— Na štai, — pratarė Šolderis.
Kietai suspaudęs lūpas Vinsleidas žengė durų angos link. Visi kiti nusekė jam iš paskos.
— Laimingai! — iš užnugario šūktelėjo Teleris, jam ėmė antrinti ir kitų balsai. Ketvertas iškeliaujančiųjų pasiekė angą ir suėjo pro ją į vidinę patalpą. Likusieji susibūrė arčiau vieni kitų visai prie pat angos, taigi, jie puikiai matė, kas vyksta viduje.
Švytėjimo atspalvis palengva keitėsi, jis tapo vaiskiai oranžinis, tarsi pats oras viduje būtų įkaitęs. Ketvertas pavidalų stovėjo nejudėdami, užlieti šviesos. Švytėjimas vis ryškėjo, darėsi kone akinantis, žmonių kūnai, atrodė, tapo perregimi, tarsi palengva skaidytųsi ir nyktų. Oranžinė šviesa virto geltona, paskui — blyškiai žydra, keturių pavidalų kontūrai išnyko. Paskui patalpą užliejo violetinė spalva, ir pagaliau — neperregima juoda. Galų gale vėl sušvito blausus raudonis — ir tame prislopintame švytėjime visi išvydo… tuštumą.
Vidinė patalpa vėl buvo tuščia.
Tuo tarpu už trijų tūkstančių mylių, Italijoje, traukinys, važiuojantis per Brenerio perėją į šiaurę, į Vokietiją, prieš pusvalandį buvo išvykęs iš Romos.
— Prašom paruošti bilietus ir dokumentus! — koridoriuje nuskardėjo kontrolieriaus balsas. — Paruoškite bilietus ir dokumentus!
— Dokumentai, dokumentai… Amžinai visokiausi popieriai, — suniurnėjo žilabarzdis vyras, važiuojantis drauge su moterimi žaliu paltu. Jis ėmė raustis greta jo stovinčiame lagaminėlyje. — Dar dešimt metų fašistų valdžios — ir mums teks gyventi dykumoje. Tiesiog nebeliks medžių — visi bus sunaudoti tonų niekam nereikalingų popierių gamybai.
Moteris nervingai šyptelėjo drauge kupė sėdintiems bendrakelioniams.
— Prašau, atleiskite mano vyrui. Kelionė buvo išties varginanti, dėl to jis toks suirzęs. Neverta priimti už gryną pinigą visko, ką jis sako.
— Tokiu atveju verčiau jau prikąsti liežuvį, — drėbė vidurinėje sėdynėje įsitaisęs kostiumą vilkintis vyras, o priešais jį sėdinti jauna siauro veido moteris nepritariamai šnarpštelėjo nosimi ir nukreipė žvilgsnį. Feračinis padrąsinamai mirktelėjo žaliu paltu vilkinčiai moteriai, tuo tarpu traukdamas iš vidinės kišenės aplanką su savo bei Kesidžio dokumentais. Greta jo sėdintis Kesidis tylomis žvelgė pro langą.
Slystelėjusios prasivėrė koridoriaus durys, ir vidun įėjo kontrolierius — stambus vyriškis vešliais juodais ūsais. Du jauni ginkluoti policininkai juodomis uniformomis liko stovėti koridoriuje prie kupė durų. Kontrolierius paėmė poros, o paskui — viduryje sėdinčio vyro dokumentus, atidžiai juos apžiūrėjo ir kažką niurgztelėjęs grąžino atgal. Tada atėjo Feračinio bei Kesidžio eilė.
— Sinjoras Jorgensenas iš Danijos ir sinjoras Kasala, — garsiai perskaitė kontrolierius, kai Feračinis įteikė jam aplanką. Paskui atsainiai pasklaidė popierius. — Bene žiema šiaurėje jūsų bičiuliui pasirodė pernelyg atšiauri?
Feračinis išsišiepė.
— Jei pasitaiko proga ištrūkti kur nors pasišildyti — kodėl gi ja nepasinaudojus? — atsakė jis itališkai — šia kalba laisvai šnekėjo nuo pat vaikystės.
— Ir kokią gi progą jis sugebėjo nusičiupti?
— Puikiai pasakyta, — pareiškė Feračinis. — Matote, abu mes esame archeologai. Žiemą praleidome Italijoje, o dabar vykstame pas mano draugą į Daniją, kur drauge rašysime straipsnį. Cezariai virsta dulkėmis, didingiausios imperijos subyra į šipulius — o mes gi niekada neliksime be darbo.
Pastaroji pastaba buvo gan subtilus bakstelėjimas Musolinio adresu. Lašelis įžūlumo tokiais atvejais, kaip kad šis, paprastai puikiai suveikdavo — Feračinis jau buvo spėjęs tatai patirti. Tie žmonės, kurie iš paskutiniųjų stengdavosi nieko neįžeisti, dažniausiai turėdavo ką slėpti.
