Mėnesio pabaigoje Feračinis ir Kesidis pagal grafiką lėktuvu išvyko iš Kroidono į Paryžių, kitų keturių grupės narių jau kelios dienos nebebuvo matyti, kur jie iškeliavo — šito niekas nežinojo. O kitą dieną Vinsleidas gavo skubų pranešimą iš Niujorko. Kažkas dėjosi Sarginėje — vėl pavyko užmegzti dalinį ryšį su 1975-uosiuose esančia mašina. Ryšys nebuvo stiprus ar pastovus, tačiau šįsyk mokslininkams pavyko išlaikyti jį kiek ilgėliau. Mortimeris Grynas tvirtino, kad bet kuriuo metu gali pavykti užmegzti pilną kontaktą.
Jeigu jau ryšio užmezgimas su 1975-aisiais, kaip atrodė, bebuvo tik laiko klausimas, tokiu atveju visų bendru sutarimu dalyvauti turėjo ir Vinsleidas — kaip „Protėjo” grupės vadas. Juolab kad bent jau kol kas visi jo darbai Anglijoje buvo baigti. Iškilus tokiai būtinybei, visą ateinančią savaitę „Ampersando” operaciją dar buvo įmanoma atšaukti: Feračiniui ir Kesidžiui — pasiuntus žinią į Romą per Jungtinių Valstijų Konsulatą, kitiems gi irgi panašiais būdais buvo galima pranešti apie pasikeitusią situaciją. Tačiau užvis svarbiausia buvo kaip įmanoma skubiau susigrąžinti į Valstijas Vinsleidą. Prezidentas Ruzveltas gerokai susidomėjo išgirdęs, kad Ana Charkiovič — istorikė, besispecializuojanti to laikotarpio politikoje, taigi, jis pasiuntė per Čerčilį pageidavimą, kad drauge su Vinsleidu atvyktų ir ji. Ir vėl viskas buvo sutvarkyta taip, kad šiai kelionei būtų įmanoma gauti Amerikos karinių pajėgų lėktuvą.
— Tu tik pagalvok — vakar pietavome drauge su vyriausiuoju Britanijos Admiraliteto vadu, o šiandien mus asmeniškai kviečia pats Jungtinių Valstijų prezidentas, — pasakė Ana Vinsleidui. Karališkojo laivyno automobilis vežė juos į Hendono aerouostą, įsikūrusį šiauriniame Londono priemiestyje. — Kaip kažin ką, šiame pasaulyje baigiu išgarsėti! Žinai, tiesą pasakius, aš, ko gero, visai ir neprieštaraučiau, jei mums taip ir netektų grįžti į savąjį pasaulį.
Vinsleidas nusišypsojo ir apsimetė nepastebėjęs to dygaus žvilgsnio, kuriuo jam smygtelėjo Ana, juokaujamu tonu tardama žaismingus žodžius.
— Šiais metais Amerikoje kaip tik turi įvykti rinkimai, — priminė jis jai. — Galėčiau prisiekti — Ruzveltas tiesiog tikisi veltui gauti keletą naudingų patarimų savo rinkiminei kampanijai.
Ana atsiduso.
— Žinai, Klodai, tu išties turi tą retą dovaną realiai pakurstyti moters savigarbą.
— Ką tu, patikėk, tai anaiptol ne Dievo dovana. Norint pasiekti šiokių tokių rezultatų reikia be paliovos treniruotis.
Ūmai Anos veidas surimtėjo, ji tarsi kažkur nutolo.
— O tai, ko gero, gali reikšti geras naujienas, — mąsliai suniurnėjo ji. — Tiesą sakant, netgi labai geras naujienas.
— Kaip tai suprasti? — paklausė Vinsleidas.
— Tai gali reikšti, kad Ruzveltas, nors dar niekam nieko neprasitarė, bet širdyje jau yra apsisprendęs balotiruotis trečiai kadencijai, — atsakė ji. — O tai jau būtų rimtas pokytis, tiesa, Klodai? Juk pasaulyje, kurį mes prisimename, šitaip tikrai neįvyko.
34 skyrius
Vinsleido veidas buvo labai rimtas. Juodu su Mortimeriu Grynu nusekė paskui Aną pakrovimo platformos laipteliais ir pasuko link fasado, sukrauto iš ryšulių bei įpakavimo dėžių, maskuojančio užpakaliniąją pastato dalį. Du civiliais rūbais vilkintys karinės policijos pareigūnai, kurie drauge su Grynu važiavo į aerouostą pasitikti lėktuvo, kaipmat pradingo priekiniame kabinete raportuoti sargybos viršininkui.
