Teleris įlipo, ir mašina trūktelėjo iš vietos.
— Tikiuosi, tau neteko labai ilgai laukti? — spigiu balsu prašneko Vigneris. — Ant Džordžo Vašingtono tilto buvau įstrigęs siaubingame kamštyje.
— Nieko tokio. Man juk teko atšaukti paskaitą, taigi, ir aš pats ką tik atvykau, — Teleris, priešingai, kalbėjo žemu dusloku balsu.
— Manau, tu neką daugiau nei aš tenutuoki apie visa tai, kas čia vyksta, — pasakė Vigneris. — Vargšelis Leo kalbėjo taip, kad man net pasirodė, jog jį tučtuojau ištiks širdies priepuolis.
— Visiškai nenumanau, — atsakė Teleris. — Šit bandžiau apsvarstyti įvairius variantus… Tačiau, tikiuosi, netrukus viską sužinosime. Ar bent numanai, kur yra ta vieta?
— Žinau tik tiek, kad mums reikia važiuoti į pietus ir nusigauti į priešingą miesto galą, — Vigneris panaršė pirštinių dėžutėje, išsitraukė sulankstytą miesto planą bei voką su antroje pusėje paskubomis pakeverzotais nurodymais ir įbruko juos Teleriui į rankas. — Tau teks pabūti šturmanu, Edvardai.
— O Viešpatie… Juk aš visiškai nepažįstu miesto! Juk tik ką čia atvykau!
— Aš irgi visiškai nepažįstu miesto. Ir nemanau, kad kas nors galėtų pasigirti jį pažįstąs.
— Nagi, palauk, tuoj pažiūrėsime… Bruklinas… Jeigu neklystu, tai turėtų būti kažkur įlankos pakrantėje, tiesa? Taip, štai tasai Bruklinas — mums teks kirsti upę. Gerai, Judžinai, čionai pasuk į kairę, tikiuosi, tai bus Katedros Bulvaras. Mes pervažiuosime miestą, tuo pačiu likdami šiauriau Centrinio Parko.
Jie įsuko į Antrąją Aveniu, pervažiavo ja Ist Saidą ir pasiekė kinų kvartalą, tada, Manheteno tiltu perkirtę Ist Riverį pagaliau pateko į Brukliną. Tačiau jau ten supainiojo posūkius ir atsidūrė prišnerkštose grįstose uostų kaimynystėje įsikūrusių gyvenamųjų rajonų gatvelėse, su visais jų nakvynės namais, aptriušusiais pastatais, kur buvo išnuomojami butai, bei pašvinkusiomis užeigomis. Šiaip ne taip išsipainioję iš to labirinto, jie įvažiavo į centrinį Fultono gatvės rajoną, tačiau čia kaipmat vėl pasiklydo judriose pramoninio rajono gatvelėse, prisigrūdusiose automobilių, pėsčiųjų ir tarškančių tramvajų; netgi dienos metu čia žybčiojo neoninės iškabos, blausia šviesa nutvieksdamos aukštų geležinkelio pylimų papėdėse susitelkusią prieblandą.
Galų gale Teleriui bei Vigneriui pavyko pasiekti pakrante nusidriekusią teritoriją tarp Atlanto bei Ėrio laivybos prieplaukų, čia jie visiškai sumažino greitį ir šliaužte nušliaužė ištisu labirintu masyvių aukštų pilkų pastatų, sandėlių, dokų bei geležinkelio depų, iš paskutiniųjų stengdamiesi laikytis tų neaiškių, skubotų nurodymų, kuriuos Silardas buvo išbėręs jiems telefonu. Pagaliau jie įvažiavo į tikrą grūstynę senų apšepusių pastatų, kuriuos vieną nuo kito skyrė siauri kiemeliai ar praėjimai, ir Teleris mostelėjo Vigneriui sustoti. Jis parodė niūrų mūrinį sandėlį užtemdytais langais ir sandariai uždarytomis durimis. Sandėlis stovėjo pačiame doko gale, iš vienos pusės beveik užstotas dar didesnio pastato, iš kitos pusės į jį rėmėsi geležinkelio atšaka ir geležinis tiltas, jungiantis kanalo krantus.
— Man regis, čia, — ištarė Teleris.
Abejodamas Vigneris išpūtė akis.
— Ar esi tikras?
— Štai, pažvelk į savo paties pastabas. Viskas atitinka.
— Visa tai atrodo vis keisčiau ir keisčiau.
Vigneris pavažiavo dar kiek į priekį ir sustabdė mašiną priešais pat didžiulius sandėlio vartus. Jiems išlipus Teleris atsargiai apsidairė, tačiau taip ir neišvydo nė gyvos dvasios. O paskui atsidarė nedidelės, vartuose įtaisytos durelės, ir laukan žengė kažkokia būtybė sulamdytu švarku, palaidu kaklaraiščiu bei pilkomis flanelės kelnėmis. Žmogus buvo stambus, tvirtai suręstas, masyviu žandikauliu, atsikišusiu smakru, aukšta kakta ir didele burna. Tai buvo Silardas.
