— Dabar! — sušnypštė Šolderis ir išstūmė Adamsoną pro čia pat esančias duris.
Jie pateko į nedidelį kambarėlį, kur buvo kriauklė su vandens čiaupu, šaldytuvas, keletas kavos aparatų bei maisto spintelių ir stirta kažkokių dėžių. Priešingame kambarėlio gale buvo dar vienerios durys. Šolderis mostelėjo Adamsonui sprukti pro jas. Dabar jie pateko į trijų trumpų koridoriukų plikomis betono sienomis susikirtimo vietą. Iš čia aukštyn ir žemyn vedė geležiniai laiptai, visuose koridoriuose bolavo durys, o vos už poros žingsnių buvo liftas. Vis dėlto jie dar buvo pernelyg arti pavojaus, kad galėtų rizikuoti lūkuriuodami. Šolderis protekine nuskubėjo vienu aukštu žemiau ir ten nuspaudė lifto iškvietimo mygtuką.
Liftas buvo sukonstruotas taip, kad kabinoje buvo įtaisytos dvejos, į skirtingas puses vedančios durys — Adamsonas jau pradėjo susigaudyti, kad Šolderis, matyt, žinojo tai iš anksto. Juodu įžengė į liftą, tačiau, užuot nuspaudęs kokio nors aukšto mygtuką, Šolderis atidarė antrąsias duris ir išsmuko į priešingą pusę. Paskui, kai durys jau buvo beužsiveriančios, jis mikliai kyštelėjo ranką vidun ir pasiuntė liftą aukštyn. Tą pat akimirksnį virš galvų pasigirdo atsilapojančių durų trenksmas bei įsikarščiavusių balsų šūksniai. Šolderis ir Adamsonas skubiai pasišalino, keliskart pasukę į kitas koridoriaus atšakas, galų gale jie pasiekė dar vieną liftą ir šįsyk nusileido žemyn.
— Iš tiesų sielotis juk reiktų man, Kitai, — pasakė Šolderis, žvilgtelėjęs Adamsonui į veidą, kai lifto kabina trūktelėjo žemyn. — Juk dabar aš visiškai tiesiogine prasme grįžau atgal ten, iš kur išvykau.
Adamsonas iš paskutiniųjų pasistengė suimti save į rankas.
— Kai tik sugrįšime atgal, nedelsdamas parašysiu skundą, — pareiškė jis.
— Prasmė rašyti skundą gali priklausyti nuo to, kur bus ta vieta, į kurią mes sugrįšime.
— Visų pirma, žinoma, su ta sąlyga, kad mes išvis kažkur sugrįšime. — Valandėlę patylėjęs Adamsonas vėl prašneko. — Vis dėlto tenka pripažinti, kad jūs tikrai žaibiškai susiorientavote. Išties įspūdinga. Bet kurgi mes eisime toliau?
Liftas sustojo, durys atsidarė. Šolderis perspėdamas kilstelėjo ranką ir pirmiausia kyštelėjo galvą laukan apsidairyti. Paskui mostelėjo Adamsonui skubiai perbėgti laiptų aikštelę ir atidarė kažkokias duris. Patalpoje buvo tamsu nors į akį durk ir gana triukšminga, į veidus plūstelėjo gūsis šilto oro. Šolderis uždegė šviesą, ir jie išvydo kambarį, grūste prigrūstą visokiausių motorų, kompresorių, oro cirkuliacijos įrangos bei vamzdžių. Netoli durų stovėjo keletas spintelių su kibirais, šepečiais bei įvairiomis valymo priemonėmis. Netoliese stovėjo karutis, panašus į tuos, kokius naudoja kiemsargiai, o už jo — sandėliukas plieno durimis. Šolderis atidarė sandėliuką, patenkintas suniurzgė ir išsitraukė purviną darbinį chalatą.
— Kelias minutes gali ramiai pabūti čia, — pasakė jis, užsimesdamas chalatą ant kostiumo. — Aš tuoj sugrįšiu — einu paieškoti mums tinkamesnės aprangos. Mūsų drabužiai čia pernelyg krinta į akis.
— O kas paskui?
— O paskui aplankysime vieną žmogų, kuris, tikiuosi, neatsisakys mums padėti.
— Ką tokį?
— Na, tam tikra prasme tu jį jau pažįsti, — atsakė Šolderis. Jis įsimetė į karutį porą butelių valiklio bei keletą skudurėlių ir išstūmė jį į laiptų aikštelę. Mįslingai nusišypsojęs, Šolderis uždarė duris, nekreipdamas dėmesio į surauktus suglumusio Andersono antakius, ir nustūmė karutį pirmyn.
