— Prieš porą dienų buvo pastebėta, kaip trejetas jų perėmė kažkokį krovinį iš nedidelės valties netoli Rostoko, — paaiškino majoras. — Kiek vėliau prie jų prisidėjo ir ketvirtasis. O paskui jie patraukė į pietus ropių prikrautu sunkvežimiu.
Kiti trys lavonai apdangstyti tebegulėjo ant grindų neštuvuose, kuriais ir buvo atgabenti čionai. Štolpė pasilenkė ir, patraukęs į šalį pirmąjį apklotą, išvydo negyvą paauglį, vilkintį kulkų išvarpytą, krauju permirkusį apsiaustą.
— Ar kas nors žino, iš kur buvo atplaukusi ta valtis? — paklausė jis, skubiai vėl uždengdamas lavoną.
Majoras papurtė galvą.
— Ji stačiai išgaravo anksčiau, nei kas nors spėjo prie jos prisiartinti. Buvo sukelta ant kojų pakrantės sargyba, tačiau paimti valties jiems, deja, nepavyko. Todėl mes leidome šiai krovinį perėmusiai grupei nekliudomai traukti savais keliais ir neišleidome jų iš akių — norėjome sužinoti jų paskirties tikslą. — Jis gūžtelėjo pečiais. — O valtis? Veikiausiai atplaukė iš Danijos ar Švedijos… o gal netgi iš anglų povandeninio laivo.
Trečiasis negyvėlis buvo ūsuotas vyras, jo smilkinyje žiojėjo vienintelė tvarkinga skylutė.
— Na, ir?.. — paragino Štolpė.
— Instrukcijos buvo supainiotos, ir kažkoks pusprotis pakelės poste maždaug per dešimt mylių nuo čia bandė juos sulaikyti. Paaiškėjo, kad jie ginkluoti — ir priešinosi it pašėlę. Du sargybiniai žuvo, tačiau likusieji sugebėjo juos sutramdyti ir išsikviesti mus. Rezultatus matote patys.
Štolpė atmetė ketvirtosios drobulės kraštą ir pasijuto bežiūrįs į kone ramų veidą moters, kuri, būdama gyva, ko gero, buvo išties daili. Tačiau aukštielninko kūno veidas atrodė kažkaip nenatūraliai pasmukęs žemyn — Štolpė anaiptol neišsyk suvokė, kad taip yra todėl, kad moteris nebeturi pakaušio.
— Ji buvo likusi paskutinė, — paaiškino majoras. — Savižudybė. Nusišovė apsižiojusi šautuvo vamzdį.
— Kokia gėda, — Štolpė vėl uždengė numirėlės veidą ir išsitiesė. — O kas gi buvo paslėpta po tomis ropėmis, dėl ko vertėjo šitaip aukotis? — paklausė jis.
— Po ropėmis — nieko. Tačiau sunkvežimis turėjo dvigubą dugną. O tai, ką radome slėptuvėje, kelia išties nemenką susidomėjimą. Eime, pamatysite pats — visa tai sudėta gretimame kambaryje.
Majoras linktelėjo leitenantui tęsti ir išsivedė Štolpę atgal į koridorių, o paskui — į vieną iš kamerų. Čionai SD saugumo karininkas drauge su Pioneriu, Štolpės bendradarbiu iš vietinio gestapo skyriaus, pakavo keletą didelių ryšulių, kurie buvo susukti į guminį vandeniui nepralaidų audeklą. Jau išpakuoti daiktai buvo išdėlioti ant dviejų kameros gultų.
Štolpė pakėlė vieną keistą juodą vienos dalies drabužį su gobtuvu iš impregnuotos, kaučiuką primenančios medžiagos. Kurį laiką Štolpė įdėmiai jį apžiūrinėjo, paskui padėjo atgal ir paeiliui užmetė akį į kitus daiktus: kažkokį nematytą perregimą antveidį su pritvirtintais vamzdeliais bei vožtuvais, pakinktus primenančias juostas, nukabinėtas metaliniais cilindrais, ir diržą įrankiams ar ginklams pritvirtinti, ir pagaliau — ryšulį su storos medžiagos apatiniu kostiumu. Ant kito gulto mėtėsi rietimai virvių, į atskiras krūveles pagal dydį bei formą buvo sukrauti išrūšiuoti smaigai, kabliai, pleištai su skylėmis virvei prakišti ir dar gausybė kitokių metalinių įrankių, kurių paskirties nebuvo įmanoma įspėti.
— Nagi, ir ką visa tai reiškia? — paklausė Štolpė, dirstelėdamas į Pionerį.
Pioneris tik papurtė galvą.
— Čia esama tokių dalykėlių, į kuriuos nieko panašaus kaip gyvas nesu regėjęs. Neįsivaizduoju, ar jie ketino stoti į ugniagesių draugiją ar kopti į Aigerį. Be to, nori sužinoti dar kai ką, Helmutai? Tuose maišuose pritutinta tiek sprogmenų, kad jų visai pakaktų nuskandinti „Bismarką”. Taigi, teks apie visa tai pranešti aukščiau.
