— Taip, — sutiko Šolderis.
Valandėlei stojo tyla, ją trikdė tik šiūruojantys Silardo žingsniai ir iš kitos pertvaros pusės atsklindantis Peino balsas — jis pusbalsiu kažkam niurnėjo kažkokius skaičius.
— Tačiau kiekviename iš tų šešių pasaulių juk bus po visiškai skirtingą to paties individo kopiją, — galų gale pasakė Silardas. Ūmai jis stabtelėjo, netikėtai suvokęs visą šių žodžių reikšmę, ir jo akys išsiplėtė. — Tiesą sakant, juk tada turėtų būti ir visa ko kopijos… viso pasaulio, visko… Ir anaiptol ne šešios, jos daugintųsi visur, po kiekvieno įvykio…
— Pagaliau, regis, bus kiek praskaidrėję akyse — lyg ir imu įžvelgti, kur visa tai mus veda, — pareiškė Einšteinas. Jis išsitraukė pypkę ir ėmė neskubėdamas ją kimšti.
Silardas kalbėjo toliau:
— Kiekvienas įvykis, nors ir pats menkiausias, savo pasekmes gali paskleisti visoje Visatoje. Jei tai, ką sako Kurtas, tikrai yra tiesa, tokiu atveju kiekviena kvantų sąveika kiekvienoje žvaigždėje, kiekvienoje galaktikoje, kiekvienoje atokiausioje kosminės erdvės kertelėje suskaldo Visatą į galybę kopijų. Ir kiekvienas iš nesuskaičiuojamų milijardų variantų kas sekundę pasidaugina vėlgi nesuskaičiuojamus trilijonus kartų… iki begalybės išsišakojantis medis, kuriame visa, kas tik gali atsitikti, kažkur ir atsitinka…
— Dabar suprantate, ką aš turėjau omeny sakydamas, kad Visata, ko gero, yra kur kas didesnė, nei mes pajėgiame įsivaizduoti, — pasakė Einšteinas. — Tai, ką mes sugebame suvokti, tėra neįžiūrima, mikroskopinė visumos dalelytė — tąja visuma vingiuojąs takas, vedantis per atitinkamai susijusius prisiminimus bei potyrius. — Jis išpūtė tumulą dūmų ir patenkintas linktelėjo. — Turiu prisipažinti, kad tai mane iš tiesų žavi. Visa ši neaprėpiama visuma yra apibrėžta, mat ji apima visų įmanomų įvykių visas įmanomas pasekmes, tačiau individualios patirties taką per šią visumą gali sąlygoti tai, ką mes paprastai vadiname laisva valia — ir sąlygoti tokiais būdais, kuriuos mums dar teks suprasti. Taip, mano ponai, dabar aš jaučiuosi jau kur kas geriau.
Kiti du linktelėjo — jie palengva ėmė viską suvokti. Pamažu aiškėjo, kokiu būdu galėjo egzistuoti nesuskaičiuojami ateities variantai, niekaip negalėję išsivystyti iš dabartinės situacijos, pavyzdžiui, kaip Hitleriui buvo įmanoma bendrauti su 2025-aisiais, kurių istorijoje nė būt nebuvo nacistinės Vokietijos. Ta įvykių eiga, galų gale atvedusi į nacizmo nepažinojusią ateitį, iš kurios ir buvo kilęs Kurtas Šolderis, vis dar tebeegzistavo kažkur nuolatos besišakojančio galimybių ir pasekmių medžio tankumyne. Iš tiesų ji egzistavo tik kaip viena iš daugybės įvykių eigų, vedančių į medžio dalį, sudarytą iš nesuskaičiuojamų laisvos nuo fašizmo ateities variantų, kurių nesuskaičiuojamoje gausybėje į praeitį buvo pasiųsta nesuskaičiuojama gausybė Kurtų Šolderiu — ir dar nesuskaičiuojamoje gausybėje nebuvo pasiųsta.
Dabar jau buvo aišku, kas išklibo ryšių su 1975-aisiais kanale — kažkokiu būdu atsirado kažkokia įstriža linija, sujungusi laiko keliautojus ne su jais pačiais, kaip kad jie tikėjosi, o su kita jų pačių versija, kilusia iš kažkokių kitų 1975-ųjų ir atkakusia į kažkokius kitus 1939-uosius.
Tačiau tai suvokus, problema liko ta pati: vis dar nebuvo aišku ką daryti, kad sugrįžimo vartai imtų veikti. Šie vartai buvo priklausomas mechanizmas, jie buvo skirti veikti pasyviai, reaguodami į pagrindinį projektorių, kuris turėjo suaktyvinti juos iš 1975-ųjų, tas pats projektorius turėjo iš 1975-ųjų perduoti ir vartų veikimui būtiną energiją, kad Sarginė iki paskutinio lašo neiščiulptų visos Brukline generuojamos energijos. Sugrįžimo vartai nebuvo pritaikyti ką nors iššaukti. Tačiau remiantis viskuo, ką pasakė Šolderis, buvo galima spėti, kad turėtų būti begalinė daugybė 1975-ųjų projektoriaus variantų, besistengiančių užmegzti kontaktą. Ir vis dėlto ničnieko neįvyko. Kažkur kažkas iš esmės užstrigo.
