Savo akimis regėjęs, kaip visos pastangos apmalšinti agresiją, kurių griebėsi Europa, iš esmės buvo ne kas kita, kaip silpnumo apraiškos, jis visai nenoriai priėjo išvadą, kad tik neįveikiamu tvirtumu įmanoma sulaikyti tą nieko nepaisančią jėgą ir kad, norint išrauti hitlerizmą su šaknimis, karas, ko gero, nebeišvengiamas. Kaip ir jo tautietis Leo Silardas, Teleris neabejojo, kad sukurti urano bombą — visai įmanoma, ir nepuoselėjo jokių iliuzijų apie tai, kokios būtų pasekmės, jei pirmiausia tokia bomba pakliūtų į Hitlerio rankas. Taigi, į projektą jis žiūrėjo labai rimtai, ne vien su intelektualiniu susidomėjimu — gi Amerikos mokslininkus, bent jau kol kas, tai domino tik kaip provokuojanti intelektualinė mįslė.
Vieną saulėtą liepos pradžios rytą, maždaug priešpiečių metu, Teleris nevikriai — mat būdamas dvidešimties metų Miunchene jis pakliuvo į avariją ir neteko pėdos — nulipo plačiais laiptais, vedančiais iš Kolumbijos Žemutinės Memorialinės bibliotekos Vest 116 gatvėje ir, dirstelėjęs į laikrodį, sustojo ant šaligatvio palaukti. Silardas griežtai atsisakė aiškinti telefonu, kodėl taip primygtinai reikalaująs, kad Teleris mestų į šalį visus darbus, kad ir kokie svarbūs šie būtų, ir drauge su Judžinu Vigneriu iš Prinstono — dar vienu pabėgėliu vengrų fiziku — atvyktų susitikti su juo kažkokiu visiškai negirdėtu adresu Brukline. Silardas atsisakė klausytis bet kokių Telerio atsikalbinėjimų. Iš balso atrodė, kad jis siaubingai susijaudinęs — kur kas labiau nei buvo įprasta netgi Silardui.
Galbūt šįsyk jam kur kas geriau pasisekė su laivynu, pagalvojo Teleris. Nors kovo mėnesį Fermio ir Tuvės pastangos gauti oficialią paramą atomo skilimo tyrinėjimams patyrė visišką nesėkmę, tačiau Silardas birželio mėnesį vykusio Amerikos fizikų draugijos susitikimo Prinstone metu nepraleido progos dar kartą kreiptis į Rosą Ganą, jūreivystės tyrinėjimų laboratorijos patarėją. Kai kurie labiausiai patyrę laivyno mokslininkai, regis, šiek tiek susidomėjo uranu, tačiau jis domino juos labiau kaip potencialus kuras povandeniniams laivams nei kaip galinga sprogstamoji medžiaga. Vis dėlto Silardą kamavo tokia neviltis, kad jis buvo linkęs griebtis bet kokio pasitaikiusio šiaudo.
Ne, tokia priežastis toli gražu nepakankama, nusprendė Teleris. Visa, ko galėjo tikėtis Silardas, buvo jūreivystės tyrinėjimų fondo garantija suteikti 1500 dolerių finansavimą — ir netgi tokiu atveju, jeigu laivynas būtų sutikęs šį prašymą patenkinti, tai nebūtų sukėlę tokios audringos reakcijos, kokią Teleris išgirdo per telefoną.
Atsigręžęs Teleris dirstelėjo į apskritą pastato kontūrą, kurį sudarė nei šiaip, nei taip sujungti romėniškas kupolas ir klasikinis graikiškas fasadas, masyvus mūras grėsmingai dunksojo tarp aplinkinių raudonplyčių namų. Andai čia veikusi biblioteka jau seniai išsikėlė, dabar čionai buvo įsikūręs universiteto administracinis centras. Ar tik nebus įvykęs koks lūžis teoriniuose Prinstone vykdomuose moderatoriaus tyrinėjimuose? — šmėstelėjo Teleriui. O gal kas nors netikėtai pateikė naujų pasiūlymų kaip koncentruoti uraną 235?
