Prietaisų valdymo pultai buvo kompaktiški ir dailaus darbo, jie visiškai nepriminė tų gremėzdiškų ir bjaurių juodų dėžių, prie kurių juodu buvo pripratę. Maža to, be atpažįstamų detalių, tokių kaip svirtelės ir mygtukai, čionai buvo ir visiškai neregėtų dalykų: švytinčių ekranų, kuriuose mirgėjo kažkokio teksto eilutės, langelių, kuriuose blykčiojo skaičiai, dvi ritės už mažyčių stiklo durelių, apvyniotos nežinia kokia juosta, aptakus telefono aparatas, kokio jiems dar nebuvo tekę matyti. Kai kuriuose keturkampiuose ekranuose matėsi vaizdai: pakrovimo platforma, iš kurios jie ką tik atėjo, kiti, nematyti interjerai, be to, net keletas scenų iš pastato išorės. Būnant Anglijoje, Teleriui jau teko regėti keletą eksperimentinių „televizijos” pavyzdžių, tačiau ten vaizdo ryškumas nė iš tolo negalėjo prilygti čionykščiam.
Vinsleidas kažką padarė su vienos konsolės valdymo prietaisais ir mostelėjo visiems pasižiūrėti į ekraną, kuriame matėsi dalis prie pastato vedančios gatvės. Vaizdas pamažu ėmė keistis, kamerai slenkant, ekrane slinko ir pastatas. Vinsleidas nuspaudė keletą mygtukų, ir vienas ekranas, iki šiol buvęs tamsus, ūmai nušvito. Jame visi išvydo besiartinančią ir sustojančią Vignerio mašiną, paskui ji vėl pajudėjo, apsisuko, privažiavo visai arti ir dar kartą sustojo. Galų gale iš jos išlipo Vigneris bei Teleris ir nužingsniavo prie durų.
— Mūsų išsiauklėjimas jums turbūt atrodo stačiai siaubingas, ir pats tai suprantu — bet retkarčiais tokie dalykai būna tiesiog neišvengiami, — linksmai pareiškė Vinsleidas.
Viename kampe buvo keletas lentynų, prikrautų įvairiausių dėžučių, įrankių, kabelio ričių bei kažkokių prietaisų, primenančių nematytus elektros aparatų komponentus bei detales.
Silardas paėmė kažkokį daikčiuką ir įbruko jį Vigneriui į ranką. Tai buvo plonytė plokštelė iš skaidrios žalzganos medžiagos, viena jos pusė buvo padengta ištisu voratinkliu metalinių juostelių bei formelių, o kitoje rikiavosi kelios eilės mažyčių juodų keturkampių kapsulių ir visas rinkinys įvariaspalvių objektų, primenančių diskus bei strypelius. Silardas bakstelėjo į vieną juodųjų kapsulių.
— Tai — viso elektros prietaiso ekvivalentas, Judžinai! — sušuko jis. — Jis talpina mikroskopines silikono kristalo konfigūracijas, prilygstančias tūkstančiams vakuuminių vamzdžių — daugiau nei galėtum sutalpinti visame kambaryje!
Vigneris pavartė rankose plokštelę, visiškai suglumęs spoksodamas į ją. Teleris netikėdamas tik papurtė galvą.
— Ir ką gi jis gali padaryti? — už juos paklausė Vinsleidas ir pats atsakė; — Na, pavyzdžiui, štai ką.
Jis žengė pirmyn ir spustelėjo klaviatūros, panašios į rašomosios mašinėlės, klavišą. Ekranas priešais jį kaip mat nušvito, jame užsižiebė užrašas: NURODYKITE BŪDĄ. Vinsleidas surinko žodį BAZINIS — vos jam palietus klavišą, kaipmat užsižiebdavo atitinkama raidė. Matyt, jis rinko tekstą tiesiog į ekraną. Paskui ekrane pasirodė nežinia ką reiškiantys klausimai: ATŽYMŲ IŠDĖSTYMAS? EILĖS TVARKA? — ir j kiekvieną jų Vinsleidas surinko atsakymą. Tai buvo protu nesuvokiama. Vinsleidas iš tiesų bendravo — užmezgė dialogą — su mašina!
Galų gale ekrane pasirodė žodis PARUOŠTA. Vinsleidas surinko tekstą: PALEISTI „TIK TAK”. Dar akimirksnis, ir ekrano viršuje sušvito užrašas: SVEIKI. PRADEDAME KOMPIUTERINĮ „TIK TAK” — o po tekstu išsidėliojo pažįstama lentelė. Užrašas apačioje skelbė: AŠ ŽAIDŽIU „O”. TU ŽAIDI „X”, ir klausė: KIENO ĖJIMAS PIRMAS? (M/T)? Vinsleidas spustelėjo klavišą T, ir vieną lentelės kampų kaip mat užpildė ženkliukai O.
— Ar nenorėtumėte pamėginti pažaisti? — paklausė Vinsleidas, atsigręždamas į amo netekusius svečius. — Nors gal jums labiau patinka šachmatai?
