— Na taip, taip, viską suprantu. Bet kodėl gi pirmiausia nepabandžius eiti tiesiai pas Ruzveltą?
— Pats pagalvok, Džordžai, — atsiliepė Vigneris. — Fermis ir Tuvė bandė kreiptis tiesiai į vyriausybę, prašydami paramos tokiam paprastam dalykui kaip branduolio skilimo tyrinėjimų projektas, ir ką gi — buvo išmesti pro duris kaip nevispročiai. Negi dabar tu imtumeis vėl brautis ten, aiškindamas, kad šįsyk ketiname sukonstruoti laiko mašiną?
Pegramas niauriai linktelėjo. Vigneris sakė gryną tiesą. Vos prieš kelias dienas Silardas buvo gavęs laišką, kuriame labai mandagiai, bet visiškai nedviprasmiškai buvo atmestos bet kokios pastangos sudominti laivyną.
— Einšteino prestižas kaip tik ir suteiktų deramą svorį mūsų argumentams, — sutiko Pegramas. — Bet kaipgi jis galėtų pranešti visa tai Ruzveltui? Turėjau omeny — nepaisant tos pagarbos, kurios jis tikrai yra nusipelnęs, nejaugi mes galėtume patikėti jam šitokią užduotį? Patys juk esate girdėję visokiausių istorijų…
— Aš jau ėmiausi ruošti dirvą ir kai ką sutvarkiau, — atsakė Silardas, jo balse nuskambėjo vos juntamos globėjiškos gaidelės.
— Gustavas Štolperis, ekonomistas iš Austrijos, neseniai supažindino mane su tokiu Aleksandru Sachsu, kuris yra Lemano korporacijos patarėjas ekonomikos klausimais ir, be to, asmeninis prezidento draugas. Aš pasišnekėjau su Sachsu, ir jis sutiko perduoti Einšteino pasirašytą laišką tiesiog Ruzveltui į rankas.
Pegramas net žioptelėjo.
— Tu jau šnekėjaisi su juo? Dėl Dievo meilės, Leo, mes negar lime leisti, kad tokio pobūdžio informacija…
— Na žinoma, žinoma, aš juk nė puse žodžio neprasitariau jam apie „Protėjo” operaciją ar apie čia esantį įrengimą, — nekantriai pertarė jį Silardas. — Mes juk užsiimame urano tyrimais, o tikimybė sukurti atominę bombą yra puiki priedanga nuslėpti tikrąją mūsų veiklą. Tai, ką mes darome iš tikrųjų, bus atskleista vėliau — ir tik pačiam Ruzveltui asmeniškai.
Pegramas dėbtelėjo į Vinsleidą.
— Ir kaip tau visa tai patinka. Klodai?
— Viskas gerai. Leo buvo toks malonus, kad prieš susitikdamas su Sachsu pirmiausia viską aptarė su mumis, — atsakė Vinsleidas.
Daugiau neliko ką ir bepridurti. Pegramas dar sykį nužvelgė visus susirinkusiuosius ir pagaliau linktelėjo.
— Ką gi, puiku, belieka pasišnekėti su Einšteinu. Ar tu galėtum suorganizuoti mums susitikimą Prinstone, Leo?
— Ten jo nėra, — atsakė Silardas. — Paskutinės žinios, kurias apie jį girdėjau, yra tokios, kad jis kažkur išsinuomojo vasarnamį ar kažką panašaus ir kiauras dienas plaukioja savo jachta. Taigi, visų pirma mums dar teks jį susirasti.
Taigi, atsitiko taip, kad tą sekmadienį, 1939-ųjų liepos trisdešimtąją, palikę Telerį ir Pegramą Sarginėje drauge su Grynu studijuoti mašinos konstrukcijos, Leo Silardas ir Judžinas Vigneris su Vinsleidu ir Šolderiu sėdo į Vignerio automobilį ir išvažiavo ieškoti daktarui Murui priklausančio vasarnamio, esančio kažkur Pekoniko apylinkėse Long Ailende.
19 skyrius
Buvo jau po trečios valandos ryto, ir Stenąs Šou, „geras jūsų bičiulis pienininkas”, linksmai bambėjo savąjį naujienų blokelį, įterptą tarp gausybės reklamos, transliuojamos visą parą veikiančios WNEW radijo stoties bangomis. Feračinis snūduriavo, smakrą įrėmęs į krūtinę, atsilošęs kėdėje ir susikrovęs kojas ant didžiojo stalo bendro valgomojo centre. Kesidis kiūtojo susirangęs krėsle, nuo aplinkinio pasaulio atsitvėręs laikraščiu. Gi Floidas Lemsonas sėdėjo ant grindų greta kavinuko, nugara atsirėmęs į sieną, ir drožinėjo medinę pelėdžiukę — kambarį jau puošė visa kolekcija tokių išdrožtų gyvūnų figūrėlių. Visi kiti Sarginėje buvę grupės nariai arba miegojo, arba drauge su Einšteinu ir kitais svečiais vis dar tebeapžiūrinėjo mašiną.
