— Jau nekalbant, žinoma, apie tavąjį, — nepiktai įgėlė Vinsleidas.
Grynas jau žiojosi prieštarauti, tačiau tuojau pat sumetė, kad apsimetinėti nėra jokios prasmės, ir susilaikė.
— Taip, — sutiko jis, atkišdamas apatinį žandikaulį. — Ir manojo taip pat.
Vinsleidas nusigręžė nuo žemėlapio, kurį ką tik apžiūrinėjo, ir išpūtė dūmų debesį.
— Nėra jokio pagrindo manyti, kad jie žino, jog mes kažką nutuokiame, — pabrėžė jis.
Grynas susiraukė ir neramiai pasimuistė krėsle. Tai buvo tiesa, tačiau toks atsakymas toli gražu jo netenkino.
— Klausyk, — pasakė jis, — juk mano darbas — prižiūrėti, kad „Cukraus” grupėje nepasitaikytų jokių nesklandumų. Kaipgi pasiūlysi man atlikti jį iki galo, jeigu mes kiekvienam užsimaniusiam leisime eiti ir veltis į asmeninius karus, kai tik užeis toks noras?
— Jeigu tau bent kiek rūpi, galiu pasakyti štai ką: Specialiųjų Operacijų dalinio kariai anaiptol nėra paprasčiausi karinės mašinos sraigteliai, — pareiškė Vinsleidas. — Aš jau daugybę metų dirbu su jais. Jie — rinktiniai kariai, apmokyti prireikus veikti savarankiškai ir griebtis asmeninės iniciatyvos. Tradicinės disciplinos taisyklės jiems visiškai netinka. Bandydamas grubia jėga įrodinėti savo valdžią, gali nusipelnyti tik paniekos.
— Kaip tokiu atveju tu nusipelnai šitokių žmonių pagarbos? — pasiteiravo Grynas.
— Nevengdamas parodyti pagarbos jiems patiems.
— Pavyzdžiui, tokiais atvejais, kai jie pasielgia kaip tikri galvažudžiai ir sukelia pavojų visai misijai?
— Ne. Gerbiu juos už tai, kad jie yra mąstantys ir jaučiantys žmonės, o ne bukagalviai zombiai, kaip, pavyzdžiui, SS smogikai.
Grynas niauriai dėbtelėjo į jį.
— Nesu tikras, jog suprantu tavo požiūrį, — it prisiversdamas burbtelėjo jis. Kažkas jo intonacijoje bylojo, kad jis suprato viską kuo puikiausiai, tačiau bent jau kol kas nė už ką nenorėjo to pripažinti.
Vinsleidas pagelbėjo jam išsisukti iš situacijos, nuduodamas, jog priėmė jo pastabą už gryną pinigą.
— Pabandyk suprasti, kokią neviltį jie turėjo jausti, — prašneko jis. — Jie juk savo akimis matė, ką reiškia nacių užkariavimai, jiems nereikia aiškinti iš Europos gaunamų pranešimų. Jiems tenka stebėti šlykštų spektaklį, kaip Vakarų vadovai išsirikiavę lankstosi prieš diktatorius — ir jie ničnieko negali padaryti, kad tai pakeistų.
Tačiau jie bent galėjo pasipriešinti kitam — vietiniam Hitleriui — Brunui. Vos prieš kelias minutes tu pats kalbėjai apie savigarbą, Mortimeri. Žinok, kariai irgi turi savigarbos. Kaip jie galėtų niekinti šio pasaulio galinguosius už tai, kad šie nė nesistengia pasipriešinti pažeminimui — ir tuo pat metu nė piršto nepajudinti, kai pažeminami jų draugai? Pats supranti — jie tiesiog privalėjo šitaip pasielgti. Jei būtų iš kitokio molio, jie, visų pirma, nė nebūtų buvę parinkti šiai misijai.
Keletą akimirkų Grynas dvejodamas žvelgė į Vinsleidą. Galų gale susitaikęs linktelėjo.
— Gerai, Klodai. Tiesa, negalėčiau tvirtinti, kad visiškai mane įtikinai, tačiau aš neprieštarausiu ir apsimesiu, kad mes ničnieko nežinome. O kaipgi Harvis Vorenas? Ar jis pajėgs pritarti ir negalvoti, kad žlugdomas jo autoritetas?
— Aš dar šįvakar pasišnekėsiu su juo, — prižadėjo Vinsleidas.
Kambaryje tvyrojusi įtampa gerokai prasisklaidė.
— Turiu prisipažinti: aš daug atiduočiau, kad būčiau galėjęs visa tai pamatyti, — ūmai sukikenęs ištarė Vinsleidas. — Ar mes bent žinome, kas iš mūsiškių čia prikišo nagus?
Grynas krumpliu susiglostė ūsus.