Pati didžiausia problema, su kuria susidūrė branduolio skilimo tyrinėtojai 1939-ųjų vasarą, buvo ta, kad jie nenutuokė, kaip reiktų pradėti ir palaikyti grandininę reakciją, kad toliau ši vyktų pati. Energijos, įkalintos atomo branduolyje, atpalaidavimo niekaip nebuvo įmanoma naudingai pritaikyti tol, kol, norint suskaldyti kiekvieną urano kure esantį branduolį, būtinai reikėjo įkrauti jį, apšaudant neutronais iš išorės — tokiu atveju skylant branduoliui atpalaiduojama energija ne ką tepranokdavo tą energijos kiekį, kuris buvo sunaudojamas įšvirkščiant neutronus. Kita vertus, jei neutronai, kurie, kaip jau buvo žinoma, buvo atpalaiduojami branduolio skilimo metu, patys galėjo sukelti tolimesnį kitų urano branduolių skilimą ir naujų neutronų išspinduliavimą, tokiu atveju prasidėtų nesulaikoma grandininė reakcija, kuri vyktų be jokios išorinės pagalbos, o jos atpalaiduojamos energijos augimo mastą būtų galima išreikšti geometrine progresija. Be jokios abejonės, Oto Hano laboratorijoje Berlyne ničnieko panašaus neįvyko, o jeigu būtų įvykę, visų dalyvavusiųjų būklė būtų išties apverktina, nebebūtų likę kas paskelbia rezultatus, kurie šitaip įelektrino visą mokslo pasaulį.
Norint sukelti tolimesnį branduolių skilimą, reikėjo, kad atpalaiduotąjį „skilimo neutroną” prisitrauktų kitas urano branduolys. Fermis nustatė, kad tokio įvykio tikimybė tiesiogiai priklauso nuo neutrono pernešamos energijos kiekio, be to, tosios energijos, su kuria buvo atpalaiduojami skilimo neutronai, buvo gerokai per daug. Tam, kad vyktų grandininė reakcija, be kuro dar buvo reikalinga ir kita medžiaga, tam tikras lėtiklis, turintis kiek sulėtinti neutronų greitį. Silardas ir tyrinėjo įvairias medžiagas, kurias būtų galima panaudoti kaip lėtiklį. Visai tikėtina, kad šiam reikalui tiktų sunkusis vanduo, pranešė jis, tačiau, gerai viską apsvarsčius atrodo, kad grafitas būtų dar geriau. Fermis nedelsdamas su juo sutiko. Tačiau kokio kiekio urano reikėtų — ir kokio kiekio grafito? Šito niekas nežinojo.
Taip pat neliko abejonių — ir tai buvo išties laiminga aplinkybė — kad skilo anaiptol ne visi bandomuosiuose pavyzdžiuose buvę urano atomai. Tiesą sakant, skilo tiktai nedidelė jų dalis, matyt, tai būta kažkokio itin nepatvaraus urano izotopo. Nilsas Boras ir Džonas Vileris iš Prinstono, teoriškai apsvarstę šią problemą, priėjo išvadą, kad įprastinio urano 238 izotopo branduoliai neskilo, tai atsitiko tik su sąlyginai reto urano 235 branduoliais. Iš pradžių šia hipoteze buvo suabejota, tačiau netrukus Juntinių Valstijų branduolinės fizikos specialistų bendruomenė su ja sutiko, tada ir pasklido kalbos apie greitųjų neutronų sprogstamosios grandininės reakcijos galimybę metale, kurį sudaro grynas urano 235 izotopas. O norint to pasiekti — su sąlyga, žinoma, kad tai išvis įmanoma — reikėjo kažkokiu būdu atskirti ir koncentruoti gryną uraną 235 iš natūraliai gamtoje randamo urano 238 bei urano 235 mišinio. Tame mišinyje vos vienas atomas iš šimto keturiasdešimties buvo reikalingo tipo. Abiejų tipų atomai chemiškai buvo visiškai identiški, skyrėsi tiktai jų masė ir tai tik trimis iš daugiau nei dviejų šimtų vienetų. Kokiu būdu juos atskirti — tai visiems buvo didžiausia mįslė.
Ir tai dar buvo toli gražu ne vienintelė problema. Netgi tuo atveju, jei paaiškėtų besant įmanoma išgauti gryną retąjį urano 235 izotopą, kaipgi reiktų sukoncentruoti pakankamą jo kiekį, kad užtektų bombai? Visoje Jungtinių Valstijų teritorijoje egzistavo gal vos kokia uncija metalo pavidalo urano, ir niekas nėmaž nenutuokė, kokio jo kiekio reiktų bombai.
Teleriui už nugaros nuskardėjo automobilio klaksono signalas, ir po akimirkos prie pat šaligatvio čiūžtelėjusi sustojo Judžino Vignerio mašina. Vigneris buvo lieknas akiniuotas žmogus aukšta kakta, praretėjusiais plaukais ir atviru apskritu veidu, kurį neretai nušviesdavo baltadantė nuoširdi šypsena. Jis pasilenkė per keleivio sėdynę ir atidarė dureles. Vigneris buvo šešeriais metais vyresnis už Telerį, visada mandagus, puikių manierų. Juodviejų politinės pažiūros sutapo. Pirmąsyk jie susitiko 1929-aisiais Heizenbergo seminare Kaizerio Vilhelmo institute. Tame seminare dalyvavo ir Einšteinas.