— Man tai visiškai nepatinka, — pareiškė Vinsleidas. — Ta smulki mėgėjiška veikla gali pasirodyti besanti gan puiki priedanga. Sakai, jo bute buvo aptikti dokumentai iš Abvero štabo? Jau vien šis faktas gerokai mane neramina. Kanaris juk anaiptol ne kvailys, be to, jis sugeba pasirinkti išties neeilinius darbuotojus.
— Viskas tiesa, tačiau tuose dokumentuose kalbama tiktai apie visiškai kasdieniškus dalykus, — atsakė Grynas. — Ten nebuvo nieko, kas tiesiogiai užsimintų apie misiją ar mūsų veiklą čia. O be to, jei Frišas būtų profesionalas, jis netgi tokių popierių nebūtų palikęs šitaip voliotis.
— Ir vis dėlto man tai visiškai nepatinka, — laikėsi savo Vinsleidas, jiems besiskverbiant link užmaskuotų durų, vedančių į mechanizmų patalpas. — Vėliau pats norėsiu su juo pasišnekėti.
Pakeliui iš aerouosto Grynas papasakojo jiems apie kažkokį žmogų, kurį diena anksčiau apsauga nutvėrė bešmirinėjantį aplink Sarginės pastatą. Paaiškėjo, kad tai vokietis, vardu Valteris Frišas, prieš keletą metų emigravęs į Jungtines Valstijas. Jis buvo apklaustas kažkur kitur, tačiau jau preliminarinis patikrinimas atskleidė, kad FTB jis žinomas. Vis dėlto FTB nekreipė į jį per daug dėmesio, laikydamas jį komiška figūra, veikiančia savarankiškai ir nesusijusią su profesionaliomis vokiečių šnipinėjimo tarnybomis — buvo nuspręsta, kad jo baimintis neverta. Tačiau Amerikos kontržvalgyba sugebėjo išspausti iš jo naudos, atskleidžiant nacių informacijos rinkimo sistemos labirintą — jam būdavo pakišama suklastota informacija, o paskui kontržvalgyba atidžiai sekdavo jos kelią per visą sistemą. Visgi dabar atrodė, kad šitoks Frišo įvertinimas, ko gero, labai jau neteisingas. Jeigu Berlyną pasiekė bent menkiausia užuomina apie tai, kas iš tiesų dedasi Sarginėje, pasekmės galėjo būti iš tiesų katastrofiškos.
Patalpose, kur stovėjo įrengimai, darbas virte virė. Žybčiojo šviesos, virš galvų ir visur aplinkui dūzgė ir zvimbė įvairiausi prietaisai, prie duomenų nuskaitymo ekranų bei valdymo pultų triūsė technikai. Kurtas Šolderis drauge su Silardu ir vienu iš technikų buvo palinkę prie didžiulio, brėžiniais bei kitais popieriais apversto stalo, įtaisyto atvirame plotelyje po pačia laiko mašina. Fermis prie kažko krapštėsi jiems už nugarų, jo darbą stebėjo pulkininkas Adamsonas, dalyvavęs pirmajame susitikime su Ruzveltu Baltuosiuose Rūmuose, bei dar kažkoks laibas išgeltusio veido žmogus — tas veidas buvo nepažįstamas. Teleris ir dar kažkas šnekėjosi ant tiltelio viršuje.
Vinsleidu i ir Anai teko paspausti daugybę rankų, visi sveikino juos laimingai sugrįžus. Grynas pristatė jiems nepažįstamąjį — tai buvo Haris Hopkinsas, prezidento kurjeris ir padėjėjas, atvykęs čia iš Vašingtono ir turįs pranešti Ruzveltui kaip einasi reikalai. Ore stačiai tvyranti laukimo atmosfera neleido jiems įsivelti į begalines įžangas.
— Kaip kelionė? — paklausė Šolderis.
— Gerai, kiek tai išvis įmanoma, — atsakė Vinsleidas.
— „Ampersando” operacija?
— Išvyko pagal grafiką.
— O antpuolis Vakaruose?
— Vis dar ničnieko negirdėti.
Šolderis linktelėjo ir, žengęs žingsnį atgal bei ištiesta ranka rodydamas į plokštę sau už nugaros, tuojau pat prašneko apie visiems rūpimus dalykus.
— Štai čia, pažvelkite, mes turime išties labai keistą situaciją, kuri susidarė per pastarąsias kelias valandas. Šįryt mums pavyko stabilizuoti jungiamąją funkciją, ir dabar mes gauname zondo rezonanso dažnius sigma-tau spektre — ir ne žemame lygyje, o visu galingumu.
Vinsleidas suraukė antakius.