Varvindamas seilę Biokelis žvilgsniu perleido jos kūno išlinkius, puikiausiai matomus pro lengvą baltą palaidinukę ir aptemptą juodą sijoną. Jis gašliai paplekšnojo jai per užpakalį ir neskubėjo atitraukti rankos. Hildegarda pasipiktinusi purkštelėjo, tačiau neatsitraukė.
— Gal nueisime šįvakar drauge pavalgyti? — pasiūlė Biokelis.
— Gal vėl pas Hiofherį, kaip manai? Andai tau ten patiko orkestras.
— Orkestras, bet ne publika.
Biokelis gūžtelėjo pečiais.
— Gerai, galime eiti į kokią nors kitą vietą.
— Hmmm… Bet nuojauta man šnibžda, kad tu galvoji apie kažką daugiau, ne vien apie vakarienę.
— Įdomu, kas gi tau pakuždėjo tokią mintį?
— Nagi, juk visi jauni ir žavūs pulkininkai leitenantai paprastai visiškai vienodi.
— Tikrai? O iš kurgi tu žinai?
— Tai visai nesvarbu.
— Gerai jau gerai, aš tai pripažįstu, — Biokelis skėstelėjo rankomis. — O dabar paaiškink man, kuo gi tau nepatinka senas geras vokiškasis dekadansas?
Šyptelėjusi Hildegarda sugrįžo prie savo stalo ir atsisėdo.
— Galiu susitikti su tavim po septynių, — pareiškė ji. — Tačiau neturėtum būti toks akiplėša. Negražu manyti, kad tau pakanka vos pirštu pamoti.
Biokelis pasirašė ant stalo gulintj raportą ir mestelėjo popierių jai.
— Ką nori kad su juo padaryčiau? — paklausė Hildegarda.
— Na, gal ir nevertėtų lengva ranka numesti jo į šalį. Padėk jį kur nors į segtuvą ateičiai, peržiūrėsime, sakykime, po kokių poros mėnesių. Palauksime, kas dar per tą laiką atsitiks. Bet jei tau įdomi mano nuomonė, Hildegarda — ką gi, aš manau, kad tavo tiesa — iš amerikietiškos kultūros nieko kito ir neverta tikėtis. Mūsų bičiulis admirolas prisiskaitė pernelyg daug „Supermeno” komiksų, ir jie neišvengiamai paveikė jo vaizduotę.
18 skyrius
IŠ Anglijoje likusio Artūro Baneringo buvo gauta naujų žinių — atrodė, kad galų gale sulaukta šiokių tokių žymesnių pokyčių įvykių tėkmėje: Čemberlenas pagaliau sutiko su primygtiniais Rusijos reikalavimais surengti bendrą aukščiausiojo lygio pasitarimą konkrečių gynybos metodų klausimais.
Ankstesniajame „Protėjo” grupės pasaulyje Britanijos bei Prancūzijos vyriausybės atkakliai atmetinėjo tokio pobūdžio pasiūlymus, mat jos vengė be jokios politinės sutarties atskleisti karines savo paslaptis. Kita vertus, jie visiškai neskubėjo sudaryti ir kokių nors sutarčių, ką akivaizdžiai įrodė tas faktas, jog pasiuntiniu vykti į Maskvą buvo pasirinktas Strengas. Visa tai tik patvirtino Stalino įtarimus ir sustiprino jo ryžtą neprisidėti prie jokių įsipareigojimų Lenkijai, kurie savo ruožtu vėlgi būtų buvę tik teoriniai, mat lenkai lygiai taip pat atkakliai nenorėjo į savo teritoriją įsileisti rusų kariuomenės. Tokia situacija pakišo Britanijos kabinetui puikiausią pretekstą nepasirašinėti jokios bendros gynybinės sutarties su rusais: pasaulio akivaizdoje Anglija pasirodė esanti pakankamai geranoriška, tačiau ir ji juk ne visagalė — dabar gi okupacijos atveju lenkai galės kaltinti tik patys save.
Be jokios abejonės, Lenkija ir buvo okupuota — po keturių dienų, rugpjūčio 26-ąją. Siekdami pasirodyti teisuoliais pasaulio akyse, anglai ir prancūzai netrukus po to paskelbė karą Vokietijai, tačiau šis pareiškimas anaiptol nebuvo rimtas — o kaip tik to ir tikėjosi Hitleris. Lenkijos kampanija buvo baigta iki mėnesio galo. Visą tą laiką Stalinas nė piršto nepajudino ir iš pažiūros nė kiek nesusijaudino, nors užnugaryje paslapčiomis virė karštligiški pasiruošimo darbai. Mat šiomis aplinkybėmis, kai vokiečiai ir rusai dėbsojo vieni į kitus iš abiejų bendros sienos pusių, nebeliko nė menkiausių abejonių, ką Hitleris ketina daryti paskui, vos išsipainiojęs iš problemų Vakaruose.
