Vokietijos armijos patarėjai ėmėsi įkalbinėti Hitlerį atidėti puolimą, mat siaubingos oro sąlygos kol kas nė kiek nepasikeitė — o tai buvo dar vienas nukrypimas nuo įvykių „Protėjo” pasaulyje, kur žiema nebuvo tokia nuožmi. Praradus puolimo planus, Hitleris leidosi perkalbamas ir kampaniją Vakaruose įsakė atidėti iki pavasario.
Be to, Hitleris nusprendė, kad būtų pernelyg rizikinga atkakliai laikytis ankstesniojo, priešo perimtojo puolimo plano, ir įsakė parengti naują. Jis suteikė dėmesį į tą schemą, kurią primygtinai piršo naujasis armijos XXXIII korpuso vadas generolas fon Manšteinas — jo siūlymu, mobilūs ir gerai ginkluoti būriai turėjo pulti per Ardėnus, gerokai toliau į pietus nei pagal ankstesnįjį atakos planą. Prancūzai manė, kad šios teritorijos įveikti tankais neįmanoma, taigi, jos gynybai neskyrė deramo dėmesio. Prancūzai tikėjosi, kad netgi tuo atveju, jeigu vokiečiai sumanytų pulti kaip tik ten, jiems prireiktų mažiausiai šešių septynių dienų, kol atsigabentų sunkiąją artileriją — o per šitiek laiko prancūzų rezervai turėjo nesunkiai suspėti užimti gynybines pozicijas.
Šiems apskaičiavimams fon Manšteinas nė kiek neprieštaravo. Tačiau jis ir nesiūlė naudoti sunkiosios artilerijos. Jis planavo atakuoti bombonešiais.
32 skyrius
Nardymas bei povandeninės kvėpavimo įrangos naudojimas buvo bazinio visų Specialiosios paskirties kariuomenės dalinių apmokymo disciplina, taip pat, kaip ir šuoliai su parašiutu, slidinėjimas, alpinizmas bei žygiai pačiomis įvairiausiomis vietovėmis, pradedant Arkties ledynais ir baigiant tropinėmis džiunglėmis — vienu žodžiu, kariai buvo apmokomi praktiškai visų žinomų būdų kariauti su priešu. Be to, kažkokio keisto sutapimo, kurį Vinsleidas, kaip ir daug ką, kategoriškai atsisakė komentuoti, dėka, Padis Rajenas savajame laike dirbo instruktoriumi Laivyno povandeninės žvalgybos bei naikinimo bazėje Floridoje. Taigi, „Ampersando” grupėje, kuri antrąją sausio savaitę atvyko į povandeninių laivų apmokymų bazę, nebuvo nė vieno tokio, kuris nebūtų girdėjęs apie plaukmenis, narų kaukes, skafandrus ar povandeninio kvėpavimo prietaisus. Taigi, vos dieną pasitreniravę, kad atgaivintų senuosius įgūdžius, paskui jie visą dėmesį galėjo sutelkti į svarbiausiąjį viešnagės Portsmute tikslą: mokėsi naudotis specialia įranga, kurios abu komplektai sėkmingai atvyko iš Niujorko per Liverpulį.
Kiekvienas kostiumas susidėjo iš išorinės bei vidinės dalies. Vidinis, priglundantis prie kūno kostiumas buvo pagamintas iš minkštos korėtos, gumą primenančios medžiagos, kuri turėjo sulaikyti izoliacinio oro sluoksnio burbuliukus prie pat odos, kostiumas buvo padengtas impregnuota flanele. Išorinė dalis su gobtuvu glaudžiai aptempė visą kūną, ji buvo pagaminta iš dviejų tvirtos klijuotės sluoksnių, impregnuotų parafininiu vašku. Skafandrai buvo 1970-aisiais ištobulinto narų kostiumų modelio, be to, papildyti specialiomis pirštinėmis, padengtomis dar vienu apsauginiu sluoksniu, tvirtinamu prie riešų vandeniui nepralaidžiomis sagtimis. Dar buvo ir specialūs antveidžiai bei kieti išoriniai šalmai, nudažyti skirtingomis spalvomis, kad būtų galima atpažinti kostiumo savininką.
Skafandrai buvo skirti ne vien visapusiškai apsaugoti nuo bet kokio kontakto su supančia aplinka bei izoliuoti šilumą, bet turėjo ir iki minimumo sumažinti skysčio pratekėjimą į vidų tuo atveju, jeigu bus pažeistas išorinis sluoksnis — greitis, kuriuo slėgio spaudžiamas skystis galėjo prasiskverbti netgi pro adatos pradurtą skylutę, buvo stačiai stulbinantis. O jeigu šachtoje esantis skystis pasirodys besąs ypatingai gailus ir kas nors neišvengs rimtų sužeidimų? Ką gi, tai ir buvo viena priežasčių žygiui pasirinkti būtent Edą Peiną, karininką su medicininiu išsilavinimu — visiškai atsitiktinai jis buvo kaip tik cheminių nudegimų specialistas.
