kuriame buvo montuojami sugrįžimo vartai, užpakalinę dalį sudarė kelių aukštų pertvaromis atskirtos patalpos — jas grupė pritaikė gyvenamiesiems kambariams, poilsio zonai bei plotui papildomiems darbams. Ana Charkiovič sėdėjo patalpoje, kuria naudojosi kaip biblioteka ir savo kabinetu; didelis medinis jos stalas buvo nukrautas šūsnimis kruopščiai surūšiuotų ir sužymėtų laikraščių, žurnalų bei aplankų. Ana įsigilinusi dirbo kasdieninį, jau ritualu tapusį darbą — naujausiuose pranešimuose ieškojo neatitikimų su jos pačios praeityje užfiksuotais įvykiais. Greta jos kėdės stovėjo plieninis vežimaitis su dėžutėse sudėtomis krūvelėmis mikrofilmų apačioje ir diaprojektoriumi ant viršaus.
Dirbant Anos veidas vis labiau niaukėsi. Buvo jau visiškai aišku, kad ta praeitis, kurioje jie atsidūrė dabar, daugybe smulkmenų skyrėsi nuo tos praeities, apie kurią bylojo ateities, iš kurios visi jie buvo kilę, įrašai. Žinoma, kaip nuolat pabrėždavo Mortimeris Grynas, jų misijos tikslas ir buvo pakeisti ateitį, ir vargu ar tas tikslas pasiekiamas nepakeičiant kai kurių į jį vedančių įvykių. Tačiau Ana vis aptikdavo pokyčių tokiuose atsitikimuose, kurių net pasitelkus lakiausią fantaziją nebuvo įmanoma priežastiniais ryšiais susieti su tuo, ką nuveikė „Protėjo” grupė. Be abejo, netgi tikėtis to būtų visiškai beprasmiška. Kaipgi jie galėjo ką nors įtakoti vien pačiu savo buvimu? Grynas iš paskutiniųjų stengėsi atrodyti visiškai nesutrikdomas, tačiau Ana įtarė, jog jis tik apsimetinėja prieš bendražygius, kad visa grupė nepultų į paniką. Savo nuogąstavimais ji pasidalijo su Gordonu Selbiu — šis irgi pripažino, kad situacija jo toli gražu nedžiugina.
Kelių ankstesniųjų dienų laikraščiai gausiai spausdino pranešimus apie oficialų Anglijos karaliaus Jurgio VI ir karalienės Elžbietos vizitą į Kanadą, kur jie turėjo susitikti su penkiamete Diona Kvintuplets. Dabar gi buvo ruošiamasi numatytam karališkosios poros vizitui į Jungtines Valstijas asmeniniu prezidento Ruzvelto kvietimu. Pasak „Protėjo” pasaulio įrašų, ta pati čoktų-čikasų genčių princesė buvo pakviesta sekti indėniškų pasakų numatytame pokylyje Haid Parke, o po viešų pietų susirinkusiuosius turėjo linksminti dainininkai Keitė Smit ir Alanas Lomaksas.
Ana susimąstė, ar tik karališkosios poros vizitas nebuvo skirtas pademonstruoti Anglijos ir Amerikos solidarumą, kad Hitleris, prieš ko nors imdamasis, dusyk viską apsvarstytų. Jei taip, vadinasi, šios idėjos autoriai vis dar nesugebėjo suprasti Hitlerio. Tiesą sakant, nesuprato jo ir didžioji dauguma vokiečių. Ji kalbėjosi su Kurtu Šolderiu tuoj pat, kai tik jis su Vinsleidu grįžo į Jungtines Valstijas, ir Šolderis pripažino, kad kol kas nepavyko išprovokuoti jokių pokyčių gynybiniuose Britanijos pasirengimuose.
— Jie elgiasi kaip Trys Paršiukai — statosi šiaudų trobelę, kad apsisaugotų nuo Vilko, — pasakė jai Šolderis. Tai būtų buvę kone juokinga, jeigu taip pašėlusiai negąsdintų.
