Kesidis vienoje spintelių susirado antklodę, nusiavė batus, išsitiesė ant sofos priešais židinį ir užmigo. Feračinis nepažinojo kito tokio ištvermingo žmogaus, kuris prireikus sugebėtų šitaip ilgai apsieiti be miego — ir kuris, kita vertus, atokvėpio metu sugebėtų šitaip daug miegoti. Pats jis jautėsi paniuręs ir neramus.
Feračinis neskubėdamas slankiojo po namą viską jame apžiūrinėdamas. Namas buvo gana kuklus, bet tuo pačiu ir skoningai įrengtas, kažkoks tvirtas ir orus. Holas, iš kurio aukštyn vedė laiptai, buvo apkaltas lentelėmis, ąžuolo bei riešutmedžio baldai buvo tvirti ir masyvūs, svetainės spintelėje tviskėjo krištolas bei stiklo dirbiniai. Bibliotekoje nuo grindų iki pat lubų stūksojo knygų lentynos, stovėjo ir didelis pianinas. Netoli pianino rymojo piupitras su atversta Mocarto sonatos partitūra, čia pat atremtas į kėdę buvo ir smuiko dėklas.
Feračinis išsitraukė iš lentynų vieną kitą knygą ir išsiblaškęs ėmė sklaidyti puslapius. Pjesės ir eilėraščiai — Gėtė, Šileris, Šekspyras… „Didžiųjų kompozitorių gyvenimai”… Menas… istorija… sodininkystė… Feračinis žengė prie kitos lentynos. „Kintamųjų dydžių analitinės funkcijos”… „Įvadas į diferencinę geometriją ir kreivių teorija”… „Dvidešimtojo amžiaus fizika”… Ir toliau
— „Rytų mitologija”, „Minties istorija”…
Feračinis jautėsi vis labiau ir labiau prislėgtas. Šitiek daug pasaulyje buvo sukurta, šitiek atrasta… Gi jis pats, neskaitant mokykloje įgytų žinių, visą gyvenimą mokėsi tiktai žudyti ir naikinti. Meistras galėjo triūsti ištisus mėnesius, panaudodamas per gyvenimą sukauptas žinias, kad sukurtų kažką, ką koks nors kvailys su plaktuku rankoje gali sunaikinti per akimirksnį. Juk tokiu atveju niekas, kas bent kiek vertinga, neturi jokių vilčių išlikti! Ir vis dėlto, kad ir kaip keista, tačiau per šimtmečius miestai ir tautos vis augo, buvo kaupiami tiek mokslo, tiek ir meno darbai, civilizacija plačiai pasklido. Ar tai nereiškė, kad konstruktyvusis, kūrybiškasis žmogaus pradas gerokai pranoksta griovimo instinktą? Žmogus juk nuolatos jaučia nenumaldomą poreikį kurti ir išsaugoti. O griovimo ir naikinimo periodai tebuvo nukrypimas nuo normos.
Bet jeigu viskas tikrai yra taip, tokiu atveju visas tas pasaulis, iš kurio buvo kilęs Feračinis, buvo vienas didžiulis nukrypimas — o drauge su savuoju pasauliu ir pats Feračinis. Jį vėl užplūdo toji nuolat po pat paviršiumi kunkuliuojanti pagieža — jis suvokė, kiek daug yra praradęs dėl savojo pasaulio bei tų, kurie buvo atsakingi už jo suformavimą, kaltės. Dabar gi, atsidūręs akis į akį su vis dar gyvais išmirusio pasaulio likučiais, jis ūmai visiškai ir iki galo suvokė tikrąją prigimtį tos šiurpios jėgos, su kuria ir grūmėsi per visą profesionalią savo karjerą.
Visai netikėtai jis aiškiai suprato savo tikslą — iki šiol tikslas jam dar niekad nebuvo toks akivaizdus. Jam netgi pasirodė, kad visas ligšiolinis jo gyvenimas tebuvo pasirengimas štai šiam akimirksniui. Mintis buvo niūri, ironiška, bet drauge ir sukelianti pasitenkinimą: visos jo žinios, visi tobulai įvaldyti griovimo meno sugebėjimai dabar bus sutelkti į užduotį sunaikinti, tam tikra prasme, tą pasaulį, kuris ir padarė jį naikintoju. Feračinis žinojo, kad sėkmės atveju jis ir liktų to naujojo, dar tik susikursiančio pasaulio dalimi, kad drauge su kitais dalintųsi ateitimi, kad ir kokia ta ateitis bebūtų. Jis tikrai bus nusipelnęs tame naujajame pasaulyje sau vietą.
Frau Knakė buvo išdidi ir graži moteris, viena iš tų, kurių žavesys, užuot nublankęs, su metais subręsta ir įgauna savitumo. Ji buvo gan apkūni, bet vis dar dailios figūros, varno sparno juodumo plaukais, kuriuose kur ne kur jau ėmė rodytis sidabrinės gijos, jos lūpų linija buvo griežta, o akys — gilios ir protingos.