Feračinis eilinį kartą vaizduotės akimis žvelgė į tą namą, kuriame gyveno vaikystėje — medinį, ryškiai geltonai dažytą namą rudu malksnų stogu. Netoliese buvo įsikūrusi vienam iš jo dėdės Franko brolių priklausanti degalinė. Feračinis puikiai prisiminė dėdę Franką, liesą, bet raumeningą žmogų — jis grįždavo iš kitąpus upės plytinčio Manheteno, kur dirbo statybose, ir prie pietų stalo imdavo šnekėti apie žaidimus kamuoliu, retsykiais kurdavo planus išdumti kur nors pažvejoti. Laikraščiams paskelbus nekokias naujienas, jis sušnekdavo apie nacių darbelius Azijoje bei Afrikoje. Kai Frankas imdavo kalbėti apie tokius dalykus, teta Tereza visiškai pritildavo.
Vakarais Frankas ir Haris kartais klausydavosi per radiją transliuojamų bokso varžybų reportažų. Frankas amžinai neištverdavo pats neėmęs komentuoti, atidžiai sekdamas vieną kovos smūgį po kito. Retsykiais, jau vėlyvą vakarą, jis išsimaudydavo po dušu, persirengdavo, susimesdavo į krepšį aprangą ir iškeliaudavo į kurį nors savo lankomų klubų, kur pats boksuodavosi arba stebėdavo kitų kovas. Tokiais vakarais Haris ilgai užsisėdėdavo prie židinio su teta Tereza, ir ji pasakodavo jam nesibaigiančias istorijas apie senus laikus Italijoje, kai dar nė nedvelkė fašizmu, kai niekas nė girdėt nebuvo girdėjęs apie Musolinį.
Atrodė, kad gyvenimas anais laikais buvo išties visiškai paprastas ir nerūpestingas, jame buvo gausu dainų ir šokių, ir vestuvių kaimo bažnytėlėje. Visas pasaulis, regis, tebuvo mažytė bendruomenė: giminaičių, bičiulių ar šiaip pažįstamų, tokių, kaip tėvas Buiventas, majoras Luidžis, vežimų meistras Dinas, pienininkas Rodolfas bei daugybė kitų, kuriuos Feračinis vis dar tebesugebėjo prisišaukti iš savo vaikystės istorijų. Jo fantazijose įsikūnijo to palaimingo vaiko amžiaus, kada jos ir buvo sukurtos, saugumas ir pasitenkinimas. Kartais, jau gerokai vėliau ir kur kas sunkesnėmis valandėlėmis — pavyzdžiui, skrisdamas kariniu lėktuvu ir laukdamas, kol galės iššokti su parašiutu į Grenlandijos naktį pratybų arktinėmis sąlygomis metu arba ištisas valandas gulėdamas nekrustelėdamas Alpių viršukalnėse, paieškos grupėms tuo tarpu šukuojant šlaitus kiek žemėliau — tokiomis valandėlėmis Feračinis retsykiais ilgesingai pagalvodavo apie tą iliuzinį pasaulį, kupiną šilumos bei rūpesčio, kuriame visi visus pažinojo ir kuriame visiems užteko vietos.
Dabar gi, kad ir keista, jam rodėsi, kad 1939 ųjų Niujorkas labai jau visa tai primena. Atsidūrus nepasiekiamai toli nuo savo gimtųjų laikų, tarp grupės narių užsimezgė kažkokie ypatingi ryšiai, daugeliu atžvilgiu laiko keliautojai tapo kone viena didele šeima. Be to dar buvo pastovių Makso klubo lankytojų ratelis, antrame aukšte įsikūrusio indų restorano senbuviai, Munio baras gretimame kvartale, biliardinė kitoje gatvės pusėje ir kitos vietos, kur Feračinis lankydavosi — visa tai palengva tapo jam sava ir pažįstama, dvelkė nuoširdžiu draugiškumu — o tokių dalykų jis kaip gyvas nebuvo patyręs.
Feračinis puikiai prisiminė, dar sausio mėnesį jautęs vien panieką tai Amerikai, egzistavusiai iki pražūtingųjų keturiasdešimtųjų. Tačiau nuo to laiko jo požiūris gerokai pasikeitė. Nors Ruzvelto „Naujojoje sutartyje” irgi netrūko nesėkmių bei apsiskaičiavimų, tačiau ši politika pakankamai sėkmingai įkvėpė nacijai to ryžto, kurio būtinai reikėjo, norint išsilaikyti. Pati nacija gi niekad neprarado kad ir gerokai aplamdyto optimizmo, kuris ir padėjo jai išgyventi visas ekonomines ketvirtojo dešimtmečio negandas, nė kiek nesusvyravo tikėjimas tokiomis žmogiškomis vertybėmis kaip užuojauta ir pagarba individo laisvei. Amerikiečiams pavyko nepasiduoti tironijos galiai, neapykantai, bandos instinktui ir smurtui, kai tuo tarpu tos pačios problemos nevaržomos plito Europoje. Feračinis jau buvo bepradedąs manyti, kad galima surasti netgi kuo didžiuotis ir, juo labiau, ką būtų verta išsaugoti tokioje nacijoje, kuri sugebėjo šitaip išsilaikyti.