Užkietėjęs monarchistas Vinstonas Čerčilis, 1936-aisiais tvirtai stovėjęs greta karaliaus brolio Eduardo atsistatydinimų krizės metu, norėjo papasakoti karaliui apie „Protėjo” misijos egzistavimą ir, pasinaudojus jo vizitu į Jungtines Valstijas, paskatinti Britanijos monarchą asmeniškai atskleisti paslaptį prezidentui Ruzveltui. Tačiau Vinsleidas šį pasiūlymą kategoriškai atmetė. Jis pareiškė, esą, laikydamiesi iš anksto gautų nurodymų, visus Anglijos ir Amerikos santykių reikalus galėsią tvarkyti tik specialiai tam reikalui paruošti žmonės jau po to, kai pavyks užmegzti abipusį ryšį su 1975-aisiais.
Tačiau iš tiesų, kaip pasakė Anai Šolderis, Vinsleidas rūpinosi saugumu. Nors pačioje aštuntojo dešimtmečio pradžioje Kanadoje apklausus karaliaus dukteris Elžbietą ir Margaritą, nebuvo aptikta nė menkiausio pagrindo suabejoti monarchu, tačiau Vinsleidas toli gražu nebuvo linkęs į visą šį reikalą painioti Europos aristokratiją ar karališkųjų šeimų asmenis. Genealoginių medžių bei socialinių ryšių tankumynas buvo pernelyg netvirtas, kad juo galėtum beatodairiškai pasitikėti — tačiau Vinsleidas nesiryžo pasakyti šito Čerčiliui, kad jo neįžeistų.
Taigi, visi reikalai buvo ganėtinai painūs. Ana atsiduso ir vėl sutelkė dėmesį į laikraštį, kurį kaip tik studijavo. Apie profsąjungų lyderio Džono L. Liuiso ir darbo ministrės Frensės Perkins disputą dėl naujosios sutarties buvo skelbiama lygiai taip pat, kaip kad buvo paskelbta ir „Protėjo” pasaulyje. Klarkas Geibias ir Kerolė Lombard pribloškė visus, pranešdami apie savo vestuves Arizonoje — ši žinia irgi sutapo su ankstesniąja versija. Apie pergalingą Franko paradą Madride irgi buvo skelbiama taip pat, kaip ir įrašuose. Bet netrukus Ana aptiko ir skirtumų: jos turimoje versijoje generolas Malinas Kreigas, Jungtinių Valstijų armijos vadas, karjerą baigė rugpjūčio mėnesį po keturiasdešimt vienerių tarnybos metų — dabar gi jis atsistatydino gerokai anksčiau, gegužės mėnesį, o jo vietą užėmė kažkoks Džordžas K. Maršalas. Ana beviltiškai papurtė galvą. Dėl šitokio dalyko „Protėjas” niekaip negalėjo prisiimti atsakomybės. Nebuvo jokio ryšio, jokios logiškos priežasties, Ana nepajėgė sukonstruoti jokios iki šito atvedusių įvykių sekos. Savo užrašuose ji užfiksavo detales, užsirašė keletą ištraukų ir atsivertė kitą laikraščio puslapį.
Ir kaipmat kriminalinių nusikaltimų puslapyje jos dėmesį patraukė vienas straipsnis, jo antraštė bylojo: „LEDOKŠNIUI PASIDARO PER KARŠTA”. Ankstesniajame 1939-ųjų to paties laikraščio numeryje, kiek ji prisiminė, panašaus straipsnio išvis nebuvo. Ana išskleidė puslapį ir ėmėsi skaityti.
Niujorko policijos komisaras vakar žurnalistams pranešė, kad gangsterių tarpusavio vaidai, ko gero, bus išvadavę miestą nuo vieno gerai žinomo nepageidaujama veikla asmens, vardu Brunas „Ledokšnis” Veručinas, seniai įtariamo neteisėtomis azartinių lošimų operacijomis bei turto prievartavimu. Pogrindinio pasaulio informatoriai tvirtina, esą, Veručiną iš miesto išvijo konkurentai, o iš visos jo veiklos beliko šipuliai.