— Būtent. Maža to — argi saugumui užtikrinti būtinai reikėjo šitiekos kariškių? — pabrėžė Ana. — Gerai, tarkime, tikrai reikėjo. Bet kaipgi atsitiko, kad visi mūsų kariai kaip tik turi solidžią pogrindinio darbo užjūryje, ypač Vokietijoje, patirtį?
Lėktuvas riaumodamas skriejo pirmyn, priešakyje, ūkų aptrauktame horizonte jau pasirodė Prancūzijos pakrančių atplaišos. Kurį laiką patylėjusi Ana paklausė:
— Kaip tu manai, ar Klodas išvis nori, kad vartai imtų veikti? O gal visa šita kebeknė su Einšteinu skirta vien tam, kad mes nepalūžtume, kol palengva susitaikysime su mintimi, jog mums nelemta grįžti atgal?
— Nori pasakyti, galbūt jis sąmoningai pasitraukė iš tos beviltiškos situacijos, kurioje buvome savajame pasaulyje? Kitaip sakant, išmainė ją į menkutę galimybę ką nors pakeisti čia ir pakreipti įvykių eigą kita vaga?
— Taip, kaip tik tai ir norėjau pasakyti.
Valandėlę pamąstęs Selbis papurtė galvą.
— Ne, nemanau. Žinoma, jis buvo pasiruošęs tam, kas mus ištiko, tačiau jis padarys visa, kas jo valioje, kad tik pavyktų užmegzti ryšį su savuoju laiku. Kai to reikalauja darbas. Klodas gali būti objektyvus, gali šaltai viską apskaičiuoti, tačiau širdies gilumoje jis juk vis dėlto irgi tėra žmogus. Netikiu, kad jis galėtų štai taip imti ir palikti mūsų pasaulį likimo valiai, visiškai užmiršdamas jame gyvenančius žmones, kurie mumis pasitikėjo.
— Kas verčia tave taip manyti?
— Tas faktas, kad esu čia, šiame lėktuve.
— Taigi?..
— Mano sritis yra branduoliniai ginklai, taigi, be jokios abejonės, kaip tik dėl šios priežasties aš ir dalyvauju misijoje. Jeigu vienintelis Klodo tikslas yra sunaikinti Hiterį ir sukurti žavų pasaulį, kuriame būtų jauku ir patogu gyventi, tokiu atveju užvis svarbiausia jam turėtų būti išjudinti iš mirties taško amerikiečių atominės bombos programą, tiesa? Taigi, jei jis kaip tik šito ir siektų, tada juk man būtų reikėję pasilikti ten, Amerikoje, ir iš visų jėgų stengtis skatinant šią programą. — Selbis skėstelėjo rankomis. — Tačiau Klodas pasielgė visai ne taip, tiesa? Užuot palikęs Amerikoje, jis išsiunčia mane į Europą. Kodėl? Ogi todėl, kad kurį laiką nesipainiočiau po kojomis ir netrukdyčiau mokslininkams susikaupti sprendžiant tą problemą, kurią jis laiko užvis svarbiausia. O tai negali būti niekas kita, kaip tiktai sugrįžimo vartai. O tai, man regis, akivaizdžiai byloja, kad Klodas tikrai tikisi iš Einšteino veiksmingos pagalbos. Aš gi tesu tam, kad būtume apsidraudę tuo atveju, jei vartai taip ir nepradės veikti, ir mums teks pasigaminti bombą patiems.
Ana linktelėjo. Regis, jai gerokai atlėgo.
— Taip, — sutiko ji. — Tiesą sakant, aš ir pati taip maniau. Ir labai tikėjausi, kad tu kaip tik tai ir pasakysi.
Valandėlei juodu nugrimzdo į tylą. Paskui Selbis vėl pakėlė akis nuo savo žurnalo ir vėl prašneko:
— Vis dėlto, o kaipgi Kesidis? Juk jis tikrai turi priežastį norėti grįžti atgal.
Ana pažvelgė į jį.
— Bene dėl tos merginos, apie kurią jis nuolatos kalba? Žinai, neverta į tai pernelyg rimtai žiūrėti. Juk ir pats pažįsti Kesidį.
— Manai, jis išvis net nėra susižadėjęs?
— Visai gali būti, kad susižadėjęs. O gal tik buvo. Bet negi tu manai, kad jam išties būtų didžiulė tragedija, jei tos vestuvės iširtų?
Selbis krumpliu pasitrynė nosį ir vos pastebimai šyptelėjo.
— Ne, nemanau. Bet, man regis, tai nuo pat pradžių labai jau keista. Turiu galvoj tai, kad Kesidis kai kuriais atžvilgiais išties yra tikras šaunuolis, tačiau kitąsyk sugeba būti visiškas nevėkšla. Tad kaipgi jis išvis sugebėjo susidėti su tokia šeima kaip jos?
— Nevėkšla?
Selbis kuo nuoširdžiausiai skėstelėjo rankomis.
