Nacistai užgrobė Europą metai prieš Feračiniui gimstant, o kai jis buvo dar vaikas, buvo nusiaubtos ir Azija bei Afrika. Tuo metu, kai jis jau ėmė suvokti pasaulį ir tragišką šiojo padėtį, visa Amerikos ekonomika jau buvo sukarinta, šalis jau ruošėsi paskutiniajam konfliktui, kurio, visuotine nuomone, išvengti nebebuvo įmanoma. Tokią Ameriką jis ir tepažinojo. Tačiau buvo girdėjęs ar skaitęs ir apie ankstesnius laikus, kai gyvenimas buvo visai kitoks, kai miestai, vadinami Londonu, Paryžiumi ar Viena dar tebegundė savo žavesiu ir paslaptimis, kai jie dar tebepriklausė laisvajam pasauliui — ir kiekvienas vylėsi vieną gražią dieną juos aplankysiąs. Pasaulis teturėjo vos keletą trumpų metų po Didžiojo karo, tačiau suspėjo bent pradėti atsigauti po šimtmečius trukusių imperializmo bei priespaudos; tautos galų gale ėmė mokytis taikiai sugyventi drauge. Amerika, žinoma, su savo visų rasių, kalbų, odos spalvų, tikėjimų atstovų miniomis, kasdien užplūstančiomis Niujorko ar San Francisko gatves, su uostuose stovinčiais okeaniniais laivais, ant kurių stiebų plevėsavo dešimtys įvairiausių vėliavų, su naujomis lėktuvų linijomis, priartinančiomis netgi Tokiją, be jokios abejonės, žengė visų priešakyje link to pasaulio, kokiu netolimoje ateityje jis turėjo tapti.
Feračinis jautėsi išties keistai, žingsniuodamas tos žilos praeities Amerikos gatvėmis. Štai šitaip viskas ir turėjo likti, pagalvojo jis. Visa aplinkui dvelkte dvelkė laisve, Feračinį svaigino toks gyvybingumo pojūtis, kokio nė žymės nebebuvo likę tuose laikuose, kuriuos jis prisiminė. Žinoma, tebebuvo ženklūs ir praėjusios Didžiosios Depresijos požymiai, šalis tebeturėjo aibes problemų, tačiau, nepaisant viso to, galėjai justi pasitikėjimą savimi ir optimizmą — ir tvirtą, nepajudinamą nuostatą, kad visas problemas įmanoma išspręsti. Būtent tokios Amerikos ieškodami ir apkeliavo pusę pasaulio Feračinio tėvai, kurių jam taip ir neteko pažinti — Amerikos, kuri tebetikėjo savimi.
— Kažkada juk sakei, kad iš šio rajono ir esi kilęs, tiesa, Hari? — pakeliui paklausė Dženetė.
Krūptelėjęs Feračinis netikėtai pakirdo iš susimąstymo.
— Ak, taip. Tiesa.
— Kurioje gi vietoje tu gimei? Gal kiek toliau į rytus? Italų kvartale?
— Ten mes turime kažkokių giminaičių, bet maniškiai persikėlė į Kvinsą. Tačiau mano tėvai mirė, kai dar buvau kūdikis. Užaugau pas tetą ir dėdę Hobokene.
— Pasidarė pernelyg tiršta žmonių, tiesa? Turėjau omeny — kai tavo tėvai išsikraustė iš miesto?
— Čia viskas buvo pernelyg itališka.
— Kaip keista.
Feračinis gūžtelėjo pečiais.
— Italai, siciliečiai — žinai, visi jie mėgsta, kad juos suptų pažįstami jiems dalykai. Jiems patinka įprastas jų gyvenimo būdas, patinka laikytis savų papročių. Taigi, kai čionai plūstelėjo ištisas emigrantų srautas, žmonės, kilę iš tų pačių kaimų, ėmė telktis draugėn. Netrukus jau galėjai matyti išryškėjant Italiją — tarsi dėliojant į vieną paveikslą galvosūkio-mozaikos detales. Tada mano tėvas ir pareiškė, esą, atkeliavęs į šitokią tolybę anaiptol ne tam, kad vėl atsidurtų Italijoje. Jis atvyko čia, ketindamas tapti amerikiečiu. Taigi, jie persikėlė į kitą upės krantą.
— O kada gi tavo tėvai persikėlė į Valstijas?
Ji akivaizdžiai bandė išgauti kažkokią paslaptį. Jie stabtelėjo prie Septintosios Aveniu, laukdami, kol galės pereiti į kitą pusę. Feračinis visiškai netroško meluoti, nenorėjo ir susipainioti ir imti pats sau prieštarauti.
— Klausyk, — pasakė jis, — maniau, mes einame pietų — ir visiškai nesitikėjau tokios kryžminės apklausos. Šitokie klausimai man kelia žiovulį. Juk visa tai buvo taip seniai — ir dabar nebeturi jokios reikšmės.
— Aš visai neketinau kaišioti nosies į svetimus reikalus, — pasakė Dženetė. — Man tiesiog smalsu.
