— Tai štai kodėl tu palikai Artūrą ten? — suraukdama antakius paklausė Ana.
— Taip, — atsakė Vinsleidas.
Ana dar labiau susiraukė. Ji gerai žinojo, kad „Protėjo” pasaulyje iš prezidento Kenedžio gautuose nurodymuose, nebuvo net užsimenama apie tai, kad reiktų pasistengti vietoj Strengo į Maskvą išsiųsti Ideną. Vadinasi, visas šis sumanymas — Vinsleido improvizacija, kurios jis griebėsi savo iniciatyva. Tačiau, jeigu kaip tik dėl šios priežasties jis paliko Baneringą Londone, vadinasi, dar prieš išvykdamas atgal į Valstijas, jau turėjo žinoti — ar bent jau labai pagrįstai spėti — kad sugrįžimo vartai neveiks. Ūmai ji pasijuto besvarstanti; kažin, ar daug dar dalykų Vinsleidas žino iš anksto, tik nenori atskleisti?
Susirinkimui pasibaigus, Šolderis ir majoras Vorenas liko pasišnekėti bendrame valgomajame, o Vinsleidas ir Mortimeris Grynas sugrįžo į priekinį kabinetą. Vinsleidas uždarė duris, o Grynas tuo tarpu įsipylė kavos iš kavinuko, stovinčio ant įkaitusios krosnelės kampe. Jis išmaišė puodelyje kupiną šaukštelį cukraus ir sunkiai dunkstelėjo į kėdę už stalo.
— Nesitikėjau, kad viskas praeis taip sklandžiai. Klodai, — prisipažino jis. — Džiugu buvo matyti, kad nepaslydai.
Vinsleidas išsitraukė cigarą, išsiblaškęs žvelgdamas į didelį, prie sienos prismeigtą pasaulio žemėlapį. Grynas ėmė siurbčioti kavą.
— Ar tikrai manai, kad Einšteinas galės mums kuo nors padėti? — paklausė jis. Jo balse skambėjo abejonė.
— Kas žino? — atsiliepė Vinsleidas. — Tačiau vieną dalyką žinau visiškai tikrai: jei nepirksi loterijos bilieto — niekada ir neišloši.
Atsakymas, tiesą sakant, nebuvo itin guodžiantis.
— O kas, jeigu jis negalės padėti? — paklausė Grynas.
Vinsleidas atsigręžė nuo sienos ir per pusapvalius akinių stiklus įsmeigė žvilgsnį į Gryną, — Na, vien tam, kad nenutrūktų pokalbis, tarkime, kad jis išties niekuo negalės padėti, — pasiūlė jis. — Kaip į tai reaguotum tu?
— Nori pasakyti — asmeniškai?
— Taip.
Grynas vėl gurkštelėjo kavos.
— Apie tai aš labai daug galvojau, laukdamas, kol judu su Kurtu grįšite iš Anglijos, — pagaliau atsakė. — Ir žinai, Klodai, kuo daugiau svarsčiau apie tai, tuo dažniau susimąstydavau, ar tai iš tiesų būtų taip jau blogai. Juk iš esmės su 1975-aisiais manęs nesieja jokie rimti ryšiai. Mano žmona mirė aštuoneri metai prieš mums išvykstant, vaikų mes neturėjome. Su kitais giminaičiais niekad nebuvau pernelyg artimas, jei supranti, ką turiu omeny… tiesą sakant, daugumos jų nebuvau matęs jau daugybę metų. Man regis, virtau kažkokiu akademiniu atsiskyrėliu, užsikasusiu matematinėje fizikoje ir prižiūrinčiu studentus. — Jis patyliukais prunkštelėjo sau po nosimi. — Galbūt jie ir buvo man savotiškas šeimos pakaitalas.
— Iš visos mūsų grupės niekas savajame laike neturi ypatingai tvirtų ryšių, — pareiškė Vinsleidas. — Toji Kesidžio sužadėtinė, apie kurią jis pasakoja visiems, kam tik netingi, iš tiesų nėra taip jau rimta, kaip kad jis atkakliai tvirtina. Tiesą sakant, jam pačiam būtų kur kas geriau iš viso to reikalo išsipainioti.
Grynas klausėsi tik viena ausimi.
— Tačiau kokia gi prasmė nertis iš kailio dėl studentų mūsiškiame pasaulyje? — tęsė jis, tartum nuklydęs mintimis kažkur toli. — Argi mokslas beturėjo kokį nors tikslą, kurį išvis būtų verta minėti? Kokia ateitis mums bebuvo likusi? Čia gi mes dar galbūt tebeturime bent šiokį tokį šansą.
— Ir tai viskas? — paklausė Vinsleidas. Iš jo intonacijos buvo visiškai aišku, kad tai anaiptol neturėtų būti viskas.