Tačiau dabar, šiame pasaulyje, dar tebebuvo liepa. Staigios ir akivaizdžios solidarumo su Rusija apraiškos gali būti pakankama kliūtis, kad Hitleris persigalvotų ir atšauktų puolimą, mąstė Ana Charkiovič, žvelgdama į pilkus purslojančius Biskajos įlankos vandenis. Tačiau tai ir yra paskutinė galimybė išsau* goti daugmaž stabilią padėtį Europoje. Dabar viskas priklausė nuo to, ar pavyks šią galimybę pastverti ir kiek įmanoma geriau ja pasinaudoti.
Greta jos sėdintis Gordonas Selbis užvertė žurnalą, kurį dar ką tik tingiai sklaidė. Iš Majamio juodu atskrido į Lisaboną visai neseniai atidarytu keleiviniu „Pan Amerika” reisu ir čia praleido naktį „Duas Nokas” viešbutyje, laukdami iš Pietų Afrikos skrendančio Imperijos Oro linijų lėktuvo, kuris turėjo nugabenti juos į Pulą Dorsetšyre.
— Žinai, man regis, aš beveik baigiu susitaikyti su ta mintimi, — prašneko Selbis, pasukdamas galvą ir pasilenkdamas taip, kad lūpomis kone liestų Anos ausį. Praėjusią dieną juodu dvylika valandų praleido ore ir per tą laiką išmoko beveik nekreipti dėmesio į šešiolikos cilindrų lėktuvo variklių riaumojimą. — Jei galų gale pasitvirtins, kad mes beviltiškai įstrigome čia — ką gi, galbūt ilgainiui paaiškės, kad šitaip netgi geriau.
Ana linktelėjo, tarsi jau kuris laikas tik ir būtų laukusi, kad pokalbis pasisuks panašia linkme.
— Be to, tu visą laiką svarstai, ar tik nebus Klodas iš anksto žinojęs, kad būtent taip ir atsitiks?
Selbis, regis, gerokai nustebo.
— Kaip tu įspėjai?
— Aš juk ir pati be paliovos apie tai mąstau.
— Ir kokia gi tavo nuomonė?
Ana atidžiai pažvelgė jam į veidą.
— Klausiu vien iš smalsumo, bet — ar tau tikrai labai svarbu? — pasiteiravo ji. — Ar turi kokių nors itin tvirtų ryšių, dėl kurių išties norėtum būtinai sugrįžti į savąjį laiką?
Selbis papurtė galvą.
— Tiesą sakant, neturiu.
— Nei šeimos, nieko?
— Mano tėvai gyveno Konge kaip tik tuo metu, kai ta šalis buvo nusiaubta, jie nesuspėjo pakankamai skubiai pasitraukti. Tėvas dirbo ten šachtose inžinieriumi. Niekas niekad ir nesužinojo, koks likimas juos ištiko.
— Kiek tau tada buvo metų?
— Maždaug dvylika. Kai tai atsitiko, aš buvau grįžęs į Valstijas moksleivių atostogoms. Taigi, užaugau našlaičių prieglaudoje, o ten su niekuo labiau ir nesuartėjau. Vis dėlto, norėjau tapti inžinieriumi. Atrodė… na, man atrodė, kad tokiu būdu lyg ir atiduočiau paskutinę pagarbą savo tėčiui. Gal koks nors psichoanalitikas ir pasakytų man, kad tapau branduolinės inžinerijos specialistu kaip tik todėl, kad, kol viskas dar nebuvo baigta, pasąmonėje troškau gaminti bombas ir apsvaidyti jomis savo tėvų žudikus.
Ana nusišypsojo.
— Tu tikrai taip manai?
— Aš nežinau. Tačiau tikrai džiūgavau drauge su visais, kai Kenedis atsistojo ir garsiai pareiškė, jog pakaks mums leistis stumdomiems.
— Matai — visiems mums būdingas šis bruožas, — pasakė Ana.
— Iš visos grupės nė vienas neturime pakankamai rimtos priežasties bet kokia kaina stengtis grįžti atgal, be to, kiekvienas mūsų turi asmeninių sąskaitų su hitlerizmu. Kartais atrodo, kad renkantis grupės kandidatus šie argumentai Klodui ir buvo lemiami.
Selbis papūtė lūpas virš smailios juodos savo barzdelės.
— Kaip suprantu, tu nori pasakyti, kad Klodas iš anksto žinojo, jog vartai neveiks? — paklausė jis.
— Aš nežinau. Verčiau sakykime šitaip: jam tai nebuvo stulbinanti staigmena. Manau, jis tikėjosi, kad viskas klostysis sklandžiai, tačiau, kai įvyko blogiausia, jis buvo tam pasiruošęs.
Selbis linktelėjo.
— Suprantu, ką tu turi omeny. Na, pavyzdžiui, kodėl jis savo grupei pasirinko būtent tuos, o ne kitus žmones? Juk keleto sumanių technikų ir poros inžinierių būtų visiškai pakakę vartams sumontuoti. Tad kuriems galams prisireikė istoriko? Arba diplomato?