Gustavas linktelėjo.
— Albertas Einšteinas… be jokios abejonės, juk esate apie jį girdėję? Man pačiam kartą yra tekę jį pamatyti, iš tolo. Taigi, Einšteinas sakė, kad mokslinis tyrinėjimas yra vienintelis dalykas, kurį galima prilyginti religijai. Jeigu religija skelbiasi kalbanti apie universalius, visuotinius dalykus, tad kas gi gali būti absoliutesnio ir universalesnio už dalykus, kuriuos atskleidžia matematika ir fizika? Tačiau sistemos, kurios paprastai vadinamos religijomis — kas gi joms yra svarbiausia? Žmogaus ištariami žodžiai — tam Dievui, su kuriuo jis manosi bendraująs. Kažkieno pasirinkimas ką mylėti. Kokias knygas skaityti. Trivialūs dalykai, apsprendžiantys nebent žmonių elgesį. O visame tame juk nėra nieko absoliutaus ar universalaus! Kas gi, savo pačių manymu, yra žmonės, jei leidžia sau įsivaizduoti, jog Visatai bent kiek rūpi jų maivymasis šiame kosmoso platybėse pasiklydusiame purvo grumstelyje? Tokie dalykai terūpi tik patiems žmonėms. Tačiau jie nenuilsdami patys save įtikinėja, kad menkos jų problemėlės išties yra kosminės reikšmės. — Gustavas kilstelėjo rankas, pabrėždamas savo žodžius. — Ir tai yra žmonės, kurie nė apsisukti nesuspėję čia pat imasi kaltinti mokslininkus arogancija! Nagi, kur tai matyta, klausiu jūsų? Ar esate kada nors girdėję didesnį absurdą?
— Esama tokių žmonijos progreso ir laisvės vystymosi koncepcijų, kurias mes vertiname kur kas labiau nei bet kokią politiką ar ištikimybę kokiai nors tautai, — įsiterpė Marga. — Nedaugelis žmonių valioja suvokti, kur veda šis siaubingas Hitlerio režimas. Ar jūs bent kiek įsivaizduojate mūsų pasaulio ateitį, jeigu naciai nebus sustabdyti?
Feračinis ir Kesidis kramtė nepakeldami galvų ir netardami nė žodžio.
— Hitlerį reikia sustabdyti, — pareiškė Gustavas. — Ir mes padėsime jį sustabdyti visomis mums prieinamomis priemonėmis. Visi kiti dalykai pasitraukia į antrą pianą. O jūsų tikslas, dėl kurio atvykote čia, gali tai paspartinti. Štai dėl ko mes esame jūsų pusėje ta vienintele prasme, kuri dabar išvis turi reikšmę.
Feračinis paklausė:
— Vien iš smalsumo — bet kiek gi buvo jums atskleista apie mūsų tikslą? Ką jūs žinote apie tai, ko mes čia atvykome?
— Nedaug, — atsakė Gustavas. — Mūsų darbas — tiesiog padėti jums šešiems patekti į gamyklą.
— Mūsų? — perklausė Kesidis. — Turite omeny save ir Margą?
— Yra ir dar vienas žmogus, vardu Erichas, — atsakė Gustavas. — Jis tikrai patikimas. Bet, šiaip ar taip, kas gi dar?.. Kadangi nesu gavęs daugiau jokių instrukcijų, taigi, manau, kad atsidūrę gamyklos teritorijoje jūs jau patys žinosite ką daryti. O jeigu jums ir toliau reikės kokios nors pagalbos — tikiuosi, patys jos ir paprašysite.
Feračinis linktelėjo.
— Gerai, man regis, viskas kaip tik taip ir turėtų būti. Taip visa ir paliksime.
Gustavo akys žybtelėjo, valandėlę jis vartaliojo tarp pirštų savo šakutę.
— Ir vis dėlto… Į visa tai yra įsivėlęs senas mano bičiulis profesorius Lindemanas, taigi, manau, nereikia būti dideliu dedukcijos specialistu, kad įspėtum, jog esate iš Anglijos. Tačiau kiek galiu spręsti, jūsų akcentas anaiptol ne angliškas… užvis labiausiai tikėtina, kad esate amerikiečiai. — Jis skubiai kilstelėjo ranką, kol dar nė vienas jų nespėjo prasižioti. — Oi ne, prašau, nieko nesakykite. Man išties kur kas geriau nieko nežinoti. Tačiau žmogui juk baisiai sunku atsispirti pagundai pasirodyti kitiems, kad esi ne visiškas kvaiša, tiesa?
Sulankstęs jis padėjo servetėlę ant stalo ir dirstelėjo į laikrodį, stovintį ant lentynėlės virš židinio.
— Jau beveik laikas — tuojau iš Londono bus transliuojamos BBC žinios, — pasakė jis. — Žinoma, klausytis jų griežčiausiai draudžiama, tačiau, sugretinę jų propagandą su saviške, mes paprastai sugebame visai neblogai išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta… ar bent jau patys taip manome. Panašu, kad rusai ir suomiai jau bet kurią dieną gali paskelbti paliaubas. Reikia pripažinti, suomiai išties didvyriškai kovėsi, tačiau jėgos juk tokios nelygios, kad dėl šio karo baigties ir negalėjo būti jokių abejonių.
