Pasiekę užpakalinę pastato dalį, jie išėjo iš patalpos, kurioje buvo keistasis mechanizmas, ir pro duris pertvaroje pateko į kur kas jaukesnį kambarį, čia buvo pristatyta kėdžių bei spintelių, stovėjo didelis stalas, ant jo mėtėsi paskleistos kortos. Iš kažkur, visai čia pat, sklido gardus gaminamo valgio kvapas, voliojosi netvarkingai išsvaidyta keletas knygų bei žurnalų, kampe pukšėjo kavinukas ir tylutėliai grojo radijas. Čionai lūkuriavo dar pora vyrų — Vinsleidas pristatė kapitoną Peiną ir seržantą Lemsoną, abu jie, kaip ir majoras Vorenas, priklausė kariškių korpusui. Iš viso, pasak Vinsleido, grupėje dvylika narių, tačiau kitų šiuo metu čia nesą.
— Taigi: kas mes tokie ir ko mums reikia? — Vinsleidas atsigręžė ir įsmeigė akis tiesiog į Vignerį ir Telerį. — Mes galime nemažai padėti, sprendžiant daugelį kaip tik šiuo metu rūpimų jums problemų. Štai, pavyzdžiui, jūs, Judžinai, plūkiatės drauge su Leo, mėgindami išgliaudyti gausybę neaiškių klausimų, susijusių su neutronų lėtintuvu. Atrodo, kad šiam reikalui visai tiktų grafitas, tačiau jums būtina žinoti, kokiame intervale reikia sulėtinti skilimo neutronus, kad juose susidarytų absorbavimui tinkama energija. — Jis įsmeigė akis į Telerį. — Tačiau, norint sukurti sprogstamąjį užtaisą, dar reikia įsitikinti, ar koncentruotame urane 235 galima sukurti grandininę reakciją su greitaisiais neutronais? O jeigu taip — kokios reikės kritinės masės ir kokiu greičiu reikės ją surinkti? Aš galiu tęsti ir toliau.
Teleris atrodė stačiai priblokštas.
— Luktelėkite, luktelėkite valandėlę, — sukuždėjo jis, jo balsas buvo kupinas siaubo. — Iš kurgi jūs žinote, kokias problemas mes nagrinėjame? Tai juk… tai iš tiesų labai delikati tema. Aš… — jis papurtė galvą ir dirstelėjo į Vignerį. — Aš nieko nesuprantu. Kas gi čia dedasi?
— Aš nežinau, Edvardai, — Vigneris, regis, irgi buvo ne mažiau suglumęs. Jis atsigręžė į Vinsleidą. — Kas gi jūs? Kokiam vyriausybės skyriui atstovaujate? — paklausė jis.
Silardas tramdė emocijas tol, kol tiktai pajėgė — bet dabar jau nebeįstengė sulaikyti jų protrūkio.
— Juk ten — laiko mašina! — suriko jis, šokčiodamas nuo vienos kojos ant kitos ir pirštu baksnodamas ton pusėn, iš kur jie ką tik atėjo. — Jie juk išvis ne iš šio pasaulio! Jie atkeliavo čia iš ateities — iš 1975-ųjų!
Teleris pažvelgė į Vignerį. Vigneris pažvelgė į Telerį. Abu įsmeigė akis į Silardą, paskui — į Vinsleidą ir galų gale vėl — į kits kitą.
— Jis kuoktelėjo, — prislopintu balsu pratarė Teleris. Tačiau jo balse nuskambėjusios smalsumo gaidelės išdavė, kad jis jau beveik linkęs patikėti. Tą pat bylojo ir Vignerio akių išraiška.
Vinsleidas linktelėjo.
— Taip, mes atvykome iš ateities, — patvirtino jis. — Taigi, nieko nuostabaus, kad mes šį tą žinome apie jūsų darbus. Tačiau mes čia irgi turime problemų. Tas aparatas, kurį ką tik matėte, vadinasi sugrįžimo vartai. Jis skirtas užmegzti grįžtamąjį ryšį su mūsų laikais, per jį turėtų būti galima perduoti tiek informaciją, tiek materialius objektus. Jis buvo sukonstruotas tiksliai laikantis nurodymų ir, sprendžiant pagal visus kruopščius mūsų bandymus, veikia būtent taip, kaip ir turėtų veikti — tačiau mums vis nepavyksta užmegzti ryšio su 1975-aisiais. Situacija ypač keista dėl to, kad, prieš išvykdami čionai, ryšį buvome, regis, sėkmingai užmezgę. — Vinsleidas skėstelėjo rankomis ir gūžtelėjo pečiais. — Taigi, mums labai rūpi išsiaiškinti, kas gi čia ne taip.