Ji nutilo. Sulaukę tarpelio transporto sraute, jie perėjo į kitą gatvės pusę. Bet ir tada Dženetės, regis, neapleido kažkokia įkyri mintis, nuolat neduodanti jai ramybės, kas kelios akimirkos mergina kryptelėdavo galvą ir neryžtingai dirsčiojo į Feračinį. Kai pagaliau jie pasiekė restoraną — nedidelę, tačiau puikiai prižiūrimą švarią užeigą su lange iškabintu didžiuliu, įvairiaspalvėmis raidėmis surašytu valgiaraščiu bei išsinešimui parduodamų patiekalų sąrašu — Dženetė nebeįstengė susilaikyti.
— Kas gi jūs? — paklausė ji, timptelėdama Feračinį į šalį nuo durų kaip tik tą akimirką, kai juodu jau buvo beeiną vidun. Nenorėdama atkreipti greta besišnekučiuojančios porelės dėmesio ji šnekėjo pusbalsiu, tačiau labai primygtinai. — Tad kas gi jūs, visi: Kesidis, Gordonas, Floidas, Padis — visa jūsų kompanija? Džefas minėjo, kad kai kurios Gordono žinios jį stačiai pribloškė — o juk Džefo šioje srityje niekaip neapšauksi kokiu nors bukagalviu. Bet kaipgi šitaip gali būti, kad Gordonas puikiai išmano apie tokius dalykus — ir nėra savas žmogus universitete? Maža to, Džefas paklausinėjo — apie jokį Gordoną niekas nė girdėt nėra girdėjęs!
Be to, dar ir tai, kaip jūs apsidirbote su Ledokšniu ir jo beždžionžmogiais — Džonis Šešios Džei man viską apie tai papasakojo. Pasirodo, būta daugybės smulkmenų, apie kurias laikraščiai nė neužsiminė. Maksas tvirtina, esą, visi jūs tarnavę armijoje, tačiau paskui aš šnektelėjau su Sidu, o šis tvirtina, kad armijoje net nėra tokio dalinio, kuris sugebėtų šitaip veikti. — Dženetė papurtė galvą. — Tik nesuprask manęs klaidingai, Hari. Tiesiog nuostabu regėti, kaip dabar atlėgo Maksui, be to, aš ne mažiau nei visi kiti sužavėta, kad Brunas galų gale gavo, ko nusipelnęs. Tačiau jūs juk padarėte tai ne vien dėl mūsų. Jūs tai padarėte, nes Brunas pabandė prasibrauti į jūsų veiklą Brukline, kad ir kuo jūs ten beužsiimtumėte.
Feračinis sunkiai nurijo seilę. Jis labai tikėjosi, kad jį apėmusi panika pernelyg neatsispindi veide.
— Brunas viską paaiškino Džoniui po to, kai tu ir tavo draugai išėjote, — tęsė Dženetė, kažką įžvelgusi Feračinio veide. — Suprask gi — čia vyksta kažkas labai jau keisto. O kada žmonės, kurių aš išties dorai nė nepažįstu ir kurie, regis, yra įsipainioję į kažkokius tamsius nesuprantamus reikalus, bando įtraukti mano brolelį į tokius dalykus, apie kuriuos profesoriai nelinkę kalbėti, tačiau kuriais labai domisi naciai — ką. gi, nieko nuostabaus, kad tai kelia man nemaža nerimo. Daugybe atžvilgiu Džefas išties yra tikras šaunuolis, bet kartais jis pernelyg pasitiki žmonėmis. Tik nebandyk man aiškinti, kad visa tai — ne mano reikalas, nes aš manau, kad tai — būtent mano reikalas. Juk ir tu, Hari, anaiptol nesi vien tik sunkvežimio vairuotojas. Kas gi tu? Kas visi tie kiti žmonės? Ko gi jūs norite?
Ji laukė atsakymo, o Feračinis tuo tarpu kone vogčiomis ją apžiūrinėjo. Jis jau seniai buvo pastebėjęs, kad Dženetė toli gražu ne kvaila — o dabar ji tikėjosi, kad jis atvirai tai pripažins.
— Vadinasi, viso to, ką sakė Gordonas, tu nepriimi už gryną pinigą? — paklausė jis.
Dženetė skausmingai pažvelgė į jį.
— Gali būti, kad verslininkams tikrai neprošal būtų pasišnekėti su mokslininkais, tačiau jie jokiu būdu nesiimtų samdyti privačios armijos vien tam, kad ši susitvarkytų su tokiais tipais kaip Brunas, — pasakė ji. Atsidusęs Feračinis linktelėjo. Kažko panašaus jis ir tikėjosi. Selbis ničnieko nežinojo apie Bruno tvirtovės užpuolimą, priešingu atveju būtų gi surezgęs kokią nors labiau įtikinančią istoriją. Dženetė papurtė galvą.
— Ne, Hari. Šito aš niekaip negaliu priimti už gryną pinigą.