— O paskui vadovausitės instrukcijomis, — užbaigė Vinsleidas.
— Abu puikiai žinote, kaip tai daroma.
Feračinis ir Kesidis susižvalgė, tačiau nė vienas nesumojo, ko čia dabar skubiai paklausus.
— O kaipgi įranga? — pagaliau paklausė Kesidis, vėl atsigręždamas į Vinsleidą.
— Nusprendėme, kad nuleisti jos iš oro neverta, — atsakė Vinsleidas. — Ji bus gabenama nepriklausomai, dviem atskirais konteineriais, kiekvienas — kitu keliu. Bet kurio vieno iš dviejų komplektų visiškai pakaks darbui atlikti.
„Gabenimas nepriklausomai” tebuvo tarnybinis eufemizmas. Tai reiškė, kad abu įrangos komplektai bus gabenami atskirai, ir gabens juos žmonės, kurie nėra branginami taip, kaip kad šešetas „Ampersando” specialistų. Jeigu konteineris pakliūtų į priešo rankas, o gabenę jį asmenys būtų sučiupti, jie nieko svarbaus negalėtų atskleisti, nežinodami nei kas tame konteineryje yra, nei koks galutinis jo pristatymo adresas, ir jau be jokios abejonės visiškai nenutuokdami, kad egzistuoja dar ir antras toks pat konteineris. Netgi tuo atveju, jeigu abu konteineriai pražūtų, žmonių grupė būtų išsaugota — vėliau ji galėtų vėl imtis veiklos, galbūt kokiais nors kitais metodais.
Gi tuo atveju jei viskas eisis kaip numatyta, „Ampersando” grupės nariai galės atgauti konteinerius, kai tik anoniminės „kitos grupės”, kaip kad jas vadino Lindemanas, atgabens juos į saugius pristatymo punktus ir kai bent viena „Ampersando” porų bus užmezgusi kontaktą. Tačiau, dėl papildomo atsargumo, tol, kol abi šios sąlygos nebus įvykdytos, nebus įmanoma atgauti ir konteinerių.
Vietovė, kurioje bus laikomas konteineris, aiškino Lindemanas, bus apibūdinta įprastomis šešiomis žemėlapio nuorodomis — tiek Feračinis, tiek ir Kesidis su tokiais sutartiniais ženklais jau buvo susipažinę. Kai tik kita šiame darbe dalyvaujanti grupė saugiai pristatys konteinerius, kur priklauso, dviejuose vietiniuose laikraščiuose bus išspausdinta pora asmeninių skelbimų. Kiekvienam, žinančiam, kaip juos iššifruoti, vienas skelbimas atskleis pusę reikiamo žemėlapio kodo. „Ampersando” žmonės žinos, kokio skelbimo reikia ieškoti viename laikraštyje, gi vietiniai jų sąjungininkai supras, kuris skelbimas jiems reikšmingas kitame. Taigi, tik abiem šalims susitikus bus įmanoma sujungti visas būtinas žemėlapio nuorodas. Antrasis konteineris atkeliaus lygiai tokiu pat būdu, tačiau, be abejo, apie jį pranešiantys skelbimai bus visai kiti, kaip ir kitos grupės žmonių bus atsakingos už krovinio pristatymą.
Užbaigus misiją atsitraukimas buvo planuojamas povandeniniais laivais, kurie turėjo laukti Baltijos jūroje netoli pakrantės. Buvo sukurtas koduotų telefono skambučių į Jungtinių Valstijų konsulatą Berlyne metodas, tokiu būdu susitikimo data ir laikas per Vašingtoną galėjo būti suderinti su Britanijos Admiralitetu.
Išvykimo data buvo numatyta vasario pabaigai. Gi iki paskirtosios dienos dar likęs laikas turėjo būti skirtas susipažinimui su šiuolaikinės Europos gyvenimo detalėmis, maskuotės istorijų mokymuisi bei kitiems tokiais atvejais įprastiems darbams.
Jiems jau bebaigiant instruktažą pasigirdo beldimas. Laivyno sargybinis iš lauko pusės atidarė duris, ir vidun įėjo Čerčilis, jis norėjo sužinoti, kaip sekasi. Tos dienos laikraščiai plyšote plyšojo aplodismentais jam už sprendimą pasiųsti „Kosaką”, spauda šūkavo, kad tai ir esąs pavyzdys tos kovinės dvasios, kurios žymiai daugiau turėtų demonstruoti ir vyriausybė — taigi, nieko nuostabaus, kad Čerčilis buvo puikiai nusiteikęs.
— Visi jie būtų užbaigę savo dienas koncentracijos stovyklose, jeigu mes būtume laukę, kol garsusis mūsų bičiulis lavono tempais krustelės pirmyn, — vos įžengęs pareiškė jis. Paskutinioji pravardė, kurią Čerčilis prisegė Čemberlenui, skambėjo taip: „Grabdirbys iš Birmingemo”. Feračinis ir Kesidis jau buvo bepakylą iš kėdžių, tačiau Čerčilis mostelėjo jiems sėdėti ir trindamasis delnus sužiuro į abu vyrus. — Nagi, ir kaip jums patinka šis planas? Šiaip ar taip, didžiąją juodo darbo dalį nuveikti teks jums.
