Kesidis tik žioptelėjo — tą akimirksnį jis buvo pernelyg priblokštas, kad sugebėtų ką nors atsakyti.
Mortimeris Grynas linktelėjo.
— Taip, Haris viską suprato teisingai. Klodas ir norėjo pasakyti, kad greičiausiai nebebus kelio sugrįžti atgal.
Vinsleidas nemirksėdamas dėbsojo pro savo akinius.
— Taip. O kad išvengtume bet kokių galimų nesusipratimų, leiskite smulkiai išaiškinti jums, ką gi tai reiškia. Už trijų tūkstančių mylių, kitąpus vandenyno, nacių mechanizmas kasdien vis labiau įsibėgėja kryptimi, vedančia tiesiog karo link. Jų planai jau aiškiai įvardyti. Nenorėję su jais sutikti generolai jau pakeisti. Vokiečių armija neišpasakytai išaugo — jie jau turi penkiasdešimt vieną diviziją, iš jų aštuonias — šarvuočių, ir visa tai buvo sukurta vos per ketverius metus. Palyginimui pasakysiu, kad senajai Imperijos armijai iki 1914-ųjų prireikė šešiolikos metų, kad keturiasdešimt trijų divizijų armiją padidintų iki penkiasdešimties. Per tuos pačius ketverius metus Luftvafė iš nieko išaugo iki dvidešimt vienos eskadrilės ir dviejų šimtų šešiasdešimties tūkstančių žmonių. Maža to, Hitleris turi garantijas, kad jį parems amžius, nutolęs į ateitį per penkiasdešimt metų netgi nuo mūsiškio.
— O ką gi turime mes, kad tai sustabdytume? Teks kaip reikiant apgalvoti patį blogiausią atvejį — tarkime, kad sugrįžimo vartai niekad neatsivers, — Vinsleidas išskėtė rankas ir visu kūnu kryptelėjo į kairę, paskui — į dešinę, tarsi asmeniškai kreipdamasis į kiekvieną, esantį kambaryje. — Tuomet liekame vieni — vienuolika mūsų čia ir Artūras Baneringas Anglijoje. Mums ir teks kažką nuveikti, ką tiktai pajėgsime, kad pakeistume situaciją Prancūzijoje, kuri jau pasmerkta žlugimui, nuvargusioje apatiškoje Anglijoje, ciniškoje įtarioje Rusijoje bei Amerikoje, kuri elgiasi kaip strutis ir niekaip nenori suprasti, kad pavojus gresia visam pasauliui. — Jis gūžtelėjo pečiais ir vėl skėstelėjo rankomis. — Mes ničnieko nebesulauksime iš 1975-ųjų. Nebus nei Kenedžio, nei rinktinės jo grupės, jie neperims viso vadovavimo, mes neturėsime jokių šiuolaikinių ginklų, kuriais galėtume pasipriešinti Hitlerio atominei bombai. Likome vieni, ir pasikliauti galime tik savo pačių jėgomis.
Mintys Feračinio galvoje virte užvirė. Šiaip ar taip, niekas bent jau negalės apkaltinti Klodo, esą, šis nuslėpė nuo kitų tikrąją jų padėtį. Be to, Feračinis jau buvo patyręs, kad Vinsleidas visada šitaip elgdavosi. Jis nuolatos priblokšdavo žmones pačia juodžiausiąja iš visų įmanomų perspektyvų, o paskui, palengva, neskubėdamas vėl pastatydavo juos ant kojų, ir dar tokiu būdu, kad niekam net abejonių nekildavo: vienintelė viltis ir yra ta, kurią žada jo siūlomoji išeitis. Tokiais pat metodais jis įkalbėjo dalyvauti misijoje ir daugumą narių.
Gordonas Selbis ranka persibraukė juodus banguotus savo plaukus ir dirstelėjo į kitoje stalo pusėje sėdintį Šolderį.
— Ar tai jau galutinė išvada. Kurtai? — paklausė. — Ir mes tikrai nėmaž nenutuokiame, kurgi suklydome?
— Šiaip ar taip, dėl nieko negalime būti visiškai tikri, — atsakė Šolderis, jo balse nuskambėjo netgi šioks toks susidomėjimas. — Tačiau tikimės, kad vis dėlto dar yra būdas bent šiek tiek praskleisti šios paslapties uždangą.
Netikėtai Feračinis suvokė, kad Vinsleido akyse jau kuris laikas blykčioja vos pastebimos kibirkštėlės. Ir tuoj pat suprato, kad toks puikiai žinomas Vinsleido triukas ir vėl išdegė — mostelėjus viena ranka, visos viltys pražuvo it vėjo nupūstos, bet paskui, kankinančiai lėtai, jis ėmė kaišioti užuominas, kad kažką dar laiko paslėpęs ir antrojoje rankoje. Ana Charkiovič irgi pastebėjo tuos paslaptingus žiburiukus.
— Ką gi dar turi pasakyti. Klodai? — primygtinai paklausė ji. — Ar vis dėlto dar galime kažką padaryti — nuveikti kažką rimto? Bet nuo ko gi pradėsime?.. Laiko beliko tiek nedaug…
Prašneko Gordonas Selbis:
— Ką gi turėjo omeny Kurtas, sakydamas, kad dar yra būdas bent šiek tiek praskleisti šios paslapties uždangą? Bet kaipgi? Regis, Mortimeris vakar sakė, jog, ko gero, mums reiktų pasitelkti Einšteiną ar dar ką nors iš tos kompanijos, kad išsiaiškintų, kas atsitiko.
