Žinios mus pasiekė po pribloškiančio, „Žmogaus-Šikšnospamio” stilių tiksliai atkartojančio antpuolio kruopščiai saugomame Veručino dvare Pelheme; paslaptingieji juodai apsitaisę įsibrovėliai įveikė praktiškai neįveikiamą dvaro apsaugą, užkopė sienomis, įsiveržė į pastatą ir paėmė patį Veručiną į nelaisvę, o ketvertas iki dantų ginkluotų jo pakalikų atsidūrė ligoninėje.
Penkiasdešimt dvejų metų amžiaus Veručinas, gerai žinomas dėl nelegalios savo veiklos…
Straipsnyje buvo smulkiai apibūdinta ankstesnioji Veručino nusikaltėliška karjera bei įtarimai dėl pastarojo meto darbelių. Paskui buvo tęsiamas pasakojimas apie įvykius Pelheme.
Straipsnis buvo iliustruotas nuotrauka, ir ji kažkodėl patraukė Anos akį. Veidas atrodė kažkoks lyg ir pažįstamas, tačiau Ana niekaip nevaliojo prisiminti, kur ir kada galėjo jį matyti. Ji papurtė galvą ir vėl ėmėsi skaityti.
Mis Selė Džekson, viena iš dviejų merginų, viešėjusių Pelheme incidento metu, apibūdino įsibrovėlius kaip „keliančius siaubą, tarsi nužengusius tiesiog iš komiksų knygos”. „Na žinote, tai — tokie vaikinai, kurie visada dėvi kaukes, gobtuvus bei panašius dalykus. Visi jie buvo itin stambūs vyrai, mažų mažiausiai septynių pėdų ūgio, apsirengę juodai ir apsikarstę įvairiausiais daikčiukais — visai kaip lėktuvų pilotai kino filmuose. Man regis, jie dėvėjo šalmus ir apsauginius akinius… Taip, būtent taip — jie tikrai buvo su šalmais ir apsauginiais akiniais. Tikriausiai bus parašiutais nusileidę ant stogo.”
Tai priminė kai kuriuos mokomuosius filmus, kuriuos Ana buvo mačiusi armijos Specialiųjų Paskirčių daliniuose. Ji atsilošė krėsle, ūmai jos akys mąsliai susiaurėjo ir ji vėl pažvelgė į fotografiją. Paskui sulankstė laikraštį, atsistojo ir išėjo iš kabineto.
Apačioje, sėdėdamas už didelio stalo atitvertoje patalpoje, kuri atstojo bendrą valgomąjį ir laisvalaikio bei poilsio kambarį, Kesidis paėmė Feračinio padalintas kortas ir išskleidė jas.
— Vokiečių bėda, Hari, yra ta, kad visi jie — robotai, — pasakė jis, žiūrinėdamas kortas rankoje. — Jie jaučiasi laimingi tik tada, kai kažkas ateina ir pasako, ką jiems daryti. Priešingu atveju jie nebesugeba atskirti nuosavų subinių nuo skylių žemėje ir pradeda nerimauti — supranti, ką noriu pasakyti?
— Aš gi sakyčiau, kad jie vis stengiasi išvengti atsakomybės, — atsiliepė Feračinis. — Tegul vadas priima visus sprendimus. O jei galų gale viskas išeina plėnimis — ką gi, esi toks pat, kaip ir visi kiti — ir tai ne tavo kaltė.
Apžiūrėjęs savo kortas Kesidis susiraukė it pintis.
— Klausyk, Hari, kas gi čia dedasi? Bene esi kur nors mokęsis kokių gudrybių?.. O jie, šiaip ar taip, būtų pasielgę kur kas teisingiau, jei būtų iššaudę visą gaują savo lyderių, vos tie iškrypo iš doros kelio. Juk rusai su saviškiais pasielgė būtent šitaip. Ir ne jų kaltė, kad naujoji kompanija pasirodė besanti kur kas blogesnė už tą, kurios jie atsikratė. Jie bent jau pabandė kažką daryti. Zinai, Hari, rusai man net savotiškai patinka.
Kapitonas Edvardas Peinas, misijos gydytojas, pramoninis chemikas bei karininkas, atsakingas už Sarginės saugumą, sėdėjo kampe ant sulankstomos kėdutės. Ant vieno jo kelio gulėjo atskleistas Niujorko Pasaulinės Mugės katalogas — mugė prieš mėnesį buvo atidaryta Flešinge, šiaurinėje Long Ailendo pakrantėje, pažymint 150-ąsias Džordžo Vašingtono inauguracijos metines. Peinas ir Gordonas Selbis planavo aplankyti mugę, kai tik suras tam laiko.
