Iš už durų, vedančių į patalpas pastato gilumoje pasigirdo tylus žvangtelėjimas — kažkoks instrumentas buvo numestas ant varstoto. Netrukus iš ten pat atsklido kažkieno riaugėjimas ir sunkus kojų šiūravimas. Galų gale pasirodė ir pats žmogus — tai buvo tikras milžinas juodais susivėlusiais plaukais ir vešlia neprižiūrima barzda, kas suteikė jam tikro laukinio išvaizdą. Jis dėvėjo odinę prijuostę, o iš atraitotų marškinių rankovių kyšojo masyvios rankos, užsibaigiančios kūjus primenančiais kumščiais — galėjai pamanyti, kad tokie kumščiai be jokio vargo įstengtų trupinti plytas. Prašieptos žmogaus lūpos atidengė stiprius lygius dantis, atrodė, jie stačiai švyti prietemoje. Eidamas žmogus vilko vieną koją.
— Labas rytas, — pasisveikino Feračinis. Milžinas abiem delnais atsirėmė į prekystalį, klausiamai kilstelėjo smakrą ir laukė.
— Aš — na… Man regis, jums buvo palikti froilen Šule batai pakalti pakulnes, — pasakė Feračinis. — Man sakė, kad darbas jau turėtų būti padarytas.
— Froilen Šule, a?
— Taip.
— Ar jūs jos draugas? Aš jūsų nepažįstu.
— Aš jos draugo draugas, suprantate. Atvykęs čia tik pasisvečiuoti.
Keletą akimirkų milžinas be jokios išraiškos dėbsojo į Feračinį.
— Valandėlę, — ištarė pagaliau.
Jis apsigręžė ir vėl nusliūkino į dirbtuvę. Iš ten vėl pasigirdo garsai. Ūmai Feračinis sugavo tylų spragtelėjimą — tiktai patyrusi ausis galėjo atpažinti, kad tai — užtaisomo revolverio garsas. Feračinis akimoju pajudėjo iš vietos ir prisispaudė prie sienos, kad nebestovėtų tiesiog priešais dirbtuvės duris. Jis apčiupinėjo lentyną sau už nugaros ir suradęs sugniaužė plaktuką bei peilį.
— O kaip laikosi froilen? — iš už durų pasigirdo milžino balsas.
— Ar ji jau sveiksta po peršalimo?
— Taip, jai jau kur kas geriau, — atsiliepė Feračinis. — Žiema buvo iš tiesų siaubinga.
Feračinio ausį vėl pasiekė vos sugaunami garsai: dunkstelėjo padedamas plaktukas, spragtelėjo revolverio gaidukas, tylus šnarėjimas išdavė, kad ginklas vėl buvo įkištas į slėptuvę. Kai milžinas vėl apsireiškė kambaryje, Feračinis jau vėl nerūpestingai stovėjo už prekystalio. Milžinas dunkstelėjo ant prekystalio porą moteriškų batų raišteliais surištų draugėn, prie jų buvo prikabinta etiketė.
— Nueisite čia užrašytu adresu šįvakar po aštuonių, — pusbalsiu burbtelėjo jis. — Iš ten jus ir paims. Tikiuosi, nepalikote savo daiktų viešbutyje?
— Ne. Jie stoties saugojimo kameroje.
— Gerai. Numeriukus palikite man.
Bagažas savo paskirtį jau buvo atlikęs. Dabar jau Italijoje pirkti drabužiai Feračiniui ir Kesidžiui nebegalėjo praversti.
— Ačiū.
— Sėkmės jums.
Po kelių minučių Feračinis jau buvo grįžęs pas kitoje aikštės pusėje jo laukusį Kesidį.
— Atrodo, viskas gerai, — pranešė Feračinis. — Turiu šiam vakarui kontaktinį adresą. O iki tol mums reikia kažkaip prastumti dieną.
— Eisime į kiną? — atsiduso Kesidis.
— Ko gero, taip. Gal bent nutuoki, ką čia rodo?
— Tu nepatikėsi.
— Ką gi?
Kesidis mostelėjo ranka, ir atsigręžęs Feračinis sau už nugaros išvydo afišą. Šią savaitę „Marmorhause” ėjo „Nuotykis Kinijoje” su Klarku Geibiu.
— Dabar mums betrūksta tik geltonų taksi ir Makso klubo už kelių žingsnių.
Ir Feračinis mintyse akimoju nuskriejo milijonus šviesmečių atgal — per traukinius ir lėktuvus, per Anglijos žiemą ir povandeninių laivų mokyklą, šturmo apmokymus armijoje, Londono autobusus, Jungtinių Valstijų oro pajėgų bombonešį virš Atlanto — tiesiog į Brodvėjaus bei Septintosios aveniu šviesas bei garsus. Kažkodėl Feračiniui staiga užėjo baisus noras, kad Kesidis niekad nebūtų ištaręs šių žodžių.
