Einšteinas pastatė puodelį ir atsilošęs delnais įsirėmė į stalą.
— Užuot bandęs visiems įbrukti tuos dalykus, kuriuos mielu noru laikytų teisingais, mokslas elgiasi visai priešingai — jis bando panaudoti visas įmanomas priemones, kokias tik pajėgia sugalvoti, kad sugriautų gimusias idėjas. Šiam tikslui ir būna skirti visi eksperimentai — įrodyti teorijos klaidingumą. O jei to padaryti nepavyksta — po išbandymų teorija tampa juo patikimesnė. Tokiu būdu, lygiai taip pat kaip ir evoliucijos eigoje — o tai iš esmės vienas ir tas pats procesas — mokslas be paliovos save tikrina ir taiso savo klaidas. Klausimai, ginčai, iššūkiai, kritika — visa tai — būtinos jo klestėjimo sąlygos. Jis pats yra ir užvis negailestingiausias savęs paties tikrintojas. Tokiu būdu mokslas išlieka sveikas ir vis labiau tvirtėja.
— O kokios trapios ir graudžios yra tos minties sistemos, kurių pasekėjai nesiryžta net išklausyti kritiškos nuomonės ar visai kitokių aiškinimų! Tokios sistemos būna priverstos uždrausti visa, ko negali paaiškinti, ir užgniaužti tai, su kuo nepajėgia varžytis. O galų gale pačios neišvengiamai sunyksta ir miršta. Bet kokios priespaudos anksčiau ar vėliau laukia vienas galas: ją palaidoja pačios jos numatytosios aukos.
Einšteinas išsiėmė pypkę iš burnos ir niauriai linktelėjo.
— Toks pat likimas laukia ir Hitlerio bei jo „tūkstantmečio reicho”, — užtikrino jis savo klausytojus. — Ir kaip tik todėl, mano ponai, aš vis dar neprarandu tikėjimo žmonėmis.
20 skyrius
Klasikinė Niutono Visata yra tvarkingas darinys, kurį sudaro biliardo kamuolius primenančios dalelės, visomis kryptimis riedančios gravitacinėmis bei elektromagnetinėmis trajektorijomis ir be paliovos atsitrenkinėjančios vienos į kitas pagal tam tikrus nekintančius dėsnius, kurie iš principo lieka tokie pat netgi pačiuose mažiausiuose dydžiuose visoje dydžių skalėje. Taigi, tai yra didžiulis mechanizmas, ir tik stebėjimų tikslumo ribos bei reikalingų stebėtojų stoka neleido bet kuriuo pasirinktu momentu tiksliai nustatyti visų jo detalių judėjimo. Kiekvieną mechanizmo būseną praeityje ar ateityje, viską, kas jame vyko, vyksta ar dar įvyks — viską tokiu atveju būtų buvę galima apskaičiuoti pagal vieną tokį visaapimantį akimirksnį, pritaikant jam Niutono dėsnius, tai yra, iš žinomų praeities faktų formuluojant išvadas apie ateitį. Niekas per daug nesidomėjo, ar toks nuostabus apskaičiavimas išvis įmanomas praktiškai — vis dar buvo tvirtai laikomasi nuomonės, kad Visata yra apibrėžta ir jos dėsniai nekinta, o jos būsimoji būklė — neišvengiamas praeities sąlygų rezultatas, panašiai kaip planetų judėjimo ciklai ar detalių išdėstymo tvarka prisukamo žaislo mechanizme. Šitokia teorija visiškai tenkino hedonistus ar sąžinės graužiamus nusikaltėlius, tačiau tiems, kurie tikėjo laisva valia ir manė, kad toji laisva valia gali įtakoti žmonijos ateities formavimosi pokyčius, tokia teorija buvo visiškai nepriimtina.
Vis dėlto, pačioje devynioliktojo šimtmečio pabaigoje šios visuotinai pripažintos teorijos užnugaryje ėmė telktis kai kurie nepaneigiami eksperimentų duomenys, neišvengiamai atvedę į 1920-ųjų perversmą fizikoje. Šis perversmas negailestingai sugriovė požiūrį, esą, subatominė karalija iš esmės tėra Niutono Visatos miniatiūra. Šią karaliją sudarė anaiptol ne spėjamai pažįstami, biliardo kamuolius primenantys objektai, užimantys erdvėje tam tikras konkrečiai apibrėžtas padėtis, judantys tiksliomis nekintančiomis trajektorijomis ir besielgiantys lygiai taip pat, kaip ir bet kurie kiti žinomi objektai. Nieko panašaus: ją sudarė kažkokios gluminančios, visiškai naujų koncepcijų reikalaujančios esybės, neturinčios atitikmenų jokiame kasdieniškame lygyje, jas aprašyti buvo įmanoma tik abstrakčiomis matematinėmis formulėmis. O tai ir buvo kvantinės mechanikos užuomazga.
