— Iš kur jūs žinote mano vardą? — įtariai paklausė jis. — Aš jūsų nepažįstu.
— Tikrai? — kone linksmai paklausė Šolderis.
Edis akimirką įdėmiai žvelgė į jį, bet paskui papurtė galvą.
— Tikrai.
Šolderis atsigręžė į jaunesnįjį vyrą, kuris vis dar tebestovėjo. Jis vilkėjo baltą megztinį ir mūvėjo tamsiomis kelnėmis. Išraiškingas jo veidas buvo griežtų aštrių bruožų, tiesūs plaukai vešlūs ir juodi, plonos lūpos ir smakras bylojo apie atkaklų charakterį — iš pirmo žvilgsnio galėjai įspėti šį žmogų esant vokietį.
— Kai tau buvo septyniolika, tu slidinėjai Dente Blanše ir ten patyrei nelaimingą atsitikimą, kuris paliko tau prisiminimą — ryškų randą kairiojoje rankoje kiek žemiau peties. — Šolderis dirstelėjo į Edį. — Ar žinojai apie tai?
— Ne, nežinojau, — Edis, regis, gerokai suglumo. — Bet kodėl gi jūs klausiate? Ką visa tai turi bendro su…
Šolderis vėl įsmeigė žvilgsnį į jaunesnįjį vyrą.
— Nagi, atsiraitok rankovę ir parodyk ranką.
— Kodėl turėčiau tai daryti? Visų pirma norėčiau sužinoti, kokio velnio…
— Na, prašau.
Vis dėlto tai buvo ne prašymas, o įsakymas. Akimirksnį žmogus dar dvejojo, bet paskui atsismaukė megztinio rankovę ir parodė L formos randą.
— Patenkintas? O dabar gal būsite toks malonus ir paaiškinsite?
Užuot atsakęs Šolderis atsismaukė darbinio chalato rankovę, atsisegė marškinių rankogalį ir atsiraitojo rankovę. Jo ranką ženklino lygiai toks pat randas, tiesa, gerokai nublukęs per trisdešimt ketverius gyvenimo metus, bet vis dar pakankamai ryškus.
— Matai, aš irgi esu Kurtas Šolderis, — paaiškino Šolderis. — O čia buvo mano kabinetas tuo metu, kai dar dirbau pas tave, Edi — na, bent jau pas kitą tavo versiją. Taip, turiu prisipažinti, kad visą šitą triukšmą dabar sukėlėme būtent mes. Ir mums reikia jūsų pagalbos — kad paslėptumėte mus tol, kol pasibaigs patikrinimas. Paskui pasišnekėsime. — Jis vėl pažvelgė į išsižiojusią kopiją to žmogaus, kuriuo kadaise buvo jis pats. — Esu tikras, tu neatsisakysi padėti, Kurtai. Juk iš tiesų aš esu tas pats tu. O tu juk neleisi sau pačiam pakliūti į rimtą bėdą, tiesa?
36 skyrius
Leipcigas dar nebuvo tapęs tuo miestu, kurį Haris Feračinis prisiminė iš viešagės jame 1970-ųjų savojo pasaulio metų pradžioje. Tame pasaulyje visi šlovės, amžinos gerovės ir galios pažadai, kuriais naciai, vos atėję į valdžią, apnuodijo kone visą vokiečių tautą ir atbukino pojūčius, jau seniai buvo pamiršti. Užuot sulaukę savo likimo išsipildymo ir tapę išdidžia Valdančiąja Rase, vokiečiai ūmai atsipeikėjo iš apdujimo ir suvokė tesą vergai negailestingo apsišaukėlio elito, į savo nagus sugrobusio visą valdžios bei galios monopoliją. Nepaisydami jokių etikos normų tojo elito nariai nepripažino sau jokių apribojimų, išskyrus ištikimybę savo pačių veislei. Jie nekliudomi savinosi ištisų bejėgių tautų triūso vaisius, grobė viso pasaulio išteklius, nebaudžiami naudodamiesi visomis šiurpiausio teroro priemonėmis, jie drauge su savo dvariškiais ir artimiausiais pasekėjais gyveno apsupti tokios prabangos bei tviskesio, kokie net nesisapnavo nė vienam cezariui, o tuo tarpu pilis jiems stačiusių meistrų vaikai apsiskarmalavę merdėjo iš bado. Vienu žodžiu, nacių vadai paveldėjo tą utopiją, kurią atkurti ir siekė „Siuzereno” grupė.
Tačiau šitokios ateities užuomazgos jau dabar buvo akivaizdžios — lėtai, susibrukę rankas į kišenes žingsniuodami miesto gatvėmis, Feračinis ir Kesidis puikiai jas matė ankstyvo ryto šviesoje. Jie matė jas languose iškabintose nacių vėliavose, būreliuose jaunimo, vilkinčio rudas uniformas su svastika padabintais raiščiais — tie jaunuoliai be ceremonijų įžūliai brovėsi per minią, gurgždėdami naujutėlaičiais auliniais batais, nykščius atsainiai užsikišę už diržų, papuoštų sidabrinėmis erelio formos sąsagomis. Katastrofos daigai buvo ryškūs ir uždarytose, užkaltais langais parduotuvėse su žydiškomis pavardėmis virš durų. O be to, visur, į kiekvieną gyvenimo smulkmeną jau buvo prasismelkusi baimė — visur esančių policijos ausų baimė, baimė amžino nežinojimo, kuris iš kaimynų, giminaičių ar bendradarbių gali pasirodyti besąs informatorius, baimė niekuo nepagrįstų kratų, areštų, tardymų bei kankinimų, įkalinimų be jokio teismo — ši baimė jau tvyrojo tiesiog ore, ji aiškiai matėsi praeivių veiduose.