Tuo tarpu per šimtą su viršum mylių į šiaurę, netoli Kyrico miestelio, inspektorius Helmutas Štolpė iš vietinio gestapo skyriaus stovėjo Saugumo policijos štabo karininkų kambaryje. Koks pustuzinis esesininkų bei pora žmonių iš SD (žvalgybinio SS skyriaus) būriavosi aplinkui rūkydami ir šnekučiuodamiesi, o kambario gale už stalo įsitaisęs policaifiureris rėkė kažką į telefono ragelį. Iš lauko sklido sustojančių mašinų ir kaukšinčių žingsnių garsai, kažkieno balsas lojo įsakymus.
Greta Štolpės stovėjo jaunas, gal kokių dvidešimt penkerių metų vaikinas SS ginkluotųjų pajėgų unteršarfiurerio uniforma. Po praėjusios nakties jis atrodė gerokai išvargęs, susitaršiusiais plaukais, ištįsusiu veidu ir atsegiotu apsiaustu. Kalbėdamas jis vis nervingai užsitraukdavo cigaretę.
— Aš juk buvau ten — o jūs nebuvote. Jūs net neįsivaizduojate, ką Heidricho ainzacgrupė išdarinėja Lenkijoje. Nežino šito ir žmonės. Netgi armija nežino. Niekas jiems nepasako. Visi mano, kad mes buvome pasiųsti ten susidoroti su sabotuotojais ir sunaikinti partizaninio judėjimo užnugaryje. Tačiau tai juk netiesa! Mūsiškiai žudė visus iš eilės, kuriuos tik įtardavo sugebant kažką organizuoti — mokytojus, gydytojus, profsąjungų narius — tūkstančiais! Ir dar, žinoma, žydus…
Štolpei tai nepadarė jokio įspūdžio.
— Verčiau prikąstum liežuvį užuot šitaip verkšlenęs! — suurzgė jis. Kaip tik dėl šitokio minkštumo ir buvo pralaimėtas paskutinysis karas. Jis jautėsi asmeniškai įžeistas, aptikęs bent menkiausius to paties užkrato pėdsakus bet kuriame SS dalinyje — tame elite, kurį specialiai atsirinko pats Himleris, kad iš jo suformuotų naująjį vokiečių riterių ordiną. — Ar tik nebūsi praskydęs? Ar kaip tik todėl jie ir parsiuntė tave atgal?
Sežantas nekreipė dėmesio į jo žodžius.
— Seniai, invalidai, moterys su kūdikiais ant rankų… Mes išrengdavome juos tiesiog sniege, pleškinome iš automatų ir versdavome į iškastas duobes… Žudėme ištisais tūkstančiais… Ir šitaip kiekvieną dieną…
— Pakaks! — karktelėjo Štolpė. — Argi tau nebuvo įkalta į galvą, kad valstybė įkūnija savosios liaudies valią, taigi, visa, ką daro valstybė, yra teisinga? Nešdinkis man iš akių ir pagalvok apie tai, kokia daugybė vokiečių žuvo Didžiajame kare dėl išdavikų ir visokiausių padugnių kaltės! Šįsyk viskas bus kitaip. — Jis pastebėjo, kad nuo durų, vedančių į pastato gilumą, jam moja vienas saugumo karininkų. — Dabar aš turiu darbo. O tu, seržante, verčiau paklausytum mano patarimo ir išmoktum laikyti liežuvį už dantų. Pamokslams mes jau nebeturime laiko.
Mintyse pasižymėjęs, jog reikės kam nors rekomenduoti pasišnekėti su seržanto būrio vadu, Štolpė nuėjo pas saugumo karininką, kuris išsivedė jį į koridorių. Šio pradžioje durys vedė į kabinetus, o koridoriaus gale buvo įsikūręs kamerų kompleksas. Saugumo karininkas mostelėjo į medicinos kabinetą. Viduje Štolpė rado SS majorą ir antrąjį leitenantą — šiuodu stovėjo stebėdami, kaip policijos gydytojas drauge su asistentu apžiūrinėja vieną iš keturių prieš pusvalandį atgabentų lavonų.
— Kas atsitiko? — bereikšmiu balsu paklausė Štolpė. Iš tos veido dalies, kurios nebuvo sudraskęs šūvis, jis spėjo, kad ant lentos gulinčio žmogaus būta vidutinio amžiaus. Vienas žuvusiojo švarko petys buvo aplipęs sukrešėjusiu krauju ir audinio skivytais, susimaišiusiais su sutrupinto žandikaulio skeveldromis. Darbuodamasis žirklėmis gydytojas nurenginėjo lavoną, o asistentas tuo tarpu kruopščiai naršė šio kišenes, visus ten rastus daiktus tvarkingai kraudamas ant šoninio stalo.