— Harvio manymu, čia neapsieita be Feračinio — pakako išvysti jo reakciją, sužinojus apie tą naktiniame klube sumuštą merginą, — pasakė jis. — Panašu, kad kaip tik jis viską ir sumanė. Be to, jau kelis pastaruosius mėnesius jis buvo netoli virimo temperatūros.
— Hmmmm… Išties, tai būtų panašu į Harį, — sutiko Vinsleidas. — Tokiu atveju, įtariamųjų sąraše automatiškai atsiduria ir Kesidis. Maža to, kad yra tikras Hario Siamo dvynys, jis dar turi ir tvirtus moralinius principus, kad ir kaip keistai tai beskambėtų. Jo individualizmas kartais pasiekia tokį lygį, kad visuomenei tampa stačiai nepakenčiamas, tačiau tai tėra apsauginis jo vožtuvas — kurio, beje, neturi Haris. Na, o kas gi dar? Manau, nebuvo apsieita be Floido — tas žygis tiesiog paženklintas „Lemsono” žyme.
Grynas linktelėjo.
— Gal dar Rajenas?..
— O kaip antrasis kapitonas? Edas Peinas?
— Nepanašu. Peinas pernelyg intelektualus tokiems dalykams. Be to, kaip tik jis ir pranešė apie šaudmenų trūkumą — sunku būtų tai paaiškinti, jeigu būtų dalyvavęs ir jis. Abejoju, ar jis bent žinojo, kad kiti kažką planuoja.
Vinsleidas linktelėjo, tarsi tokio įvertinimo ir būtų tikėjęsis. Jis jau ketino dar kažką sakyti, bet kaip tik tuo metu pasigirdo beldimas į duris ir vidun kyštelėjo majoro Voreno galva.
— Nesutrukdžiau? — pasiteiravo jis.
— Ne ne, Harvi, užeik, — pakvietė Vinsleidas. — Kas gi atsitiko?
Vorenas atrodė šiek tiek suglumęs, tarsi negalįs apsispręsti, kokiais žodžiais išreikšti tai, ką norėjo pasakyti.
— Eee… dėl tos problemos, apie kurią anksčiau buvo užsiminta… Nagi, yra šiokių tokių naujienų dėl ryšio užmezgimo su Einšteinu. Ko gero, būsime suradę išeitį.
Vinsleidas ir Grynas apstulbę susižvalgė.
— Kokią gi išeitį? — atsargiai pasiteiravo Grynas.
— Na… — Vorenas dirstelėjo per petį atgal. — Kesidis tvirtina, esą, juodu su Feračiniu bendrauja su kažkuo, kas pažįsta Einšteiną. Jis sako, kad per tą žmogų ir būtų galima pamėginti užmegzti ryšį…
— Kesidis! — prapliupo Grynas. — Kaipgi šitas tipas gali pažinoti kažką, kas bent viena ausim būtų girdėjęs apie Einšteiną? Dėl Dievo meilės, juk tai — tik dar viena neįtikėtinų jo fantazijų! Jis…
— Vinsleidas griežtai mostelėjo ranka, ir Grynas akimoju nutilo.
— Kalbėk toliau, Harvi, — paragino Vinsleidas.
— Pats suprantu, kad skamba kaip tikra beprotybė — tačiau panašu, jog jis išties kalba rimtai, — tęsė Vorenas. — Jis tvirtina, esą, tas jų pažįstamas bendrauja su Kolumbijos universiteto fizikais, tokiais, pavyzdžiui, kaip Fermis… Be to, Kesidis minėjo ir Leo Silardą, kuris užpatentavo bendrą darbą su Einšteinu — tai buvo šiluminio siurblio tyrinėjimai, atlikti dar trečiajame dešimtmetyje, kai juodu drauge dirbo Europoje.
Visiškai suglumęs Grynas sudribo krėsle.
— Fermis? Silardas? Iš kurgi toks tipas, kaip Kesidis, gali būti bent girdėjęs šitokius vardus?
— Būtent, — atsakė Vorenas. — Panašu, kad jis iš tiesų žino, apie ką kalba. Ir tai dar ne viskas: Gordonas Selbis irgi porą sykių buvo su jais mieste. Jam irgi teko bendrauti su kažkuo iš jų pažįstamų, ir jis tvirtina, esą, tai gali būti visai verta dėmesio.
15 skyrius
Džefas susiraukęs žvelgė pro pelėdiškus savo akinius į beviltiškai išardyto fonografo diską bei vidurius, išbarstytus ant stalo pirmajame buto kambaryje. Krapštydamasis su atsuktuvu, jis pamėgino kažką ten priveržti. Paskui uždėjo vieną savo 78 apsisukimų plokštelę, nuspaudė įjungimo mygtuką ir nuleido adatėlę. Kelias akimirkas girdėjosi tik šnypštimas, o paskui kambarį užliejo smagus, nors ir trūkčiojantis balsas, lydimas tarsi metalinio akompanimento.