Melodija buvo pernelyg greita ir spigi. Džefas sustabdė plokštelę ir vėl griebėsi sukti varžtą. Ūmai aparato viduriuose pasigirdo kurtinantis zviiiiimbt… Džefas atsiduso ir pakėlė galvą.
— Nesu tikras, bet galiu pamėginti, — pasakė jis. — Daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai Silardas bei Fermis balandžio mėnesį paskelbė savo straipsnius „Fizikos apžvalgoje”. Su tais dalykais susiję žmonės griebėsi… na, nežinau, kaip tai tiksliau pavadinus — lyg ir savanoriškos autocenzūros. Jie neskelbia daugiau jokios informacijos apie savo tyrinėjimus, iš jų išvis nebeįmanoma nė žodžio išpešti.
— Gal žinai kodėl? — paklausė Gordonas Selbis. Jis sėdėjo ant lovos greta Kesidžio. Pats jis gan gerai numanė priežastį, tačiau norėjo sužinoti, ką apie tai galvoja Džefas.
Šis gūžtelėjo pečiais.
— Jei paaiškėtų, kad įmanoma sukurti grandininę reakciją, tokiu atveju taptų įmanoma sukelti ir sprogimus — kur kas galingesnius nei įprastiniais sprogmenimis, — atsakė jis. — O Vokietijoje esama žmonių, kurie nė kiek ne blogiau nei mūsiškiai mokslininkai geba išsiaiškinti, ką reiškia Hano-Štrasmano eksperimentai. Na, pavyzdžiui, Heizenbergas. Kam gi rizikuoti pakišant jiems papildomų raktų paslapčiai įminti?
— O kaipgi tas žmogus, kuris ir atlieka eksperimentus. Fermis? — paklausė Kesidis. — Kaip supratau, jis iš esmės linkęs bendrauti? Ar mes turime galimybių pasišnekėti su juo?
— Šiuo metu — jokių, — atsakė Džefas. — Vasarą jis skaito paskaitas En Arbore, Mičigane. Vis dėlto, yra toks žmogus, vardu Džonas Daningas, kuris dirbo su juo — ir su kuriuo galėčiau pabandyti pasišnekėti. Tačiau tai padaryti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Azimovas — na, jis toks tipas, kuris visada nori žinoti viską ir apie viską — prieš kurį laiką bandė iškvosti profesorių Urėjų, kad tas bent šį tą papasakotų apie vykdomus eksperimentus su uranu, apie kuriuos mus vis pasiekdavo šiokios tokios nuogirdos — ir vos nepalydėjo galvos. Informaciją apie tai dabar visi slepia it pašėlę.
Kitąpus stalo priešais Džefą sėdintis Feračinis klausydamasis niauriai žvelgė į stalviršį. Po šimts perkūnų, nejaugi Kesidis, užuot stačia galva puolęs į balą, pareikšdamas, esą, jie bendrauja su Fermiu, negalėjo pasakyti Klodui, kad jie pažįsta tik paprasčiausią Kolumbijos universiteto studentą, ko gero, galintį paminėti kelias pavardes žmonių, su kuriais vertėtų bandyti užmegzti ryšį? Klodas ir Mortimeris, regis, susidomėjo ir paprašė su tais žmonėmis supažindinti ir juos. O Kesidis, užuot atsitraukęs, kol dar turėjo tokią galimybę, kaip mat įklimpo dar giliau:
— Žinoma, Klodai, jokių problemų. Tik duok mudviem su Hariu dar dieną kitą, kad galėtume dėl visko susitarti.
Vėliau Vinsleidas, kuris toli gražu ne vieną dieną pažinojo Kesidį, paprašė Feračinio atskleisti tikrąją padėtį. Didžiausiam Feračinio siaubui, Vinsleidas nė nemanė patyliukais atšaukti šito sumanymo ir išmėginti kokio nors kito būdo, o su džiaugsmu leido jiems skverbtis pirmyn, nors Feračinis ir pripažino, kad šansai sulaukti sėkmės išties labai menki. Dabar gi, kaip ir reikėjo tikėtis, paaiškėjo, kad Fermio netgi nėra mieste, o tie, kurie buvo čia pat, nė neketino su kuo nors kalbėtis. Netgi Selbis, regis, ėmė suprasti, ir tai jo paties visiškai nedžiugino, kad akademinio pasaulio laisvė, 1939-aisiais, regis, tokia savaime suprantama, vis dėlto nebuvo įsišaknijusi taip giliai, kaip kad jis įsivaizdavo po pirmųjų pokalbių su Džefu.
Feračinis visiškai nesuprato, kokį žaidimą žaidžia Vinsleidas. Jeigu jis ir norėjo švelniai pliaukštelėti Kesidžiui per nosį, kad šis netaukštų kas pakliuvo — tokiu atveju tikrai būtų suradęs kitą būdą tai padaryti, nesiimtų gi tyčia pakišti jo visos grupės pajuokai. Tokie metodai Klodo stiliui buvo visiškai svetimi.
