Šios sėkmės padrąsinti, Čerčilis ir jo pasekėjai dar ryžtingiau ėmėsi žygių, kad naciams būtų užkirstas kelias į Skandinaviją — ankstesniajame pasaulyje ji buvo okupuota gegužės mėnesį. Taigi, vasario penktąją Vyriausioji Sąjungininkų Karo Taryba ryžosi intervencijai į Norvegiją. Aprobuotas galutinis planas iš esmės niekuo nesiskyrė nuo to, kurį Vinsleidas Čerčilio bute parengė dar lapkričio mėnesį. Visuomenėje turėjo vyrauti nuomonė, kad tokiu būdu Sąjungininkai ketina padėti Suomijai, gi vyriausybė turėjo patikėti, kad šitaip vokiečiai atkertami nuo geležies rūdos tiekimo iš Švedijos.
Vasario šešioliktąją anglų eskadrinis minininkas „Kosakas”, veikdamas tiesioginiu Čerčilio nurodymu, išplaukė į vieną Norvegijos fiordų su užduotimi paimti vokiečių laivą „Altmarkas”. Pagal susitarimą norvegai privalėjo aptikti „Altmarką”, tačiau buvo pranešę, kad to padaryti nepavyko. Gi Admiraliteto žvalgyba turėjo gan rimtą pagrindą manyti, kad būtent tuo laivu gabenami anglų jūrininkai, kuriuos nelaisvėn paėmė nedidelis vokiečių karinis kreiseris „Grafas Špė” — vėliau, Anglijos bei Naujosios Zelandijos karinių laivų užspeistas į kampą, šis laivas turėjo sprukti. Visa tai įvyko gruodžio mėnesį pietų Atlante. Smogiamoji grupė „Altmarke” aptiko du šimtus devyniasdešimt devynis anglų jūrininkus ir privertė vokiečius visus juos paleisti į laisvę, tokiu būdu britų visuomenėje sukeldami neįtikėtiną pasitenkinimą bei džiūgavimus — niekam per daug nerūpėjo tarptautinės teisės nuomonė apie šį žygį.
Šis incidentas gerokai suneramino aukščiausius Vokietijos karo vadų sluoksnius, be kita ko, nacių generolai neturėjo jokių iliuzijų dėl tariamos Sąjungininkų pagalbos Suomijai. Jei anglai nė nesudvejoję pažeidė Norvegijos teritorinių vandenų suverenumą dėl šitokių pastangų lyg ir nevertos priežasties kaip keletas belaisvių, mąstė vokiečiai, tuo labiau jie mažų mažiausiai nekreips jokio dėmesio į Norvegijos neutralumą — juk tokiu būdu galima laimėti kur kas daugiau, tai yra, atkirsti Vokietiją nuo geležies rūdos išteklių. Taigi, Vokietijos karo laivyno vyriausiasis vadas admirolas Rioderis ėmėsi mygti Hitlerį, kad šis paankstintų numatyto įsiveržimo į Norvegiją datą.
Tuo tarpu Anglijoje, po dar trijų savaičių varginančio šliaužiojimo Derbišyro urvuose, karstymosi slidžiomis virvėmis į užlietas Kornvalio kasyklas, po begalinių pratybų juodoje dumblinoje gelmėje, „Ampersando” grupė buvo atšaukta į Londoną. Čia, rūsyje po Admiraliteto pastatu, jų laukė naujas instruktažas.
— Ispanijos vizas jums sutvarkė tam tikri bevardžiai asmenys iš Jungtinių Valstijų užsienio reikalų ministerijos, dirbantys CBS atstovais fronte, — pasakė Vinsleidas, įteikdamas kitapus stalo sėdintiems Feračiniui ir Kesidžiui amerikietiškus pasus, kuriuos šie ėmėsi apžiūrinėti. Vinsleidas jau buvo gavęs nuolatinį kabinetą Admiralitete ir vėl dėvėjo Britanijos laivyno uniformą. — Iš Paryžiaus jūs nuvyksite į Madridą. O iš ten skrisite į Romą kaip Džo Henesis ir Patas Brusteris — reporteris ir garso inžinierius, abu iš CBS. Jūs keliaujate drauge rengti numatytos laidos iš Vatikano — laidos, skirtos pirmosioms naujojo popiežiaus darbo metinėms. Po to, kai Musolinis suteikė pagalbą pilietiniame kare, Italija neblogai sutaria su Franko režimu, ir kelionės tarp abiejų šalių nėra griežtai kontroliuojamos.
Kesidis atidžiai apžiūrėjo savąjį pasą.
— O jei kas nors sumanys patikrinti — ar CBS būstinė Romoje patvirtins, kad laukiama šių dviejų žmonių atvykstant? — pasiteiravo jis.
— Žinoma.
Greta Kesidžio sėdintis Feračinis apžiūrinėjo savąją identifikacijos kortelę, kelionės leidimą, kurį puošė oficialūs Prancūzijos bei Ispanijos antspaudai, ir kitus Vinsleido išduotus dokumentus. Visus juos kažkokiu būdu suveikė Britanijos karinės žvalgybos slaptasis M16 departamento poskyris. Dokumentai išties buvo geri, deramose vietose jie buvo gerokai padėvėti ir anaiptol neatrodė nauji.
