— Norėčiau dar sykį peržiūrėti kai kuriuos praėjusių savaičių stebėjimo įrašų kadrus.
Peinas akimirksnį padvejojo, paskui linktelėjo, padėjo į šalį katalogą ir atsistojo. Jis nusekė paskui Aną iš bendro valgomojo ir pasuko koridoriumi. Juodu sustojo prie durų, kurias Peinas atrakino ir atidarė — ten buvo dar vienas kabinetas.
— Nori įrašų ar fotografijų? — žengdamas vidun paklausė jis.
— Pakaks nuotraukų, — atsakė Ana. — Mane domina tie gangsteriai, kurie buvo užgriuvę čia — tie patys, su kuriais šnekėjosi Mortimeris. Ypač norėčiau dar kartą užmesti akį į jų vadą.
Peinas nuėjo prie bylų šūsnimis užgrūstų stalčių, ištraukė viršutinį ir pasiėmė rodyklę.
— Man rodos, jau turime keletą padidintų tų tipų fotografijų, — suniurnėjo jis peržiūrinėdamas sąrašą. — A, štai. — Ištraukęs dar vieną stalčių, jis mitriai panaršė po atžymas, surado reikalingą ir ištraukė didelį rudą voką su išdidintomis nuotraukomis, kurias padarė aplink pastatą išslapstytos apsaugos kameros.
— Man tiesiog smalsu — kam gi tau jų prireikė? — paklausė Peinas, įteikdamas voką Anai. Jo balse nuskambėjo kažkas daugiau nei vien nerūpestingas smalsumas, tačiau Ana nudavė ničnieko nepastebėjusi.
— Tiesiog noriu šį tą patikrinti, — miglotai atsakė ji. — Ačiū tau, Edai. Grąžinsiu jas, kai tik nebebus reikalingos.
Ji nusinešė voką į savo kabinetą viršutiniame aukšte. Atsisėdusi už stalo, išsitraukė nuotraukas ir ėmėsi lyginti porą jų, kuriose buvo užfiksuotas Storalūpis, su fotografija, išspausdinta laikraštyje drauge su straipsniu, kurį ji neseniai skaitė. Abejonių nebeliko: Storalūpis ir buvo tas pats Brunas „Ledokšnis” Veručinas.
Ana atsilošė krėsle ir susimąstė, ką visa tai galėtų reikšti. Nors Mortimeris Grynas retsykiais būdavo labai priekabus, tačiau kariai nuoširdžiai jį mėgo — kitaip ir negalėjo būti, nesugebėdamas nusipelnyti jų pagarbos. Grynas visų pirma niekad nė nebūtų patekęs į „Protėjo” grupės sudėtį. Be to, nekilo nė menkiausių abejonių, kad begėdiškas Storalūpio įžūlumas visus smarkiai užsiutino, ypač Kesidį, tačiau vien tokio akstino niekaip negalėjo pakakti. Ana nepajėgė net įsivaizduoti, kad Specialiųjų Operacijų disciplinos apmokyti kariai dėl šitokių dalykų imtųsi asmeninės iniciatyvos. Čia turėjo slypėti ir kažkas daugiau. Maža to. Ana ėmė įtarti, kad ji jau toli gražu nebe pirmoji pastebi šį ryšį. Juk puikiai matė Peino veido išraišką tą akimirksnį, kai pasakė jam, kokių nuotraukų norinti.
Jos mintis pertraukė ant stalo krašto stovinčio interkomo zurzimas. Ana ištiesė ranką ir nuspaudė mygtuką.
— Taip?
— Ana, čia vėl Edas, — iš dėžės sugirgždėjo Peino balsas. — Apsireiškė Klodas su kitais. Jie nori, kad visi susirinktume bendrame valgomajame. Ar negalėtum tučtuojau nulipti žemyn?
— Taip, žinoma. Be to, atnešiu tau nuotraukas. Jau sužinojau, ką norėjau. Iki, tuoj pasimatysim. — Ji išjungė interkomo ryšį.
Tačiau keldamasi iš krėslo Ana netikėtai prisiminė atsitiktinai nugirstą Feračinio ir Kesidžio pokalbio nuotrupą — juodu kalbėjo apie tai, kad tasai pats Storalūpis bei jo galvažudžiai apkūlė kažkokius jų draugus klube, kuriame jie lankydavosi Niujorke. Vienas tų draugų buvo mergina, kuria, iš visko sprendžiant, Feračinis nederamai aktyviai domėjosi — kur kas labiau, nei gali sau leisti Specialiųjų Operacijų karys.
— Ak, šit kaip, — sau po nosimi patyliukais suniurnėjo Ana. Šypsodamasi ji vėl sudėjo fotografijas atgal į voką. — Nagi, mergužėlė turėtų būti kaip reikiant.
Jei jau viskas pasibaigė gerai. Ana nebematė jokios priežasties kelti triukšmą. Tačiau, ko gero, jos nuomonei pritartų ne visi. Ji pasiėmė voką ir išėjusi iš kabineto ėmė lipti laiptais žemyn.
