— Ar tokiu būdu ir ketinate vėliau įvesti mus į gamyklos teritoriją? — paklausė Feračinis.
— Taip.
— Vadinasi, jūs ir turėtumėte būti tas žmogus, kuris mus, visus šešis, suves krūvon, — pareiškė Kesidis.
— Visai teisingai.
Kiekviena iš Vokietijon atvykusių porų turėjo po skirtingą adresą žmogaus, su kuriuo turėjo užmegzti kontaktą — ką nors panašaus į Feračinio ir Kesidžio batsiuvį. Tie žmonės ničnieko nežinojo apie „Ampersando” grupės tikslus. Savo ruožtu Knakė, be jokios abejonės, nė nenutuokė, iš kur atkeliavo tie žmonės, kuriuos jis paėmė iš „pašto dėžutės”.
— O kaip kiti? — paklausė Kesidis. — Ar jau kas nors atvyko?
Knakė papurtė galvą.
— Dar ne. Ir negalėjo atvykti, dar anksti. Bet mes kol kas neturėtume kalbėti apie tai — kol… Ak, ak.
Tiesiog priešais šalikelėje stovėjo pora ginkluotų policininkų, dar vienas ėjo artyn iškėlęs vieną ranką, o antrąja rodydamas į juos. Knakė sustabdė mašiną per kelias pėdas nuo jo ir abu keleiviai įsitempė, tačiau policininkas kaipmat nusigręžė ir nužingsniavo atgal pas saviškius. Tik dabar jie pastebėjo atsidūrę tiesiog priešais geležinkelio pervažą, iš priešingos pusės atvažiuojančios mašinos irgi buvo sustabdytos. Po valandėlės pro šalį pradundėjo du sukabinti garvežiai, drauge tempiantys automobilių pakrautą sąstatą; prikabintos jam iš paskos trinksėjo plokščios platformos su apdangstytais kulkosvaidžiais bei pilkai dažytais tankais, paženklintais juodais Vermachto kryžiais.
— Patys matote — štai ką mes gauname! — suriko Knakė, iškeldamas į viršų rankas. — Apgavystė, apgavystė ir dar kartą apgavystė! Didžiai gerbiamas mūsų daktaras Lėjus tuojau taip ims ir pateiks „Liaudies Automobilių”, kainuojančių mažiau nei po tūkstantį markių. Tokius automobilius pažadėjo pats Fiureris, ir juos kone kiekvienas išgalėtų įsigyti. Jie sukūrė tokį labai jau išmoningą planą; pavadinkime jį: užmokėk prieš gaudamas. Išties puikus sumanymas: kiekvienas darbininkas sumoka po penkias markes per savaitę — arba ir daugiau, jei tik įmanoma iš jo išspausti. O paskui, kai jau sumoki septynis šimtus penkiasdešimt markių, gauni orderio numerį, kuris tau užtikrina, kad gausi savąjį automobilį tuojau pat, kai tik jis nueis nuo konvejerio. Tačiau tuo orderiu ir turi būti sotus. Mašinos kol kas dar niekas negavo. O gamykla, kurią jie už mūsų pinigus pasistatė Falerslebene — ir kuri, pasak jų, išleidžia daugiau automobilių per metus nei Fordas Amerikoje — gamina šit tankus. — Jis vėl skėstelėjo rankomis. — O kas man iš to? Bene vežiosiu tanku savo žmoną apsipirkti?
Kai mašina vėl trūktelėjo iš vietos, Feračinis ir Kesidis susižvalgė ir paslapčia kits kitam nusišypsojo. Feračinis vėl įsitaisė priekinėje sėdynėje, norėdamas apsižiūrėti, kur jie yra. Taip, vietovė jam buvo pažįstama. Kai kurie dalykai buvo visai tokie pat, kaip kad jis juos prisiminė, tačiau kai kas buvo ir pasikeitę. Arba, tiksliau pasakius, kol kas dar nebuvo pasikeitę. Tai buvo kažkoks keistas, atvirkščias deja vu pojūtis.
Direktorius Kalebas suraukė antakius. Jis sėdėjo už vieno stalo galo kambaryje virš priimamojo — ten buvo nugabenti Ana ir Vinsleidas, kai prieš pusvalandį netikėtai pradingo Šolderis ir Adamsonas. Direktorius jautėsi visiškai susipainiojęs.
— Jei jūsų ketinimai išties tokie nekalti, kaip kad jūs tvirtinate, kodėl tuomet du jūsų bendražygiai šitaip paspruko? — paklausė jis. — Iki šiol, deja, nesulaukiau jokio padoraus atsakymo.
— Iš kur aš galiu žinoti nepasiklausęs jų pačių? — atšovė Vinsleidas. — Galbūt jiems pasirodė, kad čia — tikras beprotnamis. Ir aš visai suprantu, kodėl jie galėjo šitaip pagalvoti.
