Feračinis užsimerkė ir pirštais pamasažavo akių vokus.
— O gal ir tu retsykiais pernelyg pasitiki žmonėmis? — paklausė jis.
Ji vėl papurtė galvą.
— Nemanau. Aš šiam pasauly pragyvenau šiek tiek ilgiau nei Džefas.
— O manimi tu pasitiki?
Dženetė atidžiai pažvelgė į jį. Jo veide tvyrojo įtampa, akys žiūrėjo nemirksėdamos.
— Kaip gi šitai suprasti? — paklausė ji.
— Ogi taip, kad aš negaliu atsakyti į tavo klausimus.
Stojo ilga tyla, ir visą tą laiką juodviejų akys šnekėjosi be žodžių. Ji norėjo, kad jis pripažintų ją mąstyti sugebančia asmenybe — tai jis ir padarė. Dabar gi jis savo ruožtu prašė, kad ji įvertintų jo nuoširdumą ir garbingumą. Galų gale Feračinis pridūrė:
— Mes nedirbame nei kokiai nors užsienio vyriausybei, nei dar kam nors, jeigu kaip tik tai tave ir neramina, gali apie tai pamiršti. Mes visom keturiom esame už dėdę Semą. Ar to pakanka?
Dar kurį laiką Dženetė atidžiai žvelgė tiesiog jam į veidą, ir galų gale patenkinta linktelėjo.
— Eime, nupirksime visiems pietus, — pasakė ji.
Vinsleidas puikiai žinojo, kad 1939-ųjų pradžioje visai atomo branduolius tyrinėjančių Jungtinių Valstijų mokslininkų bendruomenei atsivėrė akys ir ji liovėsi skelbusi savo eksperimentų rezultatus. Jis neturėjo jokių iliuzijų, kad visiškai svetimiems žmonėms bus leista prisikasti prie tokios svarbios informacijos — ir dar per paprasčiausią studentą. Tačiau Vinsleidas nė neketino atmesti vieno savosios grupės nario pasiūlymo padėti, nepaisant to, kad jo pažadai rėmėsi gerokai išpūstais pareiškimais. Ne, šios pagalbos Vinsleidas niekaip negalėjo atsisakyti, ir dar tokiu metu, kai visa grupė patyrė tikrą šoką. Tiesą sakant, jam netgi pasirodė, kad šia situacija galima puikiai pasinaudoti sustiprinant saviškių dvasią bei ryžtą — visų, o ypač kariškių kontingento, iš kurio ir buvo sulaukta pasiūlymo.
Tačiau, norint susilaukti sėkmės, neįmanoma buvo apsieiti be slapto virvučių patampymo iš užkulisių — o šioje srityje Vinsleidas buvo dantis pravalgęs.
Taip jau atsitiko, kad, išvykęs iš Vengrijos, Leo Silardas, prieš pasiekdamas Jungtines Valstijas, keletą metų praleido Anglijoje. Ir visą tą laiką jis dirbo drauge su profesoriumi Lindemanu Klarendono laboratorijoje Oksforde. Tuo metu, kai Feračinis su visa savo kompanija jaukiai sėdėjo aukštutiniame Manhetene ir kirto čili su raudonaisiais pipirais ir aštriu užpilu, Vinsleido telefono skambutis pažadino Londone likusį Artūrą Baneringą. Vinsleidas liepė jam surasti Lindemaną ir perduoti šiam, kad tučtuojau paskambintų į Niujorką. Praėjus vos daugiau nei valandai. Sarginėje sučirškė telefonas.
— Ne, apie sugrįžimo vartus negaliu pranešti nieko naujo, — pasakė Vinsleidas Lindemanui. — Čia padėtis vis dar tokia pat. Klausyk, ko gero, man čionai dar kurį laiką bus reikalingi ir Mortimeris Grynas, ir Kurtas, taigi, ketinu išsiųsti pas tave Gordoną Selbį drauge su Ana, jie ir pateiks tau naujausią informaciją. Pamatysi, Selbis išties išsilavinęs žmogus, judu turėtumėte puikiai sutarti.
— Gerai, — sutiko Lindemanas. — Bet niekaip negaliu patikėti, kad tik dėl to Artūras prašė skubiai tau paskambinti. Man pasirodė, kad turi pasakyti kažką žymiai svarbesnio.
— Taip, tiesa, — pritarė Vinsleidas. — Aš šit vis svarsčiau apie tą sumanymą, kurį aptarinėjome prieš pat man išvykstant.
— Turi omeny — kažkaip prisivilioti Einšteiną?
— Taip. Atrodo, pamėginti iš tiesų verta. Sutinku su tavimi — matyt, geriausia būtų prieiti prie jo per Silardą. Dėl tam tikrų priežasčių, kurių dabar nenorėčiau smulkiai aiškinti, kai kurie mūsiškių bando užmegzti ryšį su Silardu per Kolumbijos universitetą. Visa bėda yra ta, kad šitame universitete niekas jų nepažįsta, o visus ten apėmusi stačiai informacijos slėpimo paranoja. Vienu žodžiu, būtų gerai, kad Silardas pirmiausia pasišnekėtų su Kolumbijos grupe. Noriu įsitikinti, kad tuo metu, kai mūsų žmonės prisistatys, universiteto mokslininkams nekils jokių abejonių, jog reikalas iš tiesų rimtas ir labai svarbus.
