— Čia rašoma, kad už gerą elgesį ir pažadą sumokėti dvidešimt gabalų, kuriuos yra skolingas, Alfonsas Kaponė lapkričio mėnesį gali būti paleistas iš kalėjimo, — pranešė Kesidis iš už laikraščio, kurį kaip tik skaitė.
— Kurgi jis tupi? — paklausė Lemsonas, nepakildamas nuo grindų.
— Kažkokioje skylėje, vadinamoje Terminalo sala netoli San Fedro, Kalifornijoje.
— Ką gi, tikėkimės, kad šįsyk jis elgsis kaip pridera ir daugiau nebeišsišoks, — nutęsė Lemsonas. — Priešingu atveju mes galime pamokyti jį, kaip elgtis padorioje draugijoje — panašiai, kaip jau pamokėme Bruną. — Jis pasidėjo peilį ant grindų ir ėmėsi vartalioti rankose išdrožtą pelėdą, atidžiai ją apžiūrinėdamas. — Už kokius darbelius jis galų gale buvo pristvertas? — paklausė.
— Pamiršo sumokėti mokesčius, — atsakė Kesidis.
Lemsonas priekaištingai palingavo galvą.
— Pagailėjo pinigėlio savo globėjams, a? Taigi, taigi, štai kas tokiais atvejais atsitinka.
Tą akimirksnį durys, vedančios į patalpą, kur buvo laiko mašina, tylutėliai atsivėrė — o tarpduryje apsireiškė Einšteinas. Kesidis padėjo laikraštį į šalį. Feračinis kaipmat nukėlė kojas nuo stalo ir išsitiesė. Lemsonas metė savo drožinį ir nevikriai atsistojo. Einšteinas kilstelėjo ranką, mostu atsiprašydamas už tokį įsiveržimą.
— Ak, prašau, nereikia čia trukdytis, visai nėra reikalo, — prašneko jis su ryškiu akcentu, labai jau keistos konstrukcijos sakiniais. Įėjęs į kambarį jis nušlepsėjo prie stalo. — Aš ieškau gauti puodelį arbatos, jeigu tai galima. Tenai gi politika, štai apie ką jie šneka. Toks nuobodus dalykas netgi tiems, kurie kažką apie tai nutuokia, aš gi nutuokti net neapsimetu. Taigi, paklausiau, kur čia tualetas yra ir išsmukau, — kaip tikras sąmokslininkas jis mirktelėjo Feračiniui ir, prisidengęs iškelta ranka, sumurmėjo: — Aš visada galiu paaiškinti jiems, kad pasiklydau, ieškodamas kelio sugrįžti. Nuostabu, kaip lengva būna išsisukti, kai visi laiko tave nepataisomu išsiblaškėliu.
Nors tuo metu banguoti Einšteino plaukai jau buvo gerokai pasidabravę, tačiau jis vis dar atrodė gerokai jaunesnis už tą Einšteiną, kurį visi pažinojo iš paplitusių vėlesnių metų nuotraukų. Jo kakta buvo aukšta, skruostuose ryškėjo duobutės, o griežta smakro linija bylojo apie atkaklumą. Akių vokai šonuose buvo kiek užgriuvę — dėl to ir dėl nušiurusių pasišiaušusių ūsų Einšteino veidas būtų visai panėšėjęs į melancholišką jūrų vėplį, jeigu ne skaisčios gyvos akys ir išdykėliška šypsenėlė, žaidžianti lūpų kampučiuose. Jis dėvėjo nudryžusį rudą megztinį ir beformes kelnes. Einšteinas atvyko čia pavakary, drauge su Silardu ir Vigneriu.
Kelias akimirkas karių trijulė suglumusi dėbčiojo vieni į kitus.
— Arbata… — pagaliau suniurnėjo Lemsonas. — Taip, karšto vandens mes čia turime. Tik nežinau, ar turime arbatos…
— Pažiūrėk spintelėje, ten, apačioje, — pasiūlė Kesidis.
— Ten, kur laikome cukrų ir grietinėlę, — be jokio reikalo pridūrė Feračinis.
— Aaa… Taip, tiesa… Tuoj pažiūrėsiu.
Einšteinas prisitraukė kėdę ir atsisėdo už stalo, tuo pačiu užsikišdamas ranką už megztinio apykaklės ir iš marškinių kišenės išsitraukdamas pypkę.
— Žinote, šįmet man sukako jau šešiasdešimt metų. Ir per visą tą laiką aš taip ir neišmokau vairuoti automobilio, be to, tik visai neseniai sugebėjau perkąsti fotoaparato gudrybes — patys suprantate, baisiai jau daug visokio sukinėjimo, rakinėjimo ir bruzdesio. — Atgalia ranka jis mostelėjo pypkės kandikliu. — O vagi dabar ta jūsų mašina. Ir užgriūk gi šitaip man ant galvos! Juk esu jau senas žmogus, nusistovėjusiais įpročiais ir surikiuotomis mintimis — ir še, pasirodo, buvau toks kvailas, jog patikėjau sugebėjęs bent miglotai suvokti, apie ką galvojo Viešpats Dievas, tverdamas šį pasaulį. Visąlaik tvirtindavau sau, kad tais atvejais, kai aptinkame gamtoje kokių nors sudėtingų dalykų, tai anaiptol nėra tikroji tiesa — visada maniau, kad tiesa slypi giliau ir yra visiškai paprasta! Ogi dabar šitai! Kaipgi man suderinti visus tuos dalykus, kuriuos šit išgirdau, su tvirtu savo įsitikinumu, kurio neketinu išsižadėti, kad gamta išmintinga yra ir tvarka joje yra — ir kad nepaaiškinama ir piktavalė ji nėra?