14 skyrius
Vėl įžengusi į bendrą valgomąjį. Ana pastebėjo, kad iš priešakinio kabineto visi jau susirinkę ir laukia jos. Kurtas Šolderis įsitaisė netoli Selbio, Mortimeris Grynas stovėjo prie durų, tuo tarpu majoras Vorenas prisitraukė kėdę prie stalo, ant kurio Feračinis ir Kesidis andai lošė kortomis. Kol Ana susirado kėdę, Vinsleidas žingsniavo pirmyn atgal neužstatytame kambario viduryje. Pakaldėje jis ryšėjo taškuotą kaspiną — tai buvo Čerčilio mėgstama aprangos detalė, kuri patiko ir Vinsleidui — patiko taip, kad šis netgi pasisavino šį įprotį — tačiau šįsyk jo elgsena anaiptol nederėjo prie šiek tiek ekscentriško ir lengvabūdiško drabužio. Visi kiti tylomis stebėjo jį ir laukė. Galų gale Vinsleidas sustojo ir atsigręžė į juos. Jo veido išraiška buvo labai rimta.
— Praėjusį mėnesį, — prašneko jis, — Hitleris ir Musolinis, kaip kad mes ir tikėjomės, pranešė apie visas sritis apimantį karinį aljansą, kurį jie vadina „Plieno paktu”. Ši sutartis abi puses įpareigoja suteikti karinę pagalbą tuo atveju, jei kuri nors jų įsivels į konfliktą, be to, patvirtina bendrą užkariavimo bei dominavimo užsienio politiką. Rytojaus dieną, tai yra, gegužės dvidešimt trečiąją — jei tarsime, kad visi įvykiai klostosi taip, kaip mums jau žinoma — Hitleris turėtų sušaukti savo armijos vadų pasitarimą Berlyne ir tiesiai pasakyti jiems, kad, norint, jog ir toliau lydėtų sėkmė, karas yra stačiai neišvengiamas. Tiesą sakant, tuo metu armijos generolai jau bus pateikę svarstyti „Baltąją bylą” — Lenkijos užpuolimo operacijų planą. Dancigas tėra tik pretekstas. Sprendimai, kurie rugpjūčio mėnesį sukels katastrofą visoje Europoje, priimti jau dabar.
Vinsleidas trumpai skėstelėjo rankomis ir žvilgsniu perbėgo visą kambarį.
— Mūsų misija turėjo du tikslus. Pirma: čia. Jungtinėse Valstijose turėjome sukonstruoti sugrįžimo vartus ir tokiu būdu sukurti atsvarą Hitlerį remiančioms jėgoms. Antra — ir tai reikėjo padaryti dar skubiau — turėjome pasiekti bent šiokio tokio Anglijos bei Prancūzijos būklės pagerėjimo. — Jis giliai įkvėpė, sekundę ar dvi sulaikė kvapą ir staigiai iškvėpė. — Taigi, mano pareiga yra oficialiai pranešti jums, kad, bent jau iki šiol, mums, regis, nepavyko įgyvendinti nei vieno, nei kito tikslo. Nėra prasmės apsimetinėti — visi mūsų triūso Europoje rezultatai yra gerokai nuviliantys. O kokia padėtis čionai — jūs visi ir patys žinote. Planuoto ryšio kanalo su 1975-aisiais sukurti mums nepavyko, ir dabar mes priversti pripažinti, kad jo sukurti galbūt niekad ir nepavyks.
Vinsleidas kietai suspaudė lūpas ir be jokios išraiškos įsistebeilijo į savo klausytojus, laukdamas, kol šie iki galo suvoks jo žodžių prasmę. Keletą akimirkų tvyrojo tyla, kurią nutraukė aštrus triokštelėjimas — Floidas Lemsonas pusiau perkando pieštuką, kurį ką tik kramsnojo. Gordonas Selbis ir Ana įsmeigė žvilgsnius į grindis — atrodė, jau kuris laikas juodu kažko panašaus ir tikėjosi. Rajenas iš pažiūros atrodė visai apkvaitęs.
Kapitonas Peinas pirštų galiukais pasitrynė kaktą ir papurtė galvą.
— Kaip gi tuomet… Na, jeigu nepavyko atidaryti ryšio kanalo, juk tai reiškia, kad neveiks ir pagrindiniai perkėlimo vartai?
Vinsleidas linktelėjo.
— Būtent.
Pirmoji Feračinio reakcija buvo bukas nesugebėjimas visiškai nieko suvokti. Ši žinia nusės sąmonėje palengva, kai ateis laikas. Protu jis dar pajėgė tai suprasti, tačiau emocionaliai buvo visiškai atsiribojęs, nesąmoningai ieškodamas kažkokio kito objekto, į kurį galėtų susitelkti. Visai netikėtai Kesidžio veidas atsiknojusiu apatiniu žandikauliu ir nuo šoko išpūstomis akimis jam pasirodė pašėlusiai juokingas.
— Nagi, Kaubojau, ar nebus taip, kad tau taip ir neteks atsiųsti mums tų nuotraukų iš jachtos ir Bahamų salų? — išgirdo jis savo paties balsą.