— Hmmm… Man regis, bandai spręsti problemą labai jau aplinkiniu keliu, — pastebėjo Lindemanas. — Bet tebūnie taip, kaip tu nori. Ką būtent aš turiu padaryti?
— Ogi va, profesoriau: noriu, kad iš Anglijos paskambintum Leo Silardui ir pasakytum jam štai ką…
Kaip Vinsleidas ir numatė, kitą dieną pirmieji Džefo bandymai susisiekti su urano tyrinėjimo grupės nariais Kolumbijos universitete atsimušė į neįveikiamą ledo sieną. Niekas nenorėjo nė puse lūpų užsiminti apie tai, niekas ničnieko nežinojo, o vienas chemijos mokslų daktaras netgi pagrasino paskambinsiąs į FTB.
O paskui, visiškai netikėtai ir be jokios regimos priežasties, viskas staiga pasikeitė. Tą pavakarę, kai Džefas jau pasiekė patį nevilties dugną, chemijos fakultete jį nelauktai susirado Džonas Daningas ir stačiai pribloškė jį savo požiūriu, kuris, nežinia kodėl, vos per kelias valandas apsisuko šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu.
— Atleisk, kad kiek anksčiau tave šitaip užsipuoliau — bet juk pats supranti: mes negalime leisti, kad kiekvienas užsimanęs kaišiotų nosį į tokio pobūdžio darbus, — pasakė Daningas. — Šiaip ar taip, nors aš visai nesuprantu, kokiu būdu galėjo taip atsitikti, bet Leo Silardas, regis, laukė, kol tu pasirodysi, ir dabar nekantrauja susitikti su žmonėmis, apie kuriuos tu kalbėjai. Jis prašo, kad jie paskambintų tiesiai jam.
Gordonas Selbis paskambino Vinsleidui tiesiog iš universiteto ir pranešė naujienas.
— Pabandykime tučtuojau ir skambinti Silardui, — pasakė Vinsleidas Grynui, imdamasis rinkti numerį, vos Selbis padėjo ragelį. — Gal dar pavyks sugauti jį, kol neišėjo namo.
— Tikėkimės, — nerimaudamas atsakė Grynas. — Gaišti tikrai nebėra kada.
Gaišti išties nebebuvo kada. Tą pavakarę iš Artūro Baneringo jie sužinojo ir tai, kad Anglijos grupė patyrė dar vieną nesėkmę: Ideno pasiūlymas pačiam vykti į Maskvą pokalbiui su Molotovu buvo atmestas. Deryboms buvo pasiųstas Strengas — lygiai taip pat atsitiko ir „Protėjo” pasaulyje.
16 skyrius
Daktaras Edvardas Teleris buvo stambus, tvirto sudėjimo tamsiaplaukis vyras, vešliais tankiais antakiais, mėsinga nosimi ir aštrių bruožų veidu. Jis gimė 1908-aisiais Vengrijos sostinėje Budapešte. Nuosekliai siekdamas karjeros matematikos bei fizikos srityse, trečiojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje jis studijavo keliuose aukščiausio prestižo Europos institutuose — kaip tik tuo metu ir kvantinės mechanikos tyrinėjimai ir pasiekė kulminaciją, ir išvis tai buvo, ko gero, pats pakiliausias laikotarpis visoje fizikos mokslų istorijoje. Telerio mokytojais buvo tokie savo srities milžinai kaip Arnoldas Zomerfeldas Miunchene ir Verneris Heizenbergas Leipcigo universitete, jis dirbo Giotingeno universitete ir Nilso Boro Teorinės fizikos institute Kopenhagoje, be to, dalyvaudavo mokslinėse konferencijose, kurias Romos universitete organizuodavo Fermis. Tačiau į valdžią atėjo Hitleris, ir Teleriui teko bėgti į Angliją, o vėliau, 1935-aisiais, jis priėmė Džordžo Vašingtono universiteto profesūros pasiūlymą persikelti į Vašingtoną. Čionai jis vėl susitiko buvusį kolegą dar iš Europos laikų, rusų kilmės amerikietį Džordžą Gamovą, su kuriuo drauge ėmėsi tyrinėti teorinius branduolinių procesų aspektus.
Teleris dalyvavo toje atmintinoje penktojoje Vašingtono teorinės fizikos konferencijoje sausio mėnesį, kada Boras pranešė apie Hano-Štrasmano eksperimentų rezultatus. O 1939-ųjų vasarą Fermis ir Silardas ėmė primygtinai kviesti jį į Kolumbijos universitetą dalyvauti ten besikuriančios urano branduolio skilimo tyrinėjimų grupės veikloje. Taigi, Teleris išsirūpino leidimą laikinai išvykti iš Džordžo Vašingtono universiteto ir drauge su savo žmona Mici įsikūrė laikiname būste Morningsaido Aukštumose. Fermis buvo metodiškas, ramaus būdo žmogus, gi Silardas protarpiais tapdavo labai pompastiškas ir galėdavo užsiplieksti dėl niekų. Juodu ne itin sutarė, ir nuolatinė trintis ėmė smarkiai trukdyti darbui. Teleris įtarė, kad viena priežasčių, dėl kurių jis buvo pakviestas į Kolumbijos universitetą, neminint paties jo išsilavinimo, buvo jam skirtas savotiško žaibolaidžio vaidmuo — Teleris turėjo padėti Fermiui ir Silardui sėkmingai dirbti drauge.