— Galite likti čia tiek, kiek jums reikės, — pasakė ji Feračiniui ir Kesidžiui, parodydama jiems vieną miegamųjų antrame aukšte. — Lovų skalbiniai išvėdinti, jūs rasite čia ir daugiau drabužių, o anoje spintelėje — skutimosi reikmenis ir dar šį tą, kas gali jums praversti.
Kambaryje stovėjo dvi lovos, ilga kušetė lango nišoje, du nedideli krėslai prie žemo staliuko, drabužių spinta bei komoda su stalčiais. Ant lentynos stovėjo keletas sportinių trofėjų drauge su knygomis bei Didžiojo Karo biplanų modeliais. Ant sienos pakabintoje nuotraukoje buvo įamžinta kelios eilės besijuokiančių jaunuolių, jie mūvėjo trumpas kelnes, ryšėjo kaklaraiščius, vilkėjo mokyklines sportines palaidines.
— Mes turime du sūnus, — paaiškino frau Knakė. — Volfgangas dabar Berlyne, jis studentas, ruošiasi tapti chemiku, kaip ir Gustavas. — Ji liūdnai nusišypsojo ir papurtė galvą pagalvojusi, kaip visa tai dabar beprasmiška. — Antrasis sūnus, Ulrichas, buvo pašauktas į armiją ir dabar yra kažkur drauge su savuoju artileristų batalionu.
— Mums buvo pranešta, kad jis Lenkijoje, — iš tarpdurio atsiliepė Gustavas, sulpsėdamas neprikimštą pypkę. — Tačiau mes žinome, kad jis toli gražu ne ten. — Jis vos pastebimai mirktelėjo. — Praėjusią savaitę gavome iš jo laišką. Jis rašė, kad atsiųs Margai porą batų, tokių pat kaip tetos Hildos. Tačiau, matote, mūsų tetulė Hilda parsivežė suvenyrinių medinių klumpių porą iš Olandijos, kur praleido medaus mėnesį. Taigi, mes spėjame, kad Ulricho batalionas buvo slapta permestas į Vakarus. Toje pusėje bus didelių įvykių, ir netgi labai greitai, paminėsite mano žodį.
Tad kaipgi atsitiko, kad šitie žmonės sutiko priglausti du vyrus, kovojančius prieš tą patį režimą, kurio ginti, netgi savo gyvybės kaina, buvo pašauktas jų sūnus? Vėliau, prie pietų stalo, Kesidis neištvėrė šito nepaklausęs.
— Kodėl gi jūs tai darote? — pasiteiravo jis. — Turėjau omeny — mes čia atsidūrėme gan netikėtoje situacijoje, ir mums tiesiog negali nebūti smalsu.
Gustavas duonos kriaukšliu išdažė savo sriubos likučius.
— Turbūt galima atsakyti šitaip: abu mes tikime šio pasaulio dalykais, siekiančiais kur kas giliau nei spalvos, kuriomis nudažytas žemėlapis, kurie reiškia kur kas daugiau nei vėliavos, himnai bei fanatikų ideologijos. Visa šitai juk laikina ir nežymu, tai sukūrė žmonės, kuriems nerūpi niekas daugiau, kaip vien tik smulkūs kasdieniai reikalai. Tokie dalykai ateina ir praeina, jie užsimiršta. Visata šito nė neprisimins, visa tai jai nerūpi.
Jis dirstelėjo į Margą. Žmona vos pastebimai nusišypsojo ir padrąsindama spūstelėjo jam ranką. Gustavas vėl įsmeigė žvilgsnį į svečius.
— Tačiau juk yra ir kitų, kur kas pastovesnių dalykų… tokių, kurie negali pasikeisti dėl kažkieno užgaidos.
— Ką jūs turite omeny? — paklausė Feračinis.
— Matote, abu mes esame mokslininkai, — kalbėjo Gustavas.
— Aš pats — chemikas. Marga gi anksčiau dėstė antropologiją Leipcigo universitete.
— Aš išėjau iš darbo, nes mums buvo liepta kalti studentams į galvas tas beprotiškas rasines doktrinas, kurios atitiko šiuolaikinės politikos poreikius, — pasakė Marga. — „Nacistų mokslas”! Juk tai gryni nuodai, grūdami į galvas jaunimui. O kaip tik su tuo mes ir esame pasirengę kovoti.
— Tiesa, be jokios abejonės, visiškai nepriklauso nuo kokių nors politinių poreikių, — tęsė Gustavas. — Jokia ideologija negali jos pakeisti ar pritempti prie savo dogmų. Tai, kas yra tiesa, ir pasiliks tiesa, nors ir kiek šio pasaulio galingieji nertųsi iš kailio įrodinėdami, kad yra priešingai. O mokslo tikslas ir yra aptikti tai, kas absoliutu, kas nesikeičia, kas stačiai įaugę į patį Visatos audinį, ko ne tik visiškai negali paveikti bet kokios žmonių aistros, bet kam netgi išvis nerūpi, egzistuojame mes ar ne.
— Jūsų lūpose visa tai skamba it kažkokia religija, — pastebėjo Kesidis.