— Čionai rašoma, kad mes šią savaitę atplauksime į Prancūziją tiesiog iš Niujorko, — pastebėjo Feračinis.
Vinsleidas atskleidė aplanką ir ėmėsi krauti ant stalo pluoštus popierių.
— Štai, įsidėsite į portfelius… Praėjusio pirmadienio Niujorko „Herald Tribūne” numeris… dvi šeštadienio bilietų į Brodvėjaus teatrą šaknelės… čekis su data už marškinius ir kelnes iš vyriškų gatavų rūbų parduotuvės Trečiojoje Aveniu… žmonos laiškas į viešbutį Paryžiuje, pašto antspaudas uždėtas Bensonherste, Long Ailende, laiške įdėta keletas vaikų nuotraukų — nuoširdžiai sveikinu.
Feračinis atsainiai po vieną juos peržvelgė ir linktelėjo. Buvo savaime aišku, kad jų aprangoje, avalynėje, kišenėse ar asmeniniuose daiktuose niekas net nedvelks angliška kilme.
Šįsyk, be jų trijų, instruktaže dalyvavo tik Lindemanas, sėdįs ant sofos palei sieną. Kiekviena iš trijų „Ampersando” grupės porų bus informuota tiktai apie savąsias fiktyvias asmenybes bei savąjį kelią į Vokietiją. Feračinis ir Kesidis ničnieko nenutuokė apie tai, kaip, kokiu pavidalu ir kokiomis pavardėmis keliaus Vorenas, Peinas, Lemsonas bei Rajenas. Jie netgi nežinojo, kaip likusieji keturi bus suporuoti, taigi, jei nutiktų blogiausia, jie net nesugebėtų nusakyti kitų dviejų misijoje dalyvaujančių porų išvaizdos. Poras, kurių aprašas žinomas, aptikti visada kur kas lengviau nei pavienius asmenis.
— Romoje jums teks pakeisti asmenybes, — tęsė Vinsleidas. Jis įteikė jiems du raudonai įrištus aplankus. — Kai tik atvyksite, prisistatykite į Jungtinių Valstijų atstovybę. Ten kas nors nurodys jums kaip pasikeisti dokumentus ir visus asmeninius daiktus. Visos detalės pateiktos šiuose aplankuose. Išmokite jas atmintinai — prieš išvykdami aplankus grąžinsite. Trumpai tariant judu tapsite Nilsu Jorgensenu iš Danijos ir italu Benitu Kasala. Vienas jūsų bus mokytojas, antrasis — menininkas, abu turėsite bendrą pomėgį, būtent — klasikinę archeologiją. Visą žiemą judu praleidote Romoje, apžiūrinėdami miesto architektūrą bei senovinius griuvėsius — jums bus pateikta gausybė piešinių bei fotografijų su Romos vaizdais, kad prireikus turėtumėte ką pasakyti, bus ten ir užrašų, kuriuos turėsite perrašyti savo ranka. Jūs grįžtate į Daniją traukiniu per Boloniją, Veroną ir Miuncheną. Berlyne jums reikės persėsti į kitą traukinį, vykstantį Hamburgo bei Danijos sienos kryptimi.
Vinsleidas skėstelėjo rankomis.
— Tačiau Berlyno jūs taip ir nepasieksite. Išlipsite iš traukinio anksčiau, Leipcige. Jau bus naktis, ir jūs nesunkiai galėsite pasiaiškinti, kad, būdami užsieniečiai, apsirikote, jus suklaidino užtemdymas — pamanėte, kad jau atvažiavote į Berlyną. Palaukite iki pat tol, kol traukinys turės išvykti, ir tik tada išlipkite, kad garantuotai pasiliktumėte perone — tai bus pakankamai įtikinanti priežastis užsisakyti nakčiai viešbutį.
Vinsleidas dirstelėjo į Lindemaną ir kilstelėjo antakius, ragindamas jį kalbėti toliau.
Lindemanas atsikrenkštė.
— Aš supažindinsiu jus su vienu asmeniu, kuris suteiks jums smulkią informaciją apie viešbučių registraciją, policijos patikrinimus bei panašius dalykus, — prašneko jis. — O dabar apie tai, ką veiksite kitą rytą. Beveik pačiame miesto centre yra aikštė, vadinama Rathausplacu — arba Rotušės aikšte. Viena į ją išeinančių gatvių yra Kanclerštrasė — grįsta ir siaura, jos kampe įsikūrusi alinė, virš kurios durų kabo laikrodis. Nuėję kelis žingsnius Kanclerštrase, rasite batsiuvio dirbtuvę, prie durų kabos lentelė su Hofencolerio pavarde. Jums reikės įeiti vidun ir pasakyti, kad atėjote paimti panelės Šule batų, kuriems batsiuvys turėjęs pakalti užkulnius. Jūsų paklaus, ar ji jau atsigavo po peršalimo. Jums reikės atsakyti: „Taip, jai jau kur kas geriau. Žiema buvo išties siaubinga.”