Grynas įsmeigęs žvilgsnį stebeilijo į savo puodelį. Kai vėl pakėlė galvą, jo akyse plykstelėjo kažkokia liepsna, o lūpos susispaudė į siaurą ryžtingą brūkšnį.
— Ne, Klodai, tai dar ne viskas, — atsakė jis. — Ten juk viskas jau buvo baigta. Na žinoma, Amerika ruošėsi grumtis iš paskutiniųjų pagal visas geriausias garbės bei panašių gražių dalykų tradicijas, tačiau vilties nebebuvo likę jokios. Mūsų gyvenimo būdas buvo negrįžtamai pražuvęs.
Tačiau šičia viskas juk yra kitaip. Tiesa, problemų ir čia nestinga, bet niekas dar nėra prarasta. Neįsivaizduoju, kaip, tačiau galbūt vis dėlto dar įmanoma sustabdyti nacius. — Grynas stipriai pliaukštelėjo delnu per stalą. — Viešpatie Dieve, Klodai, po viso to, ką man teko regėti, aš pasiryžęs, jei tiktai prireiks, pulti juos kad ir dantimis bei nagais. Šiame pasaulyje bent yra kažkas, dėl ko dar verta kovoti — dėl pokyčių, dėl to, kad vėliau viskas pakryptų kita linkme. Ir netgi tuo atveju, jeigu mums visiškai neišdegs, mes žlugsime nepraradę savigarbos. O šito niekaip nebūtume galėję pasakyti pasaulyje, kuris pasidavė it bejėgių avių banda.
Vinsleidas, regis, liko patenkintas.
— Manau, ir visų kitų požiūris bus daugmaž panašus, — pasakė jis. — Ko gero, pasąmonėje daugelis jau ir dabar taip galvoja. O jeigu daktaras Einšteinas, jiems bebandant prisitaikyti prie pasikeitusių ateities perspektyvų, dar ir pasiūlys kokią nors logišką ir tinkamą išeitį — tokiu atveju jis bus padėjęs mums daugiau nei pakankamai.
Grynas, regis, ūmai išsigando.
— Bet mes juk iš tiesų bandysime užmegzti su juo ryšį? — paklausė jis. — Norėjau pasakyti — juk kaip tik tai tu pažadėjai kariams, tiesa? Be to, jeigu jau pasitąikys proga, negalime paprasčiausiai imti ir leisti jai išslysti mums iš rankų.
— Taip, žinoma, Mortimeri, nusiramink, — užtikrino jį Vinsleidas. — Galų gale, kas žino — gal mes tikrai ištrauksime laimingą bilietą?
Valandėlei stojo tyla — Vinsleidas tuo tarpu prisidegė cigarą. Grynas atsilošė krėsle ir įsmeigė žvilgsnį į duris.
— Nagi, gerai, pakeisiu temą — ką mes darysime su visu šituo Bruno Veručino reikalu? — pagaliau paklausė.
Vinsleidas išpūtė žydrą dūmų debesį.
— Man regis, nekyla nė menkiausių abejonių, kad tai — mūsiškių darbas, — atsakė jis.
— Žinoma, nėra ko nė svarstyti, — Grynas mostelėjo į patiestą ant vieno stalų laikraštį. — Dusyk viską patikrinome, sulyginome su apsaugos kamerų padarytomis nuotraukomis — ir dar kartą gavome patvirtinimą to, kas ir šiaip nekėlė jokių abejonių — tai jis ir niekas kitas. Be to, pirmąją mėnesio dieną niekas taip ir neatėjo paimti pinigų. O visa tai atsitiko kaip tik tą naktį, kai sustabdėme mechanizmo montavimo darbus ir visi mūsiškiai gavo papildomą laisvadienį. Gi amunicijos inventorizacijos metu paaiškėjo, kad trūksta penkių 45 kalibro šovinių, už kuriuos niekas neatsiskaitė.
— O tu vis dar nori kaip reikiant visus iškvosti ir prikirpti jiems disciplinos pažeidimus? — paklausė Vinsleidas.
— Negali būti, jog tu rimtai sakytum, kad visą šį reikalą turėtume patyliukais užglaistyti, — pasipriešino Grynas. — Turėjau omeny — juk buvo grubiai pažeistos kone visos taisyklės, kokias tik sugebėtum sugalvoti, o dar tokios svarbos misijoje… Be to, derėtų pagalvoti ir apie Harvį Voreną. Juk jis yra vyresnysis karininkas. Kokiu būdu jam išlaikyti kariškių pagarbą, jeigu mes nė piršto nepakrutinsime? Kas beliks iš profesinio jo įvaizdžio?