— Atrodo… atrodo, visos detalės labai kruopščiai apgalvotos, sere, — atsakė Feračinis.
— Nuo galimų nesėkmių apsidrausta tiek, kiek tik buvo įmanoma tikėtis, — paantrino jam Kesidis.
Patenkintas Čerčilis linktelėjo.
— Žinote, buvo Brazilijoje toks žmogus, kuris į klausimą, kaip pasielgti su jo uošvės palaikais, atsakė: „Balzamuoti, sudeginti ir palaidoti. Kad garantuotai nebebūtų jokių netikėtumų.” Jūsų užduotis tokia svarbi, kad gera apdairumo dozė mums visiškai nepakenks.
Vinsleidas nusišypsojo.
— O kodėl Brazilijoje? — paklausė jis.
— Nė nenutuokiu. Pats šitaip girdėjau.
— Rytoj pasišnekėsime su paskutiniąja jūsų grupės pora, o paskui iki mėnesio pabaigos jūsų lauks įtemptas lavinimasis ir kalimas, — pareiškė Lindemanas.
— Ar jaučiatės įsitikinę, kad pajėgsite tai atlikti? — paklausė Čerčilis, žvelgdamas į abu jaunuosius amerikiečius.
— Žinoma, — Kesidis nerūpestingai gūžtelėjo pečiais. Jei visa misija nueis šuniui ant uodegos, patylomis burbtelėjo jis pats sau, koks bebus skirtumas, ką aš dabar pasakiau?
Feračinis atsakė kur kas atsargiau.
— Mūsų šansai, regis, neblogi. Užklupti priešą iš netyčių — visada geras metodas.
— Nuostabu, — visas švytėdamas Čerčilis dirsčiojo čia į vieną, čia į kitą. — Puikiai žinau, kad man visai nereikia aiškinti jums, kiek daug priklauso nuo jūsų žygio sėkmės. Taigi, neaušinsiu veltui burnos. Vis dėlto, žinote, manęs neapleidžia nuojauta, kad šitas žygis, pareikalavęs mūsų tautų bendradarbiavimo nepaisant skiriančio mus vandenyno, galų gale taps pranašu tvirtos sąjungos tarp mūsiškės ir jūsiškės šalies — ir tos sąjungos nebereikės laukti ilgai. Gal tai ir skamba keistokai, ypač dabar, kai jūsų pusėje pučia gan stiprūs izoliacionizmo vėjai, tačiau tokie dalykai gali pasikeisti, ir netgi labai greitai. Tarp kitko, ar judu žinojote, kad mano motina buvo amerikietė?
Jie šnekučiavosi iki priešpiečių, o tada Čerčilis ir Lindemanas išėjo į numatytą susitikimą su keletu admirolų, su kuriais turėjo aptarti kai kuriuos povandeninių laivų klausimus. Vinsleidas ir likusieji buvo susitarę priešpiečiauti drauge su Artūru Baneringu ir dar keletu žmonių. Jie užrakino kambarį, užkopė dviem aukštais aukščiau ir išėjo iš pastato pro paradines duris.
— Jūs jau, ko gero, spėjote priprasti prie štai tokio Londono, — prašneko Vinsleidas, gyvai lipdamas žemyn pagrindiniais laiptais; Feračinis ėjo jam iš vienos pusės, Kesidis — iš kitos. — Viskas atrodo gerokai kitaip nei tame pasaulyje, iš kurio atvykome, tiesa?
— Viskas atrodo kur kas gražiau, kai akyse nešmėžuoja visokios bjaurios uniformos, — sutiko Kesidis. — Hari, ar tu prisimeni, kas buvo kaip tik šiame pastate, iš kurio ką tik išėjome?
— O kaipgi — Pietryčių Regiono gestapo štabas, — atsakė Feračinis.
— O jo čia niekada neturi būti — štai toks ir yra mūsų misijos tikslas, — pareiškė Vinsleidas, ir visi trys pasuko Trafalgaro aikštės link.
Kitoje gatvės pusėje dunksančiame prišnerkštame pastate, kuriame buvo įsikūrę beveik vien įvairūs biurai, išsinuomotame kambarėlyje tūnojo žmogus su teleskopiniu fotoaparatu. Jis ištraukė plokštelę, kurioje kaip tik užfiksavo Admiraliteto pastato laiptais lipančią trijulę, ir numetė ją ant krūvos kitų, kurių spėjo prisikaupti nuo pat labo ryto. Žmogus buvo mirtinai nusinuobodžiavęs, jis atsiduso ir, prieš įdėdamas į fotoaparatą naują plokštelę, dirstelėjo į laikrodį. Dar penkios valandos — ir tada kelionė namo sausakimšu autobusu, vakarienei — bandelė su bulvių traškučiais vairuotojų kavinėje, na, dar gal pinta alaus kampinėje aludėje. O paskui grįžti pas savo nusmurgusią ligotą žmoną Vilsdene. Tik pamanykite, o juk kadaise jis tikėjo visomis tomis istorijomis apie šnipo gyvenimą, kupiną vyno ir gražių moterų, kvapą gniaužiančių nuotykių ir greičio. O iš tiesų jis kol kas dar netgi negavo užmokesčio už fotojuostą ir biuro nuomą!