Drauge su juo gatvėn išėjo dar du vyrai. Pirmasis buvo aukštaūgis, tamsiu ir griežtu, rodos, niekada nesišypsančiu veidu, jis dėvėjo panešiotas velvetines kelnes, vilnonius languotus marškinius bei rudą odinę kepuraitę. Silardas pristatė jį kaip majorą Harvį Voreną iš Jungtinių Valstijų armijos. Vigneris dvejodamas pažvelgė į Telerį. Nors Silardas ir buvo aukščiausio lygio mokslininkas, kurio įžvalgumas kartais stačiai stulbino, tačiau kolegų tarpe jis garsėjo ir neįtikėtinais vaizduotės šuoliais, kitąsyk besiribojančiais su tikra beprotybe. Kažin, šmėstelėjo Teleriui, ar tik įtampa nebus šįsyk priveikusi Silardo? Antrasis vyras buvo įraudusio veido, pražilusiais retėjančiais plaukais, jo akys linksmai žybčiojo už keistos formos pusapvalių akinių stiklų. Apsirengęs jis buvo gan paprastai, bet skrupulingai: vilkėjo vienspalvį tamsiai pilką kostiumą ir juostuotus marškinius, o sidabrinį kaklaraištį su įaustais raudonais liūtų kontūrais prilaikė puošnus segtukas su akmeniu. Jo pavardė, pasak Silardo, buvo Klodas Vinsleidas. Jis „atstovavo vyriausybei”.
Jie suėjo sandėlio vidun ir perkirto didelę garažo teritoriją, kur buvo pastatyta keletas sunkvežimių bei kitų mašinų, o paskui laipteliais užlipo ant pakrovimo platformos. Čionai jie susitiko Mortimerį Gryną — penkiasdešimtuosius metus perkopusį vyrą, kurio praplikusį viršugalvį supo žilstančių plaukų juosta. Grynas nešiojo tvarkingai pakirptus ūsiukus. Vinsleidas apibūdino jį kaip „irgi mokslininką”. Drauge su Grynu buvo ir dar vienas žmogus, trapaus sudėjimo, gilių raukšlių išvagotu veidu ir trumpai pakirptais pilkšvais plaukais. Jo pavardė buvo Kurtas Šolderis, jis, regis, irgi buvo mokslininkas. Šolderis kalbėjo su aiškiai juntamu vokišku akcentu.
— Iš kur jūs esate? — smalsiai paklausė jo Teleris.
— Esu kilęs iš Dortmundo.
— Šiek tiek pažįstu šį miestą. O kada atvykote į Jungtines Valstijas?
Šolderis paslaptingai nusišypsojo.
— Jeigu neprieštaraujate, į šį klausimą jums atsakysiu šiek tiek vėliau, — pasakė jis. Jie nužingsniavo toliau.
Blausioje šviesoje Vigneris ir Teleris bent kiek toliau nuo pakrovimo platformos neįstengė įžvelgti nieko daugiau kaip tik didžiules krūvas ryšulių bei įpakavimo dėžių, jų kaugės stiepėsi iki pat pastogėje tvyrančios tamsos. Majoras Vorenas rodė kelią; jie visi apėjo išsikišusią, iš dėžių sukrautą sieną ir pateko į siaurą koridoriuką tarp gausybės ryšulių, paskui dar kartą pasuko. O juk tai netgi labai primena karinę tranšėjų sistemą, patylomis pats sau pagalvojo Teleris. Ir staiga dalis iš pažiūros aklinos, iš įpakavimo dėžių sukrautos sienos pasislinko į šalį — paaiškėjo, kad iš tiesų tai yra slaptos durys. Ir ne bet kokios durys — įeidami vidun, jie išsyk pastebėjo, kad jos ypatingai tvirtos.
Visiškai netikėtai jie pakliuvo į absoliučiai kitą pasaulį. Čia buvo idealiai švaru, patalpas vienas nuo kitų skyrė dažytos pertvaros, kabojo ir netikros lubos, skaisčiai plieskė lempos. Už nugarų dunkstelėjo užsitrenkiančios durys — Teleris ir Vigneris instinktyviai atsigręžė ir apstulbę pastebėjo, kad ne vien durys, bet ir visos už nugaros likusios įpakavimo dėžių krūvos išties sudarė fasadą, pridengiantį neįveikiamą sieną, siekiančią iki pat lubų. Netoliese praviros durys vedė į kažkokią patalpą. Vinsleidas žengė ten, paraginęs visus kitus sekti jam iš paskos.
Viduje stovėjo stalas ir pora kėdžių, viena siena buvo nusmaigstyta žemėlapiais ir planais, ant priešingos kabojo lentyna, kurioje buvo suversti automatiniai ginklai. Tačiau užvis labiausiai dviejų atvykėlių dėmesį patraukė tai, kas buvo sukrauta ant stalo patalpos gilumoje — čia stovėjo dėžutės su visokiausiais instrumentais bei elektroninė aparatūra. Juodu priėjo artyn ir apstulbę ėmėsi visa tai apžiūrinėti.