O tai reiškia, pasakė pats sau Štolpė, patyliukais sudejuodamas, kad visą likusiąją dienos dalį teks veikti ne ką kita, kaip rašyti raportą ir sudarinėti radinių sąrašus.
37 skyrius
Namas nurodytu adresu pasirodė besąs nevalyvas griozdas apšepusiame darbininkų kvartale į rytus nuo miesto centro. Bute nebuvo beveik jokių baldų, o vienintelis jo gyventojas — liesas akiniuotas praplikęs žmogelis, kuris prisistatė kaip daktaras Miuleris. Jis tiesiog spinduliavo niūrią bedžiaugsmę nuotaiką, kuri priminė Feračiniui vieną fermerį, aprašytą „Amerikos barbaruose”. Miuleris kalbėjo nedaug, o jeigu jau prasižiodavo, jo balsas būdavo įtemptas ir nervingas. Feračinis ir Kesidis net nesuspėjo ničnieko paklausti, kai jis išpylė: ne, jis nieko nežinąs nei kas jie, nei iš kur — ir nenorįs žinoti, jam pakanka žinoti tik tiek, kad kažkas iš ryto atvyks jų pasiimti. Kas bus paskui — tai jau ne jo reikalas, o jie tegul irgi nekaišioją snapo kur nereikia ir nebandą išsiaiškinti, kodėl jis daro tai, ką daro.
Drauge su neišvengiamais naujais dokumentais Miuleris įteikė jiems ir kitus, naujiesiems vaidmenims tinkamus drabužius: aplamdytą kostiumą su liemene, kaklaraištį, fetrinę skrybėlę bai apsiaustą Feračiniui, o Kesidžiui — odinį darbininko švarką, marškinius, megztinį bei velvetines kelnes. Vakarienei, kuri priminė kone šermenis, jie drauge užkando po gabalėlį juodos duonos, raugintų kopūstų ir po kąsnelį dešros bei sūrio kiekvienas. Paskui, vis dar pavargę iš po kelionės, Feračinis ir Kesidis pasišalino į jiems skirtą drėgną, pridulkėjusį kambarį viršuje, kur jiems teko dalytis ant grindų patiestu šiaudų prikimštu čiužiniu. Šis butas akivaizdžiai buvo „žmonių pašto dėžutė” — viena tarpinė grandinės grandis. „Miuleris” išgaruos it kamparas tą pat akimirksnį, kai tik jie išvyks, taigi, kad ir kas mėgintų atsekti jų šaknis, bet koks pėdsakas čia visiškai nutrūks.
Kitą dieną jie niauriai stūmė laiką iki priešpiečių. O tada prie paradinių durų pagaliau apsireiškė juos paimti turįs žmogus, vilkįs lietpalčiu su diržu. Žmogus prisistatė esąs Gustavas Knakė. Jis buvo neaukštas, kresnas, žvitrus, gyvas jo elgesys įkvėpė pasitikėjimą. Jo plaukai buvo juodi ir garbanoti, siaurų lūpų kampučiai nuolat vos vos kilstelėję į viršų, o tamsios akys, regis, be paliovos šmirinėjo po visus kampus ir nieko nepražiopsodavo. Jo guvus nevaržomas šnekumas atrodė tikra palaima po bendravimo su paniurusiu tylūnu Miuleriu.
Jie išvažiavo iš Leipcigo triukšmingu, smarkiai dūmijančiu „Fiatu”, kuris, be jokios abejonės, buvo regėjęs ir geresnių dienų. Pakeliui Knakė pasisakė jiems dirbąs Vaisenbergo gamykloje. Jis buvo chemikas ir dalyvavo kovos su ugnimi bei apsauginių priemonių vystymo programoje. Jo žmona dirbo toje pačioje gamykloje administratore. Pas juos „Ferdinandas” ir „Jugleris” — Knakė pažinojo Feračinį ir Kesidį tiktai „Ampersando” slapyvardžiais — ir turėjo apsistoti iki tol, kol ateis laikas veikti. Namuose jiems buvo paruošta ir daugiau drabužių, turinčių pakeisti tuos, kuriuos jie paliko stoties saugojimo kameroje.
— Privačiam asmeniui šiais laikais gauti benzino praktiškai neįmanoma, bet aš naudojuosi mašina kompanijos reikalais, — vairuodamas aiškino Knakė. — Paimkite štai šituos tam atvejui, jeigu mus sulaikytų. Tai Vaisenbergo gamyklos darbininkų leidimai, su jais galima patekti į komplekso teritoriją. Judu esate gamyklos remonto brigados prižiūrėtojas ir elektrikas. Jeigu kas nors paklaustų, žinokite: šįryt buvome išvykę į Leipcigą pasiieškoti detalių itin svarbiems remonto darbams. Taip taip, detalės sukrautos bagažinėje. O štai čia — čekiai. Peržiūrėkite juos ir sužinosite, ką įsigijome.