Paroda užima 1 216 akrų teritoriją ir kainavo 125 milijonus dolerių, sklaidydamas lapus perskaitė Peinas. Visa teritorija suskirstyta į zonas, kurių kiekviena skirta kokiai nors specializuotai žmogaus ir civilizacijos pažangos temai. Čionai yra transporto salė ir komunikacijų salė… gamybos… sveikatos ir visuomenės gerbūvio… valdymo… švietimo… poilsio ir pasilinksminimų salės… ir visos jos atspindi bendrą parodos pavadinimą: „Rytdienos pasaulio statyba”. Viso to tikslas, skelbė katalogo įvadas, yra parodyti šiandieninių mokslinių bei materialinių pasiekimų svarbą, vaizdžiai pademonstruoti, kaip jie suteiks pasauliui galimybę harmoningai dirbti ir ilsėtis — vienu žodžiu, pateikti šiuolaikinio pasaulio interpretaciją, parodyti, kur jis eina. Parodoje esąs ir Centrinės temos pastatas, iš kurio lankytojai slenkančia platforma gabenami apžiūrėti Rytdienos Pasaulio.
Peinas tylutėliai suurzgė. Lankytojai taip ir nepamatys ugnies lietaus, prapliupusio ant Kalkutos sunkiosios japonų aviacijos antskrydžio metu, nepamatys ir vergų darbo sto\yklų Sibire bei Artimųjų Rytų alyvmedžių giraitėse, nepamatys ir šiurpių medicininių eksperimentų, kuriuos nacistų vadinamieji gydytojai atlikdavo be jokios anestezijos.
Nepaisant nerūpestingo Feračinio ir Kesidžio plepėjimo prie kortų stalo, Sarginėje tvyrojo gerokai įtempta nuotaika. Ana tūnojo antrajame aukšte, be abejo, visa galva pasinėrusi į darbą, Selbis buvo įsitaisęs greta kavinuko ir užsibarikadavęs „Niujork Taimz” numeriu, Rajenas bereikšmiu veidu klausėsi Amoso ir Endžio — muzika sklido iš stovinčio ant lentynos radijo imtuvo, gi Lemsonas ardė, valė ir vėl surinkinėjo savo šautuvą — jau trečią kartą šįryt. Niekas nenorėjo pripažinti stačiai ore tvyrančio nervingumo, apėmusio visus belaukiant pasitarimo priešakiniame kabinete rezultatų — ten užsidarę tarėsi Vinsleidas. Grynas, Šolderis ir majoras Vorenas. Ir vis dėlto niekam taip ir nepavyko apsimesti visiškai abejingu. Kiekvienas žinojo, kad ir visi kiti žino.
Visame projekte kažkas nuėjo šuniui ant uodegos. Kažkas buvo ne taip. Grupė turėjo užmegzti kontaktą su savuoju laiku — tačiau to taip ir nebuvo padaryta. Dabar jau tapo visiškai aišku, kad ryšio kanalas iš 1975-ųjų buvo sujungtas anaiptol ne su jais, nes šiame gale ničnieko neįvyko.
Peinas buvo gydytojas, ne fizikas ir ne filosofas, tačiau, jo nuomone, atsakymas turėjo glūdėti prielaidoje, kad egzistuoja toli gražu ne vienas, o begalinė daugybė pasaulių, kurių visi skiriasi nuo kits kito įvairiais laipsniais — nuo vos užčiuopiamų iki visiškai akivaizdžių skirtumų. O jeigu iš tikrųjų taip ir yra — ar tokiu atveju 1975-ųjų įtaisas galėjo susijungti su kažkuriuo nenumatytu pasauliu? Peinas pasitrynė smakrą ir, nesiliaudamas svarstyti apie tai, įsistebeilijo į knygą. Bet, vėlgi, jeigu tai tiesa, argi kažkurio kito pasaulio praeityje galėjo egzistuoti kita „Protėjo” grupė? Juk pasiųsta buvo tiktai viena grupė, ir ji atsidūrė štai čia, kaip tik šiame pasaulyje. Ne, toks paaiškinimas atrodė visiškai beprasmis. Tiesą sakant, niekas nebeturėjo jokios prasmės.
Kažkur netoliese pasigirdo mediniais laiptais žemyn lipančių kojų žingsniai, ir po kelių akimirkų į kambarį įėjo Ana.
— O štai ir viena mano mylimiausių Rusijos atstovių, — pareiškė Kesidis, pakeldamas galvą. — Vėl dirbi viršvalandžius, Anuška? Nagi, eikš čia, prisėsk. Mes išmokysime tave lošti.
— Ačiū, bet teks atidėti kitam kartui. Bijau, kad man dar reikia šį bei tą patikrinti.
Kesidis atsiduso.
— Regis, ji visai slysta man iš rankų, Hari. Klausyk, juk tu esi geriausias mano prietelius. Tad ir pasakyk man — gal aš vartoju ne tą muilą?
Ana nusišypsojo ir nužingsniavo prie Peino.
— Tu užsiėmęs, Edai? — paklausė ji.
Peinas kilstelėjo galvą.
— Ne, tiesiog stumiu laiką, kaip ir visi kiti. O kas?