Bevaikščiojant Kesidis pagaliau galėjo kaip reikiant išsitiesti.
— Žinai, Benitai, — prašneko jis, — kaip gyvas nebebambėsiu, kad transkontinentiniuose lėktuvuose nepatogios sėdynės. Pusantros paros tame velnio traukinyje! Ir ką gi jie veikdavo per visus tuos begalinius sustojimus? Bene keisdavo garo katilus? Galima pamanyti, kad patekome į patį karo sūkurį!
— Sėdynės čia niekuo dėtos. Tiesiog tu pernelyg ilgas ir kaulėtas. Visada sakiau, kad tu pernelyg ilgas.
— Nieko panašaus, kaip tik kaltos sėdynės. Viskas suprojektuota mutantams ir dar tiems, kuriems amputuotos kojos… O be to, netgi tuo atveju, jeigu tavo tiesa, ką gi man daryti, kad tai pakeisčiau?
— Dabar jau per vėlu, Nilsai. Tu tiesiog suklydai išsirinkdamas profesiją. Tau reikėjo tapti krepšininku ar kuo nors panašiu.
— Ak šit kaip? O kas tuomet būtų išgelbėjęs brangiausiąjį tavo kailį paskutiniojo tavo apsilankymo šiame mieste metu?
Išėję į Rotušės aikštę juodu persiskyrė. Buvo turgaus diena, ir aikštėje stovėjo gausybė prekystalių, visur knibždėte knibždėjo žmonių. Feračinis stabtelėjo pakraštyje prie kiosko ir nusipirko laikraštį, Kesidis tuo tarpu perėjo gatvę ir, apsukęs visą aikštę, galų gale sustojo prie kampinio namo durų — kitoje gatvės pusėje stūksojo alinė su pakabintu virš durų laikrodžiu, lygiai tokia, kokią ir nupasakojo Lindemanas. Iš čia Kesidis matė ir visą aikštę, ir lentelę, patvirtinančią, kad tas vingiuotas grįstas skersgatvis išties yra Kanclerštrasė.
Po valandėlės kitame aikštės gale pasirodė Feračinis, neskubėdamas jis palei krautuvėlių vitrinas patraukė link alinės. Pasukęs už kampo jis pateko į Kanclerštrasę ir, nuėjęs vos kelis žingsnius vieninteliu siauru šaligatviu, priešais, kitoje gatvės pusėje, pastebėjo batų taisyklą su užrašu „Hofencoleris”. Dirbtuvėlė buvo visai mažytė, su išsikišusiu stogo kraigu, kreivai sustatytais langais ir apsilaupiusiomis, žaliai dažytomis durimis. Feračinis taip ir neįžvelgė nieko neįprasto ar įtartino. Tačiau vis vien nesustodamas nužingsniavo iki kito kampo, ten nusitrypė nuo batų sniegą, nusipurtė paltą ir paskubomis apsidairė. Paskui apsisuko ir tuo pačiu keliu patraukė atgal.
Jis taip ir nepastebėjo jokio lyg ir be reikalo slankiojančio žmogaus, niekas nestebėjo dirbtuvėlės iš priešingos gatvės pusės, niekas nesėdėjo ir aplinkui sustatytose mašinose. Jis dar kartą peržvelgė gatvę. Kitapus turgaus namo tarpduryje įsitaisęs Kesidis kilstelėjo ranką prie burnos ir nusižiovavo. Tai reiškė, kad Feračiniui einant skersgatviu niekas neslinko iš paskos. Nusiraminęs Feračinis perėjo skersai gatvelę ir įėjo į batų taisyklą. Durys graudžiai sugirgždėjo, virš galvos skimbtelėjo varpelis.
Įėjus iš dienos šviesos, viduje atrodė tamsu nors į akį durk, dirbtuvėlėje tvyrojo sumišęs pelėsių ir odos kvapas. Po kelių akimirkų Feračinio akys apsiprato su prietema ir jis įžiūrėjo nudrengtą medinį prekystalį, o už jo — lentynas, prigrūstas dėvėtų batų, lentynėlę su batų tepalu bei raišteliais ir tuščią pavyzdžių vitriną — karo metu natūrali oda buvo dingusi neribotam laikui. Ant vienos lentynų Feračinis pastebėjo greta kits kito gulinčius plaktuką, peilį bei kelias didelių žirklių poras. Ant sienos priešais prekystalį, prie pat durų, kabojo nublukęs, arklius vaizduojantis paveikslas mediniuose rėmeliuose su įskilusiu stiklu. Kampe stovintis stalas su stalčiais buvo be jokios tvarkos užverstas kažkokiais popieriais bei vokais. Virš jo kabančiame kalendoriuje vis dar buvo atverstas sausio mėnuo.