Silardas smalsiai pažvelgė į Šolderį.
— Vieno dalyko taip ir nepajėgiu suprasti. Jeigu jau tada visa tai žinojai, kodėl būdamas Anglijoje išsamiau nepaaiškinai šito Lindemanui? — paklausė jis. — Kai kalbėjau su juo telefonu, neatrodė, kad jis bent ką nors nutuoktų apie visas šias koncepcijas.
Stovėjęs atokiau ir įdėmiai klausęsis pokalbio Vinsleidas dabar žengė artyn.
— Aš pats prašiau Kurto šnekėti labai jau miglotai — juk jų situacija buvo pakankamai neaiški, o mes nieku gyvu negalėjome rizikuoti, kad nutekėtų informacija, — paaiškino jis. — Negalėjome leisti, kad vokiečių ausis pasiektų bent menkiausias pakuždomis ištartas žodelis, galintis išduoti, jog mūsų pusėje irgi svarstoma apie šitokius dalykus. Tačiau dabar jūs ir patys suprantate, kodėl mums reikia pagalbos. Dabartinėje situacijoje stačiai nebeįmanoma susigaudyti. Štai ir svarstau sau: ką gi sugebėjo išsiaiškinti toji mūsų grupė, kuri pasiuntė mums žinią iš fabriko Niu Džersyje? Ką tokio jie žinojo, ko mes niekaip nevaliojame perprasti?
Einšteinas linktelėjo.
— Mums dar reikia kur kas geriau perprasti šitos naujai atsivėrusios nepažįstamos teritorijos fiziką, — pasakė jis. — O tada jau jums patiems bus kur kas paprasčiau pasidaryti praktines išvadas. Štai čia mes turime vieną ryšio kanalo galą, kuris, iš visko sprendžiant, lyg ir turėtų veikti. Gi kitame gale, kaip mes gerai žinome, kažkas tikrai kalba, tačiau jų žodžiai mūsų nepasiekia. Kaipgi šitai paaiškinti? Klausimas, man regis, išties įdomus.
Tuo tarpu kitame Manheteno pakraštyje Džefas bei jo studijų bičiulis Azimovas po paskaitos lipo žemyn laiptais, vedančiais iš Šermerhorno auditorijos Kolumbijos universitete.
— Kada nors ir tau reiktų prasiblaškyti ir nuvažiuoti su manim į miestą susitikti su jais, — kalbėjo Džefas. — Tas vaikinas Gordonas, kurį tau minėjau, žino milijonus dalykų apie atomo fiziką. Galvoj nesutelpa, iš kur jis visa tai ištraukė.
— Gal ir neblogai būtų… jei tik surasiu šiek tiek laisvo laiko, — atsakė Azimovas. — Bet kaip tik dabar turiu naują idėją apsakymui ir ketinu kaip reikiant prie jo padirbėti.
— O! Apie ką šįsyk?
Azimovą akimoju apėmė entuziazmas, eidamas jis netgi ėmė smarkiai mosuoti rankomis.
— Va, žinai — kosminis laivas pakliūva į spąstus planetoje, esančioje giliame žvaigždės milžinės gravitaciniame šulinyje. Įgula iš paskutiniųjų bando pasiųsti nelaimės signalą. Tačiau dėl laiko iškraipymo gravitacijos lauke jų laikas slenka kur kas lėčiau, ir jie nesuvokia, kad tokiu būdu pasikeičia visi jų siunčiamų radijo signalų dažniai…
— Bet jeigu tas gravitacijos laukas toks galingas, argi jie išvis galėjo išgyventi? — abejodamas paklausė Džefas.
— Na taip, gal ir tavo tiesa… Kaip tik tai aš ir bandau išsiaiškinti, — sutiko Azimovas. — O kaip tu manai, ar tai įmanoma?
Valandėlę pamąstęs Džefas papurtė galvą.
— Abejoju, ar tau pavyks įtikinamai tai aprašyti, — neužtikrintai atsakė jis.
21 skyrius
Vakaras tebebuvo ankstyvas, ir „Vaivorykštės juostoje” dar nevirė gyvenimas. Vienas kitas lankytojas sėdėjo prie baro, o keletas būrelių bei porų buvo įsitaisę prie staliukų — daugiausia darbininkai iš miesto ar verslininkai, užsukę čia išgerti taurelės ir valandėlę paplepėti, prieš eidami namo. Nuolatiniai klubo lankytojai dar beveik nepradėjo rinktis, ir niekas neatkreipė dėmesio į Valterį Frišą, kuris pasikabino prie durų paltą, ir kurį laiką stovėjo dairydamasis bei laukdamas, kol akys apsipras su prietema — jis taip ir nenusiėmė tamsių akinių. Paskui jis nužingsniavo prie baro ir įsitaisė laisvoje kėdėje.