— O juk tai visiški niekai! — pertraukė jį Silardas, nesitverdamas savame kailyje ir mostaguodamas abiem rankomis. — Tas prietaisas gali skaičiuoti — apskaičiuoti sudėtingiausias algebrines bei trigonometrines funkcijas! Taip pat hiperbolines matricas — viską, ko tik įsigeisite, ir vos per keletą sekundžių! Jis prisimena bet kokią informaciją! Galite akimirksniu išsikviesti bet kokius duomenis ir juos pakeisti! Jis gali daryti brėžinius — grafinius, funkcinius, piešti pavidalus! Jis praktiškai supranta anglų kalbą!
Nei Teleris, nei Vigneris nesugebėjo skubiai sugalvoti kokio nors logiško klausimo. Keletą akimirkų Vinsleidas, tiesą sakant, šiek tiek smagindamasis žvilgčiojo į vieną ir j kitą, o paskui prašneko:
— Leo sako tiesą. Tai tikrai vieni niekai. Be jokios abejonės, jums rūpi, kas tokie mes esame ir ką čia veikiame, ir, be to, kuo visa tai siejasi su jumis pačiais. Meldžiu man dovanoti, kad leidžiu sau šitaip elgtis, tačiau esu tikras: vos sužinoję visus atsakymus, patys pripažinsite, jog tai — pats greičiausias ir patikimiausias būdas išvengti varginančių klausimų bei galimų nesusipratimų. Malonėkite sekti paskui mane, džentelmenai.
Jis nusivedė juos link durų, įtaisytų aukštoje pertvaroje, besidriekiančioje beveik nuo pat vieno pastato galo iki kito. Įėję vidun Teleris ir Vigneris sustojo it stabo ištikti, prasižioję ir išpūtę akis, niekaip neįstengdami patikėti tuo, ką išvydo.
Tiesiog priešais juos stūksojo milžiniškas mechanizmas, nepanašus į nieką, ką jiems lig šiol buvo tekę matyti. Mechanizmas buvo cilindro formos, nuo aštuonių iki dešimties pėdų skersmens. Jis dunksojo horizontaliai, prilaikomas masyvaus plieninio rėmo, įtaiso apačią nuo žemės skyrė maždaug šešios pėdos, artimesnis jo galas kybojo kone žmonėms virš galvų. Kitas cilindro galas slėpėsi vamzdžių bei kabelių tankumyne, apraizgytas neįtikėtino dydžio elektros apvijomis, tvirtomis sankabomis bei pagalbiniais pinučiais, taigi, įspėti cilindro ilgį buvo neįmanoma. Visi laisvi apačioje stūksančių plieno rėmų plyšiai irgi buvo užpildyti įvairiais mechanizmais bei elektros prietaisais. Virš galvų, ties pačiu cilindro viduriu kyšojo platforma su turėklais, ji buvo apjuosusi visą prietaisą, iki platformos nuo grindų vedė kelerios plieno kopėčios. Tiesa, Teleris įvairiose laboratorijose abipus Atlanto buvo matęs ne vieną keistą eksperimentinį įtaisą, taip pat ir visose egzistuojančiose pramonės šakose naudojamų prietaisų — tačiau ko nors panašaus į šį jam kaip gyvam neteko regėti. Jo paskirties nuspėti buvo visiškai neįmanoma.
Jie nuėjo siauru, po milžinišku mechanizmu grindimis nutiestu takučiu tarp darbinių suoliukų, dėžių, metalo išpjovų bei atitvertų kabinų, peržengdami grindimis vingiuojančius kabelius bei nutiestus vamzdžius, nuolat palenkdami galvas, kad neatsitrenktų i prietaisų atramas bei sijas. Besiskinant kelią į pačią pastato gilumą, Vinsleidas protarpiais mestelėdavo vieną kitą atsainią pastabą apie pakeliui pasitaikančius prietaisus.
— Superlaidūs magnetai, generuojantys penkiasdešimt tūkstančių gausų. Suskystinto helio dėka apvijos laikomos pastovioje keturių laipsnių pagal Kelvino skalę temperatūroje, jų laidumas siekia keturiasdešimt tūkstančių amperų kvadratiniame centimetre. Neblogai, ką?
Arba:
— Bangų kreiptuvas išspinduliuoja elektromagnetinę energiją mikrobangų dažniais — gigahercus per sekundę. Tai ir yra kaip tik tai, ko jums reikia aido principu veikiančioms lėktuvų paieškos sistemoms.
Galų gale, nuėję apie keturiasdešimt pėdų, jie pasiekė galą
— čia plieninėje, panašioje į dėžę konstrukcijoje užsibaigė ir cilindras, konstrukcija išvedė tiesiog į plačią visą cilindrą juosiančios platformos su turėklais užpakalinę sekciją. Dėžėje buvo anga, dydžiu prilygstanti garažo vartams, viršuje po stogu kabojo gausybė strypų, grandinių bei kėlimo įrangos.