— Na, argi ne, jeigu jau visiškai sąžiningai?
Ana kelias akimirkas smalsiai žvelgė į jį.
— Man regis, tu kaip reikiant nepažįsti Kesidžio, ar ne, Gordonai?
— O ką tokio turėčiau žinoti?
— Kesidis kilęs iš vienos turtingiausių šeimų šalies pietvakariuose — jis yra tiesioginis didžiulių naftos perdirbimo įmonių bei mineralų kasyklų paveldėtojas. Tačiau jį supusiems žmonėms jis jautė vien panieką už tai, kad jie gyvena tuščiai, pasinėrę į prabangą ir malonumus tokiais laikais, kai visa šalis jau užspeista į kampą. Taigi, Kesidis paliko namus ir tapo paprastu kareiviu. Kaip kad ir pats sakei. Klodas niekad nebūtų pasirinkęs tokio snargliaus, kokiu Kesidis kartais mėgsta apsimesti.
Apstulbęs Selbis išvertė akis.
— Iš kur tu visa tai žinai? — žioptelėjo jis.
— Apie tai man papasakojo Haris, kai atvykome į Naująją Meksiką — mes drauge, vienu sunkvežimiu, kažko važiavome į Albukerką. Nebeprisimenu dėl ko, bet pasakiau kažką ne itin švelnaus Kesidžio adresu — ir Haris ta proga paaiškino man situaciją, išsklaidydamas bet kokias abejones. Tiedviem iš tiesų puikiai einasi dirbti drauge.
Iš tikrųjų, nieko nuostabaus, pagalvojo Selbis. Haris toli gražu nebuvo didžiausias grupės plepys, tačiau dėl kažkokios nesuvokiamos priežasties atrodė visiškai natūralu, kad jis galėjo atskleisti tokius dalykus Anai.
— Hmmmm… keista, — pastebėjo jis. — Man regis, tu išties puikiai sugebi sutarti su kariais.
— Nieko čia keisto, — atsakė Ana. — Kai dar buvau jauna, prieš išsmukdama į užsienį aš penkerius metus koviausi drauge su Sibiro partizanais. Sulaukusi septyniolikos, jau buvau pribaigusi dešimtį nacių. Kai man buvo aštuoniolika, SS pulkininkas įsakė iššaudyti visus vyrus tame kaimelyje, kur gyveno mano šeima. Aš guliau su juo į lovą, kad miegančiam galėčiau perrėžti gerklę. Kaip matai, Gordonai, aš kalbu ta pačia kalba, kaip ir Specialiosios Paskirties būrio kariai.
Tuo tarpu Sarginėje, bendrame valgomajame, profesorius Džordžas Pegramas, Kolumbijos universiteto dekanas ir fizikos fakulteto vadovas, bejėgiškai susmuko į krėslą visiškai priblokštas tų dalykų, kuriuos išgirdo per pastarąsias šešiasdešimt minučių. Greta jo įvairiomis pozomis sėdėjo ar stovėjo Vinsleidas, Grynas, Šolderis ir kiti „Protėjo” grupės nariai bei trejetas vengrų mokslininkų. Pegramas tik visai neseniai sugrįžo į miestą — buvo praėjusi jau daugiau nei savaitė nuo pirmųjų karštligiškų Silardo skambučių iš Sarginės Teleriui bei Vigneriui.
— Paklausyk, kol dar neatsitokėjai, Džordžai — taip, mes puikiai žinome, kad esama tokių loginių prieštaravimų, kurių iš pažiūros niekaip neįmanoma paaiškinti, — prašneko Silardas. — Tačiau bet kokios pastangos dabar pat juos išnarstyti būtų visiškai bevaisės. Patikėk — aš pats bandžiau. Visi mes bandėme. Netgi Lindemanas Anglijoje. Kad tai suprastum, reikalingas visai kitoks požiūris, būtinas nestandartinis protas, sugebantis klausinėti apie akivaizdžius dalykus ir pažvelgti į problemą tokiu rakursu, koks niekam kitam netgi nešauna į galvą. Štai kodėl mes ir norime susitikti su Einšteinu.
— Ir ne vien su Einšteinu, — įsiterpė viduryje kambario stovįs Vinsleidas. — Pagal pradinį mūsų planą į visą šį projektą jau turėjo įsitraukti ir prezidentas bei tam tikri vyriausybės nariai. Nematau jokio pagrindo vien dėl laikinų techninių nesklandumų vis dar delsti tai padaryti, ypač dabar, kai mums gali prisireikti visų įmanomų resursų — o vienas vienintelis žodis iš Baltųjų Rūmų galėtų atrakinti mums tų resursų saugyklas.
— Trumpiau tariant, bandysime per Einšteiną kreiptis į prezidentą, — paaiškino Teleris Pegramui.
Suglumęs Pegramas sumirksėjo, papurtė galvą ir pagaliau šiaip ne taip atgavo žadą.