— Norėjai pasakyti — ro-sigma spektre?
— Ne — štai čia šuo ir pakastas. Susijungimo parametrai visiškai aiškūs ir nedviprasmiški.
Vinsleidas dar labiau susiraukė. Atsakydamas į klausiantį Anos žvilgsnį jis paaiškino:
— Tai reiškia, kad mus iš antrojo galo pasiekia zondo spindulys, kuris bando prisitvirtinti. Tačiau tai didžiausio galingumo spindulys, kuriuo aktyvizuojami pagrindiniai perkėlimo vartai, o ne paprastas pagalbinis informacijos perdavimo kanalas. — Jis atsigręžė į Šolderį. — Ar pavyko užmegzti kokį nors ryšį?
— Ne. Tylu ramu. Subsistema nerodo jokių gyvybės ženklų.
— O kaip pats spindulys, kurį pavyko užčiuopti? Ar bandėte pradėti jo įtvirtinimą, kad įsitikintumėte, ar pavyks tai padaryti?
— Dar ne. Jūs jau buvote pakeliui, taigi, nusprendėme palaukti, kol atvyksite čia, — atsakė Grynas. Jis dirstelėjo į Šolderį. — Ar buvo kokių nors kokybinių pokyčių?
Šolderis papurtė galvą.
— Ne. Spindulys vis dar svyruoja ties pačia riba. Tiesa, prieš kokią valandą buvome gal penkiolikai minučių jį paleidę, bet paskui ryšys savaime atsinaujino.
— Tačiau bet kuriuo momentu jis gali vėl pradingti, — įsiterpė Grynas.
Pagal visus prietaisų parodymus dabar turėjo būti galimybė per vartus susijungti su 1975-aisiais. Buvo visai tikėtina, kad vos po kelių minučių jie jau galėtų įžengti į tik per kelias pėdas virš galvų kabantį cilindrą ir sugrįžti į savo gimtąjį laiką.
Vinsleidas sugniaužė už nugaros rankas ir ankštoje erdvėje ėmė žingsniuoti pirmyn atgal. Tiesą sakant, svarstyti nebebuvo ko, tačiau jam jau seniai buvo tapę įpročiu prieš priimant galutinį sprendimą dar vieną, paskutinį kartą pasitikrinti, ar tikrai niekas neliko užmiršta.
— Tas nestabilumas kelia man nerimą, Klodai, — pasakė jam Šolderis, palaikęs jo žingsniavimą dvejojimu. — Jeigu vietinių pokyčių detales galėčiau perduoti kitame gale esantiems inžinieriams, galbūt jie sugebėtų tai kažkuo kompensuoti. Tokiu atveju gautume kur kas stabilesnį ryšį.
— Veikti reikia dabar, tučtuojau, Klodai, — primygtinai pasakė Ana. — Jei esama bent mažiausio pavojaus, kad vokiečiai jau seka mūsų pėdsakais, mes nebegalime prarasti nė dienos.
Vinsleidas apsisuko ir žengė kelis žingsnius atgal, bičiulių susirūpinimas privertė jį vos pastebimai šyptelėti.
— Ką gi, imsimės veikti, — ištarė jis ir kaip mat pagyvėjo. — Gerai. Kurtai, ruoškis pradėti spindulio įtvirtinimą, tučtuojau.
— Aš galiu tai padaryti, — pasisiūlė Silardas. Vinsleidas kilstelėjo antakį. Šolderis linktelėjo.
— Puiku, — ištarė Vinsleidas. Silardas pasitraukė ir ėmėsi skirstyti darbus aplink mašiną susispietusiems žmonėms.
— O tu verčiau susirinktum visą turimą informaciją, Kurtai, — pasakė Vinsleidas ir dirstelėjo į Gryną. — Jei mums pavyks susijungti, aš keliausiu atgal drauge su Kurtu, tu gi, Mortimeri, liksi čia už viską atsakingas. Ana, tau, ko gero, irgi derėtų keliauti su mumis, būtų neblogai kaip reikiant painformuoti politinius mūsų veikėjus apie tai, kas įvyko čia per pastaruosius metus. — Jo žvilgsnis nukrypo į Harį Hopkinsą ir pulkininką Adamsoną. — O be to, man regis, neblogai būtų pasiimti ir kokį nors šio laikmečio atstovą — tai būtų iš tiesų gražu iš mūsų pusės.
Hopkinsas kilstelėjo ranką tarsi gindamasis.
— Nagi, luktelėkite valandėlę! Neužmirškite — aš čionai esu tik pasyvus stebėtojas. Prezidento įsakymu. Jūs negalite manęs į visa tai įvelti.
Vinsleidas pažvelgė į Adamsoną.
— O kaip tu, Kitai? Ar nenorėtum tapti pirmuoju Jungtinių Valstijų ambasadoriumi kitame laike?
— Kodėl ne tryliktuoju? — paklausė Ana. — Ar mes nesiskaitome?
— Priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi, — atsakė Vinsleidas. — Mes esame iš 1975-ųjų. Dabar gi — 1940-ieji. Šiaip ar taip, tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtieji yra anksčiau nei tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt penktieji.
Adamsonas žioptelėjo tarsi per galvą gavęs.
— Tiesą sakant, aš tikrai nežinau… Neturiu jokių nurodymų, kaip elgtis tokiu atveju, jei…
— Paistalai, — atšovė Vinsleidas. — Tau buvo nurodyta padėti mūsų misijai bet kokiomis tau prieinamomis priemonėmis. Na štai — kaip tik dabar ir gali padėti misijai. Štai, paimk, — Vinsleidas įbruko jam portfelį, kurį Šolderis ką tik prikimšo popierių. Paskui apsigręžė ir nužingsniavo link patalpos gilumoje esančių plieninių laiptų. Adamsonas bejėgiškai papurtė galvą, bet paskui atsidusęs nusekė iš paskos.
Užkopę laiptais jie nužingsniavo turėklais aprėminta platforma, juosiančia sugrįžimo vartų cilindrą prie įėjimo durų — tai buvo didelė durų anga, tiktai be durų, ji vedė į dėžę primenančią konstrukciją cilindro uodegoje. Priešais pat angą cilindrą juosiantis tiltelis išplatėjo ir virto erdvia, plienu kaustyta platforma, virš jos nuo sijų kabojo visa sistema skriemulių bei keliamųjų talių — iš anksto neįmanoma buvo tiksliai numatyti, ką gali tekti atsigabenti pro šiuos vartus, galbūt netgi branduolines bombas. Vinsleidas sustojo pačiame platformos viduryje priešais durų angą, vis dar kiek dvejojantis Adamsonas parimo per žingsnį ar du jam už nugaros.
Netrukus prie jų prisidėjo ir Ana bei Šolderis; Šolderis nešėsi antrąjį popierių prikimštą portfelį. Drauge su vienu technikų apsireiškė ir Fermis, jis pasuko prie vietinio monitoriaus plokštės — per čia buvo palaikomas ryšys su visais apačioje įrengtais valdymo prietaisais, prie kurių liko Grynas ir Silardas. Platformos pakraštyje jau spietėsi žiūrovai, tarp jų buvo ir Teleris, Haris Hopkinsas, Einšteinas bei Džordžas Pegramas iš Kolumbijos universiteto.
Stojo mirtina tyla. Fermis bei jo padėjėjas užsidėjo telefono ryšio ausines ir ėmė derinti prietaisus savo plokštėje pagal gaunamus iš apačios nurodymus.
— Laukų suderinimas baigtas, — pranešė Fermis. — Ten, apačioje, sekcijos pagrindo parodymai auga.
— Susijungimas jau vyksta! — sušnibždėjo Šolderis, prisislinkdamas arčiau Vinsleido. — Koncentruojasi zondo spindulys.
Vinsleidas linktelėjo. Greta Šolderio stovintis Adamsonas baimingai žvelgė į priešais juos tvyrančią tamsą, protarpiais vis apsilaižydamas džiūstančias lūpas.
— Štai, jis jau užsifiksuoja, — ištarė Fermis. Priešais jį esančiame pulte eile išdėstytos lemputės pakeitė spalvą, displėjaus ekrane sužibo kitas duomenų sąrašas.
— Taip, abu… pozityvūs, — kiek tyliau ištarė Fermis, atsakydamas į kažkokį telefonu gautą klausimą. — Devyni kablelis aštuoni ir aštuoni kablelis aštuoni… taip… Ne, nemanau. Labai gerai. — Jis atsigręžė ir nužvelgė ant platformos susispietusių žmonių būrelį. — Silardas reikalauja dar sykį kažką patikrinti. Užtruks kokią minutę ar dvi.
— Kaip visada! — kažkas prunkštelėjo.
— Bet kaip tik taip ir reikia, — atsiliepė Šolderis.
Tylą trikdė tiktai atsitiktinės, protarpiais iš apačios atsklindančios balsų nuotrupos ir prislopintas Vinsleido švilpčiojimas pro sukąstus dantis. Ana stovėjo nekrustelėdama, be jokios išraiškos žvelgdama į durų angą. Adamsonas nervingai sukiojo savo švarko sagą.
Žadėtoji minutė užtruko, regis, ištisą amžinybę. Ūmai Fermis vėl sukluso ir kažką pasakė į telefoną, po to staigiai atsigręžė į savo prietaisų pultą ir porą sykių linktelėjo galva, o paskui pranešė:
— Susijungimas įvyko! Kilpa užsimezgė. Dabar pradėsime generuoti energiją.
Jam dar nebaigus kalbėti, visi stovintieji ant platformos pajuto nestiprią, per visą konstrukciją sklindančią vibraciją. Cilindro vidų už durų angos apšvietė blausus raudono atspalvio švytėjimas, kiek primenantis užtemdyto fotografo kambario apšvietimą. Anga vedė į ilgą, stačiakampę, visiškai tuščią patalpą.