— Klodai, kas gi tai? Nieko nebesuprantu. Tai anaiptol ne ta pati vieta Naujojoje Meksikoje, iš kurios mes išvykome į praeitį. Tai visai ne Tularozos mašina! Nieko panašaus kaip gyva nesu mačiusi!
— Užtat aš esu matęs, — niauriai atsiliepė Kurtas Šolderis. — Ši vieta, kur mes patekome — netgi ne Jungtinės Valstijos. Čia juk „Vargonai” — slaptoji „Siuzereno” įmonė Brazilijoje. Kažkokiu būdu mes atkeliavome į 2025-uosius!
Durys priešais juos pradėjo palengva vertis.
35 skyrius
Durys nuslydo į šalis, ir priešais atsivėrė skaisčiai apšviestas prieškambaris. Abiejose pusėse iš jo vedė nedidelės durelės, dar vienerios, didesnės durys buvo tolimajame prieškambario gale. Gana aukštai, dviejų sienų įrėmintame kampe buvo įtaisyta įstiklinta galerija, iš jos iki pat grindų vedė laiptai su turėklais. Jais paskubomis jau lipo žemyn aukštas lieso veido, praretėjusiais plaukais žmogus, užsiželdinęs nedidelę barzdelę, paskui jį lipo dar vienas vyras ir moteris. Pirmasis vyriškis ant švarko ir šviesiai žydrų marškinių prasegtu kaklu vilkėjo baltą chalatą. Žmogus atrodė gerokai susijaudinęs. Kai visas trejetas pasiekė grindis, atsivėrė vienos šoninių durelių, ir vidun siūbtelėjo būrelis žmonių, visi jie kažką šūkavo, gyvai gestikuoliuodami rankomis.
Mintys Kurto Šolderio galvoje virte virė, jis iš paskutiniųjų stengėsi kuo greičiau suvokti situaciją. Čionai juk buvo antrasis galas Hitlerio ryšio su tuo pasauliu, kuris ir sumanė totalitarinės valstybės projektą bei padėjo jį įgyvendinti. Kaip tik iš čia išvyko „Siuzereno” agentai, kurie 1925-aisiais ir užmezgė ryšius su visiškai diskredituotos nacistų partijos vadais.
Perkėlimo veiksmų sinchronizavimas tiek atvykstant į „Vargonus”, tiek ir išvykstant iš jų, visada būdavo lemiamai svarbus — tai Šolderis puikiai prisiminė iš tų laikų, kai dar dirbo čia, dabar jau prieš trisdešimt ketverius metus pagal keistą jo paties gyvenimo trukmę. Kada išvykstantieji atsilikdavo nuo numatyto grafiko vos keletą sekundžių, programos vadovai įpuldavo į tikrą isteriją — matyt, tuo ir buvo galima paaiškinti tą sumaištį, kilusią prieškambarin susirinkusiųjų tarpe. Tiesa, Šolderis niekada tikrai nežinojo, kodėl šitai taip svarbu, tačiau dabar skubiai sumetė, jog kaip tik šia aplinkybe galima pasinaudoti, norint jei ir ne išsisukti iš padėties, tai bent jau išvengti visiškos katastrofos.
Jis paskubomis burbtelėjo kitiems:
— Jeigu įmanoma, pabandykime atsiskirti, laikinai. Jeigu visi būsime nutverti ir uždaryti — niekad iš čia nebeišsikrapštysime. Man reikia diversijos, kai tik atsidursime tarp jų. Jie pripratę prie nacių, taigi, juos nesunku sugluminti. Siautėkite, sukeikite kuo daugiau triukšmo.
Aukštasis barzdotas vyras žengė tarpdurin, it paklaikęs mosuodamas rankomis.
— Nagi, eikit šen! Nešdinkitės iš šliuzo! Kas jūs tokie? Iš kur…
— Mes? — irzliu karktelėjimu pertraukė jį Šolderis, ir juodu su Vinsleidu ryžtingai patraukė durų link. Jiems už nugarų pulkininkas Adamsonas dvejojo vos sekundės dalelytę — Ana Charkiovič alkūne vožtelėjo jam į šonkaulius, ir jis nedelsdamas nusekė iš paskos. — Kas mes esame? Tai mes turėtume klausti, kas esate jūs, jeigu jau mūsų nepažįstate! Ir tai vadinasi šiltas priėmimas?
Liesaveidis žmogus net atšlijo.
— Aš nesuprantu… Turėtų būti…
— Kur prasmego Herr Oberkeltneris? — vokiškai suriaumojo Vinsleidas. — Mums buvo pažadėta, kas jis mūsų lauks! O čia jo nėra! Nematau ir Fraiderhauso. Tai nepakenčiama! Palaukite, kas nors turės už tai sumokėti!
Ketvertas atvykėlių žengė į prieškambarį, kur tučtuojau užvirė tikras chaosas, mat laiptais ir pro antrąsias šonines duris čia apsireiškė dar keletas žmonių. Barzdočius atsigręžė į antrąjį vyrą, kuris? iš pažiūros visiškai suglumęs, paskubomis sklaidė aplanke kažkokius popierius.