— Ar jūs kalbate itališkai? — paklausė kontrolierius Kesidžio.
— Tik truputį.
— Dokumentai tvarkingi, — kontrolierius grąžino Feračiniui aplanką. — Man regis, kai Hitleris užbaigs savo reikalus prie Mažino užkardos, jums atiteks dar daugiau griuvėsių, kuriuose galėsite raustis kiek širdis geidžia.
— Tikriausiai taip ir bus, — abejingu tonu atsakė Feračinis.
Likusiųjų bendrakelionių dokumentai greitai buvo patikrinti, nekilo jokių nesusipratimų. Galų gale užbaigęs darbą, kontrolierius išėjo atgal į koridorių ir uždarė kupė duris.
— Prašau paruošti bilietus ir dokumentus! Paruoškite bilietus ir dokumentus! — suskambėjo tolstantis koridoriumi jo balsas.
Barzdočius tuojau pat išsitraukė portsigarą, jauna moteris liesu veidu įsimūrijo į laikraštį. Vyras su kostiumu įdėmiai žvelgė į Feračinį ir Kesidį.
— Aš irgi esu archeologijos specialistas, — išdidžiai pareiškė jis. — Kokį laikotarpį jūs tyrinėjate? Aš, pavyzdžiui, itin domėjausi mezolito era Vakarų Europoje, ypač Airijoje bei Didžiojoje Britanijoje. Titnago dirbinių vystymosi eiga tame regione suteikia begalę įdomios informacijos, ar ne? Kaip jums atrodo?
Širdies gilumoje Feračinis sudejavo. Kaip tik šitokios situacijos jis visąlaik užvis labiausiai ir baiminosi. Tačiau jis nespėjo nė prasižioti — dar ką tik taikiai žvelgęs pro langą Kesidis žaibiškai atsisuko ir įsmeigė į bendrakelionį liepsnojantį skaidrių žydrų akių žvilgsnį.
— Mes nė nesirengiame švaistyti brangaus savo laiko tyrinėdami kažkokias nežmogiškas barbarų bei laukinių kultūras! — aštriai užriko jis vokiškai. — Vienintelis žmogiškosios pažangos kilmės šaltinis slypi grynosios rasės vokiečių protėvių karių gentyse, neužterštose nearišku krauju, kaip kad mus moko oficialus reicho mokslas. Visa kita yra prasimanymai, kuriuos visaip skleidžia žydai bei išgverėliai akademikai, bandydami nuslėpti savo rasinį išsigimimą. Jie bus nušluoti nuo žemės paviršiaus! Heil Hitler!
Žmogus akimoju atšlijo. Ak, vadinasi, jie bus iš tųjų archeologų, — iškalbingai bylojo jo veido išraiška.
— Atleiskite, — šaltai ištarė jis. Tai pasakęs išsitraukė iš kišenės knygą ir lįste sulindo į ją. Kesidis trumpai jam linktelėjo ir vėl nusigręžė. Greta jo sėdintis Feračinis staiga atsipalaidavo ir lėtai lėtai tylutėliai atsiduso. Paskui užsitraukė ant akių skrybėlę ir apsimetė miegąs.
Balta įkaitusi juos supusi migla palengva išsisklaidė, aplinkui materializavosi apčiuopiamos aplinkos detalės. Visai kitos nei tos, kurias jie dar ką tik regėjo.
Vidinė Sarginėje buvusios mašinos patalpa išnyko. Dabar jie pasijuto bestovį ant tviskančių metalinių grindų kur kas erdvesnėje patalpoje, iš abiejų pusių juos supo aukštos lenktos sienos, susiliejančios virš galvos ir sudarančios pusapskritimes lubas; visa patalpa priminė trumpą tunelį aukštais skliautais. Visi paviršiai buvo padengti kažkokia balzgana, iš vidaus švytinčia medžiaga, sienos atrodė dryžuotos — baltąją medžiagą lygiais tarpais kirto kažkokių metalinių konstrukcijų juostos.
Iš abiejų pusių palei grindis driekėsi plyšys, atskiriąs jas nuo sienų. Tokios pat lenktos sienos driekėsi ir žemyn, tiktai ten jų jau nebesimatė — atrodė, kad pats tunelis buvo horizontalaus cilindro formos, o „grindys”, ant kurių jie stovėjo, tebuvo platforma, įtaisyta cilindro viduryje. Priekyje platforma vedė prie didžiulių dvivėrių durų. Virš jų buvo įtaisytas stebėjimo langelis, pro kurį į atvykėlius spoksojo bent keletas veidų.
Visiškai suglumęs pulkininkas Adamsonas nevaliojo nė žodžio pratarti. Vinsleidas paskubomis apsidairė. Jis pats atrodė gerokai sutrikęs. Galų gale suvokusi aplinką Ana Charkiovič suraukė antakius ir nieko nesuprasdama papurtė galvą.