Žilaplaukis žmogus, kurį buvo išsikvietęs Kalebas, kilstelėjo ranką.
— Tuo mes pasirūpinsime, kai tik atvyks Šelmeris, — pareiškė jis ir pažvelgė į Vinsleidą. — Dabar gi verčiau grįžkime prie ankstesniosios temos. Taigi, jūs tvirtinate, kad nesate ničnieko girdėję apie nacius? Jūs nesate Hitlerio šalininkai?.
— Hitlerio? — Vinsleidas išvertė akis, jo veidas išdavė didžiausią suglumimą. — Kokio Hitlerio? Bene turite omeny Adolfą Hitlerį?
— Na taip, žinoma. Kokį gi kitą?
— Tą beprotį? Bet jis juk buvo nužudytas prieš… nė nebežinau, prieš daugybę metų. Tad kodėl gi jis begali dar kam nors rūpėti?
— Ir kokiu būdu mes patys dar galėtume palaikyti su juo ryšius? — įsiterpė Ana Charkiovič.
— Jūs juk esate iš 1940-ųjų, — ištarė Kalebas vien tam, kad dar sykį tuo įsitikintų.
— Taip.
— Ir jūsų laike nebuvo jokio reicho fiurerio?
— Fiurerio? — Vinsleidas suglumęs dirstelėjo į Aną.
— Tikriausiai jie turi omeny Centrinės Europos komisarą, — atsakė Ana — ji labai sėkmingai apsimetė, kad iš paskutiniųjų stengiasi padėti.
— Ak taip, žinoma, — susiprato Vinsleidas. — Jie kalba apie draugą Georgijų Jusenklovovą.
— A, vadinasi, jūs dirbate jam, — lengviau atsikvėpė žilaplaukis linktelėdamas — jam pasirodė, kad pagaliau surado šiaudą, už kurio galės užsikabinti.
— Ne, — atsakė Vinsleidas.
Kažkas atsiduso, stojo nejauki tyla.
— Nagi, paklausykite, — išvargęs prašneko Kalebas. — Pradėkime dar kartą viską iš naujo…
Vienas pasienyje rymantis ir besiklausantis pokalbio mokslininkas ūmai pasisuko ir pasilenkė prie greta stovinčio kaimyno.
— Atvejis absoliučiai beprecedentinis, — sušnibždėjo jis. — Tiesą sakant, tai net teoriškai neturėtų būti įmanoma. Tačiau atrodo, kad mes kažkokiu neįtikėtinu būdu užmezgėme kontaktą su kažkokia visiškai nepažįstama visata. Galbūt tuo ir būtų galima paaiškinti pastaruoju metu ramybės mums neduodančius trukdymus.
Knakių namai buvo solidus, orus mūrinis pastatas čerpėmis dengtu stogu, palei sienas vijosi gebenės. Jaukiai pasislėpęs už gyvatvorių bei krūmokšnių, namas stovėjo tykiame miškingame rajone apie penkias mylias nuo Vaisebergo. Gustavas Knakė tvirtino, kad namą pastatė dar jo tėvas, dirbęs teologijos bei filosofijos dėstytoju Leipcigo universitete. Atrodė, Knakių šeima buvo giliai suleidusi šaknis į šitą žemę.
Knakė įsivedė juos vidun pro užpakalines duris ir užkūrė židinį svetainėje. Pasak jo, visą likusiąją popietės dalį svečiams teks praleisti vieniems ir įsitaisyti, kaip pageidaują — mat jam pačiam reikėjo grįžti į gamyklą. Grįšiąs tik vakare, drauge su žmona Marga. Jis dar perspėjo juos nekaišioti nosies į lauką, per daug neprikūrenti židinio, kad koks nors smalsuolis nepastebėtų dūmų ir nesuuostų, jog viduje esama įnamių, ir, be abejo, neatsakinėti į telefono skambučius ir niekam neatidaryti durų.
— Kaimynai! — su neviltim balse išeidamas sušuko jis. — Menkučiai jų gyvenimiūkščiai teka taip nuobodžiai, kad jie iš neturėjimo ką veikti kaip sugebėdami kaišioja nosis į svetimus gyvenimus. Laimė, šiame rajone namai stovi pakankamai atokiai vieni nuo kitų, o be to, čia auga daugybė medžių. Ir vis dėlto derėtų pasisaugoti. Kaimynai atsiunčia jums atvirukus Kalėdų proga ir, sutikę jus grįždami iš bažnyčios, maloniai linki labo ryto, tačiau suteik jiems bent pačią menkiausią progą — ir ištisais būriais paleis liežuvius, kad tik jų pavardės sumirgėtų policijos sudarinėjamoje gerų darbų knygoje. Jie grubiai elgiasi su savo tarnais, amžinai ieškodami priekabių — ir keliaklupsčiauja prieš viršininkus. Bijau, kad toks yra pernelyg didelės vokiečių tautos dalies mentalitetas.