Priešingai nei įprastuose narų kostiumuose, kuriuose suslėgtas oras būna tiekiamas iš nešiojamų ant nugaros balionų, šiuose kostiumuose buvo įrengta deguonies cirkuliavimo sistema. Įtaisyta skafandro krūtinės srityje, ji buvo kur kas kompaktiškesnė nei senajame modelyje ir tikrai neturėjo tapti rimtu kliuviniu ankštoje erdvėje. Be to, skafandruose dar buvo įmontuoti pakrauti magnetinio reagavimo telefonai, kuriems nereikėjo jokių laidų ir kurie veikė radijo principu kelių šimtų pėdų nuotoliu. Jie buvo kompaktiški, ir jiems nereikėjo nei kokios nors elektroninės įrangos, nei sunkiasvorių baterijų.
Kai kurios skafandrų konstrukcijos detalės 1940-ųjų standartais buvo visiškai naujos, pavyzdžiui, vienalytės antveidžių plokštės, pakeitusios nepatogius apsauginius akinius, kurie gelmėje smarkiai spausdavo akis, arba pagal poreikius reguliuojami vožtuvai, kurie tiekdavo orą, priklausomai nuo gylio, kuriame dirbama, slėgio, kad plaučiai galėtų pakankamai išsiplėsti, nepaisant virš galvos esančio vandens svorio. Vis dėlto skafandrai buvo konstruojami labai apdairiai, vengiant bet kokių absoliučiai neįtikėtinų tiems laikams naujovių. Taigi, jeigu ši įranga vienokiu ar kitokiu būdu ir patektų vokiečiams į rankas, kažkas galbūt ir kilstelėtų antakius iš nuostabos, tačiau rimtesnių įtarimų ji niekaip negalėjo sukelti.
— Taigi, mano manymu, viskas turėtų būti štai šitaip, — kalbėjo Kesidis, sėdėdamas tiesiai it mietas ir užkėlęs koją ant skersinio, kad pasiektų užsisegioti vieną savųjų šarvų dalį. — Rodos, tu žinai, ką ten kalbėjo Kurtas apie įvairiausias visatas, atsišakojančias viena nuo kitos kaskart, kai tik vienas atomas bumbteli į kitą ar ką jie ten iš tiesų daro?
— Mhmmm… aha, — atsiliepė Feračinis. Jis jau buvo susipakavęs į savąjį skafandrą, tik neužsidėjęs antveidžio. Pasilenkęs jis dairėsi žemyn nuo savo laktos plieninių kopėčių karkaso viršūnėje — kartis buvo įtaisyta penkiasdešimties pėdų gylio gelbėjimo rezervuaro viršuje ir kyšojo per šešias pėdas virš apačioje tyvuliuojančio drumzlino rudo vandens. Majoras Vorenas ir kapitonas Peinas tuo tarpu stovėjo užnugaryje, ant kiek erdvesnės platformos keliamojo krano portalo viduryje, nuo šios platformos į vandenį niro keletas trosų, mat rezervuaro dugne Lemsonas ir Rajenas treniravosi ardyti kažkokias konstrukcijas. Vanduo talpoje tyčia buvo nudažytas neperregima drumstai ruda spalva, kad maždaug atitiktų numanomą skysčio spalvą Vaisenbergo šachtos dugne. Kariai mokėsi veikti apčiuopomis ir bendrauti lytėjimo signalais, užuot naudojęsi narams įprastais rankų ženklais. Peinas pakomentavo, kad tokia spalva visiškai atitinka ironišką Klodo pastabą apie vabalus šarvuočius.
— Ir kiekviena tų visatų yra tikėtina versija to, kas kažkokiu būdu galėjo atsitikti šiek tiek kitaip nei visose kitose visatose, — tęsė Kesidis.
Feračinis linktelėjo.
— Šiaip jau, aš ir pats daugmaž taip supratau.
— Gerai. Vadinasi, jeigu jau kartą dvi atšakos atsiskiria ir pasuka skirtingomis kryptimis, jos jau niekad nebegali vėl susilieti, tiesa? Kitais žodžiais tariant, jeigu jau egzistuoja dvi praeities versijos, kurios kažkuo viena nuo kitos skiriasi, vadinasi, jos negali vesti į tą pačią bendrą ateitį. Viskas teisingai?
— Aš nežinau… Ko gero, iš tiesų taip… Bet kas gi tau atsitiko, Kesidi? Nuo kada tu…
— Palauk, Hari, patylėk valandėlę… Viskas atitinka… Dabar gi…
— Atleisk.
— Gerai, bet dabar tu pagalvok štai apie ką. Jeigu sukonstruoji mašiną, kuri gali pasiųsti žmones arba pranešimą — bet ką — atgal į praeitį, vadinasi, tokiu būdu sukuri naują atšaką, tiksliau, netgi visą naują medį, kuris atsiskiria nuo senojo kaip tik tą akimirksnį, kai apsireiškia tas kažkas iš ateities, kad ir kas tai bebūtų. Toliau: visos tos naujosios atšakos turi bent šiek tiek skirtis nuo anos įvykių eigos, atvedusios į ateitį, iš kurios tas kažkas atvyko. Jos turi būti kitokios jau vien dėl to, kad jose atsirado tasai kažkas — na, pavyzdžiui, mums žinoma laiko mašina Vokietijoje 1925-aisiais — o ankstesnėje laiko tėkmėje to kažko nebuvo. Taigi, išeina taip, kad bet kas, tąja mašina atkakęs į praeitį, ničnieko nebegali pakeisti buvusioje įvykių eigoje dėl to, kad ta — naujoji — laiko tėkmė, kurioje jis yra dabar, veda į kažkokią kitą vietą naujajame istorijos medyje.