— Kas atsitiko? — paklausė liesasis. — Kur sąrašas su jų vardais?
— Atleiskite, direktoriau Kalebai… Bet aš niekur jų nerandu. Panašu, kad…
— Nagi patraukite juos iš kelio! — užriko dar kažkas. — TG297 jau ir taip vėluoja ištisas devynias sekundes! Matersai, tučtuojau pranešk operatoriams. Tegul nedelsdami koncentruoja spindulį.
— Bandau, bet kanalas užimtas!
Iš visų pusių sklido sujaudintų balsų šurmulys.
— Velniai parautų, pasinaudok ypatinguoju kodu!
— Bet kas gi šitie žmonės?
— O Viešpatie… Juk mes nieko kito ir neveikiame, kaip bandome tai išsiaiškinti!
— Nagi, jeigu jau jie čia, vadinasi, jie turėjo atvykti. Matyt, kažkur sutriko grafikas.
— Sakau tau, tai visiškai neįmanoma!
— Ir kas čia per organizacija? — iš visų plaučių užbaubė Vinsleidas. — Kur tasai pusprotis, kuris čia vadovauja?
Atsidarė kitos šoninės durelės, ir vidun įėjo naujas būrelis žmonių. Vis dėlto atrodė, kad sumaištis prieškambaryje jų visiškai nedomina. Du ginkluoti vyrai, dėvį baltas kepuraites ir tamsiai pilkas, atlasinės medžiagos uniformas, prasiskynė kelią link atvirų durų, pro kurias ką tik buvo išėjęs Vinsleidas su draugais. Paskui dar keli vyrai baitais chalatais ir dar keli, apsirengę visiškai nematytu stiliumi, vis ragindami atlydėjo nedidelę grupelę žmonių, apsirengusių puikiai pažįstamais ketvirtojo dešimtmečio stiliaus drabužiais — matyt, ši grupelė turėjo tučtuojau išvykti. Tuo momentu žmogui, vardu Kalebas, kaip tik pavyko šiaip ne taip pro laisvas šonines duris išgrūsti visus kitus iš prieškambario lauk.
Artimasis galas erdvės, kur jie dabar atsidūrė, buvo visas baltas ir panėšėjo į kažkokį priimamąjį. Grindys čia buvo užtiestos minkštu kilimu, nedidelėmis grupelėmis stovėjo kėdės bei žemi staliukai, palei vieną sieną driekėsi baras. Kitoje pusėje prie sienos buvo išrikiuota keletas kėdžių, atgręžtų į kažkokius vaizdo ekranus, kurie iš pažiūros priminė darbinius kompiuterių terminalus. Kiek tolėliau atvira pertvara sudėta iš lentynų ir nukabinėta spalvotais piešiniais užstojo užpakalinę patalpos dalį, kur veikiausiai buvo patalpinti visokie mechanizmai. Ten matėsi daugybė sienose sumontuotų pultų bei elektronikos sekcijų. O tolimiausioji cilindrą perpus skiriančių grindų dalis sudarė kažką panašaus į išsikišusią nišą su langu, išeinančiu į erdvią apatiniąją dalį, kur buvo dar daugiau visokiausių mechanizmų ir virte virė darbas.
Vis dar mojuodamas rankomis ir visa gerkle protestuodamas Vinsleidas drauge su Ana nužingsniavo į patalpos vidurį. Adamsonas krustelėjo sekti jiems iš paskos, tačiau Šolderis spėjo nutverti jį už rankovės. Vinsleidas ir Ana atsidūrė visų dėmesio centre, žmonės glaudžiu būriu susispietė aplink juos. Šolderis stumtelėjo Adamsoną link durų, esančių viename baro gale.
— Gal malonėtumėte nusiraminti ir prisistatyti, — galų gale, netekdamas kantrybės dėl nesiliaujančių Vinsleido tiradų užbaubė Kalebas, perrėkdamas minios triukšmą. — Jei ir toliau plyšosite, šitaip mes nieko neišspręsime.
— Kas gi tu toks, kad drįsti šitaip su manim kalbėti? — užriko Vinsleidas.
— Mano pavardė Kalebas, esu atsakingas už sekciją F-1, Transfero operacijų kontrolierius. Aš…
— Tu juo tikrai nebebūsi, ir netgi labai greitai! Aš noriu tučtuojau pasikalbėti su vyriausiuoju kontrolės viršininku!
— Jūs peržengiate visas ribas! Aš…
— Aš reikalauju!
Vinsleidas nudrožė prie vieno terminalų ir pasilenkęs ėmė belsti kažką klaviatūroje. Ekranas akimoju žybtelėjo, ir visi, kas gyvas, neatsispyrė pagundai nukreipti dėmesį į jį, kad nepražiopsotų, kas jame pasirodys.