Dženetė, sėdinti prie antrojo kambario durų, kruopščiai apžiūrinėjo savo batelio nosį.
— Kas gi tie žmonės, kuriems jūs dirbate? — įtariai paklausė ji.
— Ir kodėl jiems prireikė į savo reikalus įvelti Džefą? Žinote, iš pažiūros tai atrodo visiškai beprasmiška. Jei jie yra politikai ar kas nors panašaus, kodėl gi nesikreipia tiesiog į fakulteto dekaną? O jeigu jie mokslininkai — tuomet kaipgi čia yra, kad universiteto mokslininkai iki šiol jų nepažįsta?
Toks klausimas, tiesą sakant, nebuvo visiškai netikėtas.
— Jie atstovauja privačių interesų konsorciumui, ir juos smarkiai neramina tikimybė, kad Hitleris, ko gero, pirmasis prikiš nagus prie itin galingų sprogstamųjų užtaisų, — atsakė Selbis. — Jie nori įkurti čia fondą panašių tyrinėjimų finansavimui, tačiau, prieš susipainiodami vietinės biurokratijos pinklėse, pageidauja pirma neoficialiai pasišnekėti su šiuos tyrinėjimus atliekančiais mokslininkais — kad įsitikintų, jog jų darbų reikšmė išties tokia, kokia atrodo iš pažiūros.
— A, suprantu, — Dženetė galėjo ir labiau pasistengti, apsimesdama įtikinta.
— O kaipgi Leo Silardas? — paklausė Selbis, žvelgdamas į Džefą. — Jis juk irgi dalyvauja atliekant tokius eksperimentus, tiesa? Be to, jis vengras, tai yra, dar vienas europietis. Galbūt jis kažką žino apie vokiečių pasiekimus, kaip ir apie tai, kas vyksta čia?
— Iš tikrųjų gi Selbį domino ta aplinkybė, kad Silardas buvo senas ir artimas Einšteino draugas. Tačiau bent jau kol kas Selbis nenorėjo dar labiau komplikuoti pokalbio, taip greitai paminėdamas Džefui dar ir Einšteino vardą.
— Aš nežinau, — atsakė Džefas. — Bet rytoj pat pasišnekėsiu su Daningu ir dar pora kitų. Teks luktelėti — tada ir pažiūrėsime, kas bus.
Tą vakarą jie nieko daugiau jau nebegalėjo nuveikti. Pokalbis nukrypo į universitetą bei jo pastatus, paskui — į visą Morningsaido Aukštumų teritoriją, ir pagaliau jie sušneko apie būdus patekti į Manheteną bei iš jo išvykti. Džefas manė, kad būtų visai įmanoma be problemų gyventi metro požemiuose, niekada nė neišlendant į paviršių.
— Ten, apačioje, galima sakyti, yra visas atskiras miestas, — tvirtino jis. — Ten gali rasti užeigų, kirpyklų, batų valytojų bei krautuvėlių, be to, dauguma svarbiausiųjų pastatų irgi jungiasi su metro požemiais. Pavyzdžiui, gali gyventi sau Komodore, dirbti Kraislerio centre, pietauti pas Severiną, apsipirkinėti Blumingdeile, plaukioti Sent Džordže, Brukline, o panorėjęs — netgi susituokti Municipaliteto rūmuose.
Paskui Selbis įsigilino į vieną Džefo vadovėlių, gi pats Džefas su Kesidžiu vėl kibo krapštyti fonografą. Feračinis pareiškė esąs gerokai išalkęs, ir Dženetė pasisiūlė nueiti į meksikiečių restoraną gretimame kvartale, kur būdavo parduodami pietūs išsinešimui. Feračinis pakilo jos palydėti.
Kai jie išėjo, jau leidosi vakaras, tačiau po alsinančio dienos karščio dar tebebuvo šilta. Gatvėje užsidegė šviesos, vienas po kito žiebėsi žibintai virš barų, restoranų bei kino teatrų, įsimaišiusių tarp pramoninių prekių parduotuvių, mėsos, bakalėjinių prekių bei daržovių krautuvėlių, pastarųjų vitrinose buvo prikrauta gausybė mango vaisių, raudonųjų pipirų, kasavų, tamarindų bei kitų skanėstų, būdingų vadinamajam ispanų Harlemui, esančiam per kelis kvartalus tolėliau į rytus. Gatvėje zujo daugybė žmonių, ypač puėrtorikiečių bei Lotynų amerikiečių. Gausu tebebuvo ir vaikų, jie sūpavosi ant virvių, kabaliuojančių nuo gatvės žibintų stulpų, ant šaligatvių žaidė „klases”, nedidelis būrelis šokinėjo ant išardytos lovos spyruoklių. Paaugliai trynėsi pakampėse arba plyšius primenančiose namų tarpuvartėse, gi vyresnieji, moterys — gėlėtomis medvilninėmis suknelėmis, vyrai — margaspalviais marškiniais, sėdėjo ant savo namų laiptų šnekučiuodamiesi ir stebėdami pro šalį plaukiantį gyvenimą.