Buvo prieita išvada, kad visi įvykiai kvantinės mechanikos pasaulyje toli gražu nėra apspręsti iš anksto. Esama dabarties situacija dar anaiptol automatiškai nevedė į griežtai apibrėžtą ateities situaciją. O tai, kas paprastai būdavo apibūdinama kaip dalelė, liovėsi buvę kažkokiu stabilios formos nekintančiu „daiktu”, esančiu tam tikrame konkrečiame erdvės taške. Šios dalelės tapo kažkuo, ką fizikai pavadino „bangos funkcija” — vibruojančia migla, kuri judėjo ir sklaidėsi erdvėje, o jos pavidalas ir tankumas be paliovos keitėsi.
Miglelė, sudaryta — iš ko?
Iš nieko, ką būtų įmanoma apibūdinti įprastais fizikiniais terminais. Tačiau, kai tokia esybė ima sąveikauti su kita panašia esybe, pavyzdžiui, tuo atveju, kai tokia sąveika dirbtinai sukuriama prietaisu, skirtu joms tyrinėti, tada esybė įgauna tam tikrų savybių, kurios paprastai ir priskiriamos „dalelėms”; šios dalelės akimirksniu pasireiškia tose erdvės ribose, kur būta miglelės. Iš anksto tiksliai nustatyti būsimą jų lokalizacijos tašką neįmanoma. Geriausiu atveju jų vietą buvo galima tik maždaug nuspėti. Bet kurioje vietoje vibruojančios ir besimainančios miglelės tankumas kas akimirksnį vis leisdavo tikėtis, kad dalelė bus aptikta būtent ten.
Taigi, kvantinės mechanikos biliardas buvo žaidžiamas su kamuoliukais, lakstančiais atskirų ekranų, užpildytų koncentruotomis kietosiomis dujų dalelėmis, ribose. Niekad nebuvo įmanoma iš anksto tiksliai nustatyti, koks bus numatyto susidūrimo rezultatas. Tačiau tai buvo galima nuspėti apytiksliai, o tokia prognozė paprastai buvo tikrinama eksperimentais, kurių esmė — daugkartinis to paties atvejo pakartojimas, stebint, kokiu dažnumu pasireiškia įvairūs galimo rezultato variantai. Vertinant pagal šios srities pasiekimus, kvantinę mechaniką, ko gero, galima būtų laikyti pačia sėkmingiausia iš visų kada nors sukurtų mokslinių teorijų.
Visata liovėsi būti prisukamu mechanizmu, tačiau ji anaiptol nevirto ir moliu, kurį žmogus pajėgtų minkyti ir formuoti savo nuožiūra. Tikimybės dėsniai pakeitė apibrėžtumo dėsnius. Pati mintis, kad Visatos likimas priklauso nuo to, kaip iškris kauliukai, kai kuriuos žmones erzino netgi labiau nei gryno atsitiktinumo teorija. Vienas iškiliausiųjų tokių žmonių tarpe buvo Albertas Einšteinas.
— Mudu su Nilsu Boru darėme tai tokią daugybę kartų, — vokiškai pasakė jis Vinsleidui, Šolderiui, Teleriui ir Silardui. Jie stovėjo vienoje iš instrumentų prigrūstų nišų po aukštai iškeltu tilteliu, besidriekiančiu išilgai sugrįžimo vartų cilindro. Jie studijavo vieną sistemos sekciją, o tuo tarpu Vigneris, Grynas bei kiti „Protėjo” grupės nariai be atvangos kartojo kai kuriuos bandymus tolimajame mechanizmo gale prie pat pertvaros, kurią sudarė elektros blokai bei vakuuminis siurblys. — Mintis pasijusti sulčiaspaudėn pakliuvusia citrina man visąlaik atrodė dar labiau atgrasi nei perspektyva tapti krumpliaračio sraigteliu, — tęsė Einšteinas. — Taigi, esu linkęs manyti, kad teorija dar toli gražu nėra išbaigta. Joje dar lieka begalės neaiškumų — dėl tos priežasties, kad eksperimentai kol kas nėra tokie kruopštūs, kad atskleistų kintamuosius dydžius, būdingus dar subtilesniems lygmenims.