17 skyrius
Skaitlinga karinė biurokratija, vadovaujanti Vokietijos karo mechanizmui, buvo sutelkta keliuose masyviuose, įspūdinguose pastatuose Bendlerštrasėje, Berlyne. Bendlerštrasės ir grįstos, palei Landvero kanalą einančios krantinės kampe stūksojo Gynybos ministerijos pastatas klasikinėmis kolonomis puoštu fasadu, į jį vedė platūs akmeniniai laiptai. Kiek tolėliau toje pačioje gatvėje buvo įsikūręs kariuomenės generolų štabas. Iš pilkšvų netašytų akmenų sumūrytas kompleksas driekėsi kone iki pat vaizdingų Tirgarteno pievelių bei tvenkinių. Palei vieną šoninių kanalų besidriekiančioje gatvelėje, vadinamoje Tirpico Krantine, 72–76 numeriais buvo pažymėtas vienas griežto stiliaus granito pastatas — čia buvo įsikūręs Abvero, karinės vokiečių žvalgybos, štabas.
Pačiame pastato kampe, trečiame aukšte įsikūrusiame biure, esančiame dviem aukštais žemiau tiesiog po admirolo Vilhelmo Kanario kabinetu, departamento viršininkas, pulkininkas leitenantas Joachimas Biokelis skaitė eilinę kopiją pranešimo, gauto Bremeno kanalu — šiuo kanalu paprastai būdavo gaunama iš Jungtinių Valstijų žvalgų perduodama informacija. Pranešimas buvo gautas iš buvusio Baltijos jūros kelto savininko, andai plaukiojusio tarp Štetino, Malmės ir Kopenhagos. Nors jis jau penkeri metai gyveno Niujorko apylinkėse, tačiau tebebuvo prisiekęs nacis, visiškai atsidavęs bendram reikalui. Jis vis dar tebedirbo laivininkystėje ir buvo įsigijęs nemažą laivą, o Berlynas tebepalaikė su juo ryšį, nes jis puikiai pažinojo vietinius vandenis, be to, kada nors pribrendus tokiai būtinybei, jis galėjo iškeldinti į krantą ir kitus agentus. Jo vardas buvo Valteris Frišas. Pastaruoju metu, tiesa, atrodė, kad jam iškilo kai kurių problemų su vietiniais kriminalinio pasaulio elementais, kurie gviešėsi pasinaudoti jo laivu.
Biokelis nusišypsojo ir kilstelėjo galvą, ketindamas pasikviesti savo dailią, kūningą juodaplaukę sekretorę, kuri kaukšėjo apdaužytos rašomosios mašinėlės klavišais už popierių šūsnimis apkrauto stalo kitame kambario kampe.
— Ei, paklausyk, Hildegarda. Ar beprisimeni admirolą Valterį, kuris vis atsiunčia mums šiokių tokių žinių iš Amerikos?
Hildegarda liovėsi barškinusi klavišais.
— Taip, žinoma, tai tas, kuris turi laivą. Ką gi jis dar nuveikė?
— Atrodo, Ruzveltas su savo žydais bus jį pristvėrę, — pasakė Biokelis. — Užsiundė savo padugnes gangsterius, kad juo atsikratytų.
— Tu rimtai kalbi?
Biokelis išsišiepė.
— Atrodo, kažkoks gangsteris pabandė kaip reikiant jį prispausti ir dėl vienos ar kitos priežasties pasisavinti jo laivą. Vargšeliui Valteriui iš tiesų buvo ne pyragai. Į visa tai buvo įpainiota ir jo dukterėčia, kuri andai išvyko drauge su juo.
— Jo popieriai visai prasti?
— Ne ne, viskas gerai, jis sugebėjo išsisukti. Tačiau čia jis šit porina apie gaują juodai apsirengusių smogikų, kurie atsirado stačiai iš niekur, užgriuvo pastatą, kuriame juodu su mergina buvo uždaryti, išguldė visus galvažudžius — o mūsiškius išlaisvino. Apie tai rašė netgi Niujorko laikraščiai — štai, jis atsiuntė iškarpų. Ar esi kada nors girdėjusi apie ką nors panašaus?
Hildegarda abejodama pažvelgė į jį iš po ilgų juodų blakstienų.
— Daugybę kartų, — atsakė ji. — Kaip tu manai, ar jis — na… sveiko proto?
— Na, pranešimas iš tiesų gerokai išpūstas, dėl to nėra jokių abejonių, — atsakė Biokelis. — Gal mūsų draugas iš tikrųjų pakliuvo tarp kūjo ir priekalo dviejų konkuruojančių gaujų peštynėse ar nutiko kažkas panašaus. Bet, ko gero, tavo tiesa — nuolatinė įtampa jam jau irgi bus išklibinusi nervus… — Jis susiraukė ir kiek atsainiai pridūrė: — Vieną gražią dieną mums gali prisireikti jo tikrai svarbioms operacijoms. Labai tikiuosi, kad iš tiesų galėsime pasikliauti jo patikimumu.
Hildegarda išniro iš už savo stalo ir priėjusi artyn, atidarė greta Biokelio stovėjusią dėžutę su aplankais.
— Man regis, jį jau paveikė amerikietiškasis dekadansas, — pasakė ji ir pasilenkusi ėmė apžiūrinėti kažkokį aplanke įsegtą dokumentą.