Lemsonas atsitūpė ir kone visas sulindo į spintelę. Kesidis tuo tarpu ypatingai stropiai lankstė savo laikraštį. Ištikimybės ir solidarumo mūšiuose bei panašių dalykų šie vaikinai išties nestokojo, tačiau dabar pasitaikė visai kitokia situacija. Haris buvo paliktas likimo valiai.
Feračinis sunkiai nurijo seilę ir iš paskutiniųjų pabandė apsimesti esąs kur kas šaunesnis nei jautėsi tą akimirką.
— Visa tai skamba šiek tiek keistokai, sere… eee… profesoriau… — jis užsikirto.
— Vadinkite mane daktaru Einšteinu — taip bus paprasčiausia, — atsiliepė Einšteinas. — Tad kas gi jus taip stebina, kapitone — juk tiesa, jūs kapitonas? O gal, kaip amerikietis, jūs labiau mėgstate, kai jus vadina vardu?
— Na… šiaip ar taip, visi čionai mane vadina tiesiog Hariu… Norėjau pasakyti, keista, kad jus trikdo sudėtingi dalykai… Dauguma jus patį laiko tokiu sudėtingu žmogumi, kiek tik tai išvis įmanoma.
— Bet tai juk netiesa, Hari, — Einšteinas klausiamai dirstelėjo į kitus. — Ir?..
— Eee… Ak, taip, mano vardas Kesidis.
— Floidas.
— Hari, Kesidi ir Floidai. Žinote, aš visada naudoju tą patį muilą tiek skutimuisi, tiek ir prausdamasis. O dauguma žmonių, jie juk naudoja du muilo gabalėlius. Bet, aš jūsų klausiu, kuriems galams reikalingi du gabalėliai muilo? Dėl tokių dalykų gyvenime ir atsiranda šitiek nereikalingo bruzdesio ir sumaišties. Kaip ir fotoaparatai — imi, žmogus, ir įklimpsti į tai, kas visai nesvarbu, esi priverstas prisiminti daugybę dalykų, kurie nebeturi jokios reikšmės. Taigi, aš visada naudojuosi tiktai vienu gabalėliu muilo.
Feračinis jautėsi visiškai suglumęs. Štai čia, priešais jį, sėdėjo, ko gero, pats didžiausias šimtmečio fizikas, kaip kad jam buvo pasakyta — matyt, vienas iškiliausiųjų visų laikų protų, kuris ką tik susidūrė su žmonėmis iš ateities, kuriam ką tik teko įsitikinti, kad kelionės laike — dalykas visiškai realus. Tačiau atrodė jis it koks geraširdiškas, Čaplino personažą primenantis dėdulis ir, maža to, ramiausiai tauzijo sau apie fotoaparatus ir skutimosi muilą! Feračinis nė nenutuokė, ką tokioje situacijoje jam derėtų sakyti. Per visus karinius apmokymus jam nė karto nepasitaikė proga sužinoti, kaip tokiu atveju derėtų elgtis. Atrodė, kad abu jo draugus kamuoja ta pati problema.
— Aha, vadinasi, visi jūs — kariškiai, — kalbėjo Einšteinas, iš kažkur išsitraukęs apibrizgusį tabako maišelį ir kimšdamasis pypkę. — Kesidi ir Floidai, judu, kaip kažkas man sakė, berods esate seržantai, tiesa?
— Taip, tiesa, — atsakė Kesidis.
Einšteinas linktelėjo.
— Kai dar buvau visai jaunas, manęs Šveicarijoje nepaėmė į kariuomenę dėl plokščiapėdiškumo ir išsiplėtusių kojų venų — bent jau jie prikergė man tokias negalias. Tačiau tame pasaulyje, iš kurio jūs atkakote, visi šie dalykai tvarkomi kur kas rimčiau, ar ne? Išvis man susidarė įspūdis, kad visa šalis virto ištisinėmis milžiniškomis kareivinėmis.
Tema buvo gana slidi. Einšteinas kategoriškai atsisakė kaip nors prisidėti prie karinės Vokietijos galybės Didžiojo Karo metu — ir dabar kariai nežinojo, ką jam sakyti, kad neįžeistų. Atsargiai parinkdamas žodžius Kesidis atsakė:
— Kariniai dalykai seniai praaugo politiką ar ekonomiką. Tiesą sakant, mums bebuvo likęs vienas vienintelis pasirinkimas: arba pasiduoti ir išsižadėti visko, kuo tikėjome — arba ginti tai visomis įmanomomis priemonėmis. Jei būtumėte matęs, kas dedasi visoje likusioje pasaulio dalyje…