Vinsleidas ūmai tiesiog sutvisko.
— Kaip pirštu į akį, Gordonai! Kaip tik taip mes ir pasielgsime! Tegul Albertas Einšteinas įmena mūsų mįslę!
— Ką? — priblokštas Selbis tik sumirksėjo.
Galų gale fokusininkas Vinsleidas ištraukė triušį iš skrybėlės.
— Juk jis yra visai netoli nuo čia, tiesa? Kitoje įlankos pusėje, Prinstone? O juk svarbiausias misijos tikslas ir buvo užmegzti kontaktą su Ruzveltu bei dabartine Juntinių Valstijų vyriausybe, ar ne? Ką gi, jei mes ir nebeįstengiame prisišaukti DžFK, mes vis vien galime brautis pirmyn ir pasišnekėti su Ruzveltu patys. O užmezgus ryšį su juo, visa Juntinių Valstijų mokslininkų bendruomenė kibs dirbti mums, jeigu tik prisireiks.
Tarytum gavęs ženklą, nuo durų atsiplėšęs Grynas žengė artyn ir atsistojo greta Vinsleido.
— Imsimės užbaigti sugrįžimo vartų konstravimo darbus — o tai reiškia, kad visiems teks paplušėti iš peties, — pareiškė jis. — Majoras Vorenas šiandien pat sudarys darbų grafiką. O tuo tarpu — ar yra dar kokių nors klausimų?
Visi jautėsi taip, it paskutinę akimirką jiems būtų atšauktas mirties nuosprendis. Visiškai netikėtai gyvenimas, regis, sugrįžo į įprastas vėžes, vėl tapo toks, koks buvo visus pastaruosius penketą mėnesių. Visiems ūmai atsirišo liežuviai, užplūdo palengvėjimas, netgi vėl kilo entuziazmas tučtuojau kibti į darbą.
— O kaipgi mes užmegsime ryšį su Einšteinu? — paklausė Peinas.
— Dar galutinai neapsisprendėme, — atsakė Grynas. — Tai nėra taip paprasta. Telefonu jam prisiskambinti neįmanoma — operatorėms Prinstone griežtai nurodyta sergėti jo ramybę. Juk nuolatos skambinėja visokie pamišėliai.
— Kodėl gi nepasiuntus jam laiško, kaip kad buvo pasiųsta Čerčiliui? — pasiūlė Rajenas.
— Anaiptol nesame tikri, kad šįsyk toks būdas būtų patikimas, Padi, — atsakė Vinsleidas. — Einšteinas yra tikras profesorius: originalas ir siaubingai išsiblaškęs. Jis juk gauna ištisus kalnus laiškų. Ir nežinia, kas juos atplėšia, kokia dalis patenka jam asmeniškai ir kas ištinka gerą pusę tų, kurie vis dėlto patenka? Kai 1933-aisiais jis atvyko į Jungtines Valstijas, taip ir liko nepapietavęs Baltuosiuose Rūmuose — ir tik todėl, kad neperskaitė prezidento kvietimo.
— Negali būti!
— Tikrai, tikrai. O kitąsyk jis panaudojo pusantro tūkstančio dolerių čekį žymekliu knygai — ir pametė abu: tiek knygą, tiek ir čekį.
— O gal būtų geriau pirmiausia užmegzti ryšį su Ruzveltu? — pasiūlė Ana.
— Gali tekti pasielgti ir taip, — sutiko Vinsleidas. — Tačiau prisikasti iki prezidento irgi nėra lengviausias dalykas pasaulyje. Užmegzti ryšį su Čerčiliu nebuvo sudėtinga, nes jis juk buvo privatus asmuo. Ir vis dėlto mes stengiamės apsvarstyti įvairiausias galimybes.
Vinsleidas ūmai pagyvėjo.
— Kitas mūsų tikslas buvo bent šiek tiek pakeisti situaciją Europoje, kad laikui atėjus ši būtų geriau pasiruošusi. O dabar atrodo, kad, bent jau kol kas, mums teks apsieiti be kai kurių resursų, kurių tikėjomės, taigi, karinė sąjunga tarp Vakarų ir Rusijos tampa svarbi kaip niekad. Tai ir buvo viena priežasčių, kodėl Artūras pasiliko Anglijoje. Jei jau santykiai su Rusija netikėtai tapo tokie svarbūs, gali atsitikti ir taip, kad mes pasiųsime ten ir tave, Ana — dirbti su Artūru ir Čerčiliu. Jie bando viską pakreipti taip, kad deryboms į Maskvą vietoj Strengo būtų pasiųstas Entonis Idenas.
„Protėjo” pasaulyje derybos su Rusija pateko į aklavietę todėl, kad Lenkija, Rumunija bei Baltijos valstybės uždraudė rusų armijai kirsti jų sienas, taigi, sunku buvo ką nors rimtai šnekėti apie Rusijos pagalbą joms nacių užpuolimo atveju. Norėdamas išjudinti situaciją iš mirties taško, Molotovas pareikalavo, kad Britanijos užsienio reikalų ministras lordas Halifaksas pats asmeniškai imtųsi šito reikalo. Tačiau Halifaksas atmetė šį pasiūlymą ir, užuot išvykęs pats, išsiuntė gan žemas pareigas užimantį užsienio reikalų ministerijos darbuotoją, pavarde Strengas — o jo derybų įgaliojimai buvo labai riboti, dėl kiekvienos smulkmenos jis turėjo kreiptis į Londoną instrukcijų.