Po kelių minučių Šolderis pasiekė apatiniuose aukštuose įsikūrusį metalo bei mechanizmų surinkimo kompleksą ir įėjo į persirengimo kambarį šalia čia pat esančių prausyklų bei dušų. Du vyrai šnekučiuodamiesi stoviniavo prie darbuotojų rūbų spintelių, ir Šolderis patalpos gilumoje ėmė krapštytis su skudurėliu bei valiklio buteliu. Galų gale sulaukė, kol vyrai įeis į dušą. Tada paskubomis patikrino spinteles ir patenkintas įsitikino, kad dauguma jų neužrakintos. Netrukus jis prisirinko visą glėbį drabužių, kurie iš pažiūros atitiko jo paties ir Adamsono dydžius, kai kuriuos tyčia pasirinko laisvus ir apdribusius tam atvejui, jei būtų apsirikęs numatydamas dydį. Šolderis sukrovė rūbus į karutį, susukęs porą baltų darbinių chalatų apkamšė jais savo krovinį ir po kelių akimirkų jau skubinosi atgal pas Adamsoną.
Tylėdami jie paskubomis persirengė ankštame, mechanizmų prigrūstame kambaryje ir pagaliau išėjo į koridorių kaip visai pakenčiamos teisėtų „Vargonų” darbuotojų kopijos. Tiesa, Šolderis tikėjosi, kad niekam neateis į galvą itin atidžiai apžiūrinėti fotografijų ant ženklelių, prisegtų prie darbinių chalatų. Jie vėl išsikvietė liftą ir Šolderis nuspaudė vieno viršutiniųjų aukštų mygtuką. Kai tik kabina pajudėjo, atgijo lubose virš galvos įtaisytos grotelės.
— Dėmesio. Dėmesio. Į apsaugos Zoną prasiskverbė nenustatyti asmenys. Visi personalo nariai privalo tučtuojau sugrįžti į savo darbo vietas saugumo patikrinimui. Visi personalo nariai tučtuojau grįžta į savo darbo vietas. Kartoju…
— Suspėjome pačiu laiku, — suniurnėjo Šolderis. — Tai reiškia, kad po kelių minučių bus atkirstas bet koks ryšys tarp aukštų.
Liftas sustojo, ir jie išėjo į erdvią, kilimu išklotą salę, kurioje vazose vešėjo augalai, o sienos buvo nudažytos pastelinėmis spalvomis. Iš čia į visas puses vedė koridoriai, kuriais kone protekine zujo darbuotojai. Greta beveik tuo pat metu sustojo antrasis liftas, iš jo išlipo dar keletas žmonių.
— Gal numanote, kas gi čia dedasi? — paklausė vienas jų.
— Nė nenutuokiu, — irzliai atsakė Šolderis. — Ką gi visa tai reiškia? Tikriausiai vėl bus koks nors mokomasis pavojus — ir tiek.
— Kaip visada! Regis, Saugumo tarnybos neturi daugiau ką veikti kaip tik vaikyti mus į visas puses.
Į salę plūstelėjo dar vienas būrys pilkomis uniformomis vilkinčių sargybinių, jie išsiskirstė ir užėmė savo pozicijas greta liftų.
— Paskubėkite! — riktelėjo vienas jų Šolderiui ir Adamsonui.
— Juk girdėjote pranešimą!
Šolderis linktelėjo ir spėriai nužingsniavo koridoriumi; Adamsonas vilkosi greta iš paskutiniųjų stengdamasis apsimesti, kad nutuokia, kur einąs. Jie praėjo keletą plokštėmis apkaltų durų ir atsidūrė erdviame plote, pristatytame laboratorinių stovų, metalu bei stiklu tviskančios įrangos eksperimentams, stalų ir kompiuterių. Patalpos pakraščiuose buvo įrengti pertvaromis atitverti kabinetai. Nė akimirkos nesudvejojęs Šolderis nužingsniavo per pečių aukštį siekiančių ekranų bei stiklinių sienų labirintą, kol pagaliau pasiekė vieną kampinių kabinetų. Nė nesulėtinęs žingsnio jis įpuolė vidun, tuo pačiu mostelėdamas Adamsonui uždaryti paskui save duris.
Kambaryje prie galinės sienos stovėjo du vienas į kitą atgręžti stalai. Už vieno jų sėdėjęs žmogus krūptelėjęs kilstelėjo galvą.
— Velniai griebtų, kas gi čia…
Antrasis žmogus stovėjo stačias — jis kaip tik ketino kažką padėti į spintelės, esančios už antrojo stalo, stalčių. Jis žaibiškai atsigręžė.
— Kas jūs tokie? — pasipiktinęs paklausė jis. — Bene negirdėjote — paskelbtas pavojus. Čionai jūsų tikrai neturėtų būti. Iš kokio jūs skyriaus?
Šolderis padrąsinančiai nusišypsojo.
— Nereikia taip smarkiai pulti, bičiuli, — pasakė jis. — Tau derėtų reaguoti kur kas ramiau — štai taip, kaip, pavyzdžiui, Edis.
Už stalo sėdintis žmogus suraukė antakius. Jis buvo jau įpusėjęs penktąją dešimtį, atviro apskrito veido, didelėmis bespalvėmis akimis ir nublukusiais plaukais. Ekrane priešais jį driekėsi matematinių simbolių eilės.