Jis pakilo nuo stalo.
— Be to — na… bijau, kad mes neturime nei džiazo, nei svingo, tačiau bibliotekoje rasite visą kolekciją klasikinės muzikos įrašų. Beje, gal jums patiktų pasiklausyti ir gyvos muzikos? Mudu su Marga grojame duetus pianinu ir smuiku — iš tiesų grojame neblogai, nors aš pats jums tai ir sakau. Ar žinote, kad Rainhardas Heidrichas yra laikomas tikru smuiko virtuozu? Jis mėgaujasi neišpasakytu populiarumu nacių vadų damų tarpe, nes niekada neatsisako pagroti kviestinių pietų metu. Girdėjau kalbant, kad muzikos grožis jam neretai net ašarą išspaudžia. Nagi, ar galite įsivaizduoti raudantį tokį žmogų kaip jis? Regis, visas šis reiškinys bus sumetęs krūvon keisčiausią derinį iškrypusių asmenybių.
Praslinko dvi visiško neveiklumo dienos. Gustavas pranešė taip ir neišgirdęs jokių naujienų apie kitus keturis bendražygius. Be to, vietinio laikraščio skelbimų skyrelyje nepasirodė jokių užuominų apie du krovinius su įranga, kurie turėjo būti jau pakeliui į čia.
38 skyrius
Jaunesnysis Kurtas Šolderis paskubomis apsidairė, įsitikino, kad netoliese nėra nė gyvos dvasios, ir mikliai atrakino lazerių optinio kalibravimo kambario duris. Viduje buvo tamsu nors į akį durk. Blausioje violetinėje šviesoje ant sunkaus plieninio optinio stalo viršaus neaiškiai matėsi vaiduokliški veidrodžių, linzių, stovų bei kitos įrangos kontūrai. Jaunesnysis Šolderis išsitraukė žibintuvėlį, nukreipė jo spindulį į juodut juodutėlę tamsą pastalėje ir laikė jį nejudėdamas, kol vyresnysis Šolderis bei pulkininkas Adamsonas atitraukė dėžes bei kartono lakštus, kad pakaktų vietos patiems.
— Aš vis dar nesuprantu, kas čia dedasi, tačiau jums, regis, pavyko pasinaudoti mano dvejonėmis, — sukuždėjo jaunesnysis Šolderis, kai dvejetas atvykėlių sulindo pastalėn. Jis padėjo juodviem užsibarikaduoti dėžėmis. — Tupėkite čia ir, tikiuosi, viskas bus gerai. Aš grįšiu, kai tik pasibaigs patikrinimas. Manau, tai netruks ilgiau kaip valandą.
Jo žingsniai paskubomis nušlepsėjo atgal prie durų. Durys užsidarė, iš išorės sklidusi šviesa išnyko, ir jie išgirdo, kaip spynoje pasisuko raktas.
Šolderis ir Adamsonas valandėlę dar bruzdėjo, stengdamiesi patogiau įsitaisyti, paskui visai nurimo. Galų gale Adamsonas sumurmėjo:
— Netelpa galvoje, kodėl jie niekaip neįstengia suprasti iš kur mes atsiradome. Turiu omeny — vietiniai darbuotojai juk žino, kaip veikia visas šis įtaisas, tiesa? Jie turėtų žinoti ir apie visas tas beprotiškai išsišakojančias visatas, ir kam skirta toji mašina, iš kurios mes ką tik išlindome.
— Ne visai taip, — sukuždėjo Šolderis. — Taip, aš žinojau viso šio reikalo fizikinę pusę — norėjau pasakyti, tada, kai aš buvau jis — tačiau visiškai nenutuokiau, kam panaudojamos čionai sukonstruotos sistemos. Mums buvo tvirtinama, kad antrasis kanalo galas veda į tyrinėjimų bazę negyvenamoje erdvėje, o ta bazė naudojama tiktai priežastingumo ryšių tyrinėjimo eksperimentams. Aš ilgą laiką taip ir nežinojau, kas čia iš tiesų vyksta — iki pat tol, kol buvau pasiųstas į 1941-ųjų Vokietiją ir priverstas bendradarbiauti Hitlerio bombos programoje. Tačiau, žinoma, tuo metu jau buvo šaukštai popiet. Niekaip nepasakytum, kad mus dosniai aprūpindavo atgaliniais bilietais… Vėliau, kai Hitleris sunaikino nacių sugrįžimo vartus, aš, tiesą sakant, likau įkliuvęs į spąstus.
— Vadinasi, čionai tik keletas išrinktųjų težino tikrąjį šios įmonės veiklos tikslą?
— Būtent. O visi likusieji mokslininkai netgi tikėjo esą privilegijuoti, manė, kad jiems yra atskleista superslapta informacija. Matai, plačiajai visuomenei išvis buvo pranešta tik tiek, kad įvyko lūžis fizikoje ir tapo įmanoma akimirksniu pergabenti materiją itin dideliais atstumais. O mokslininkai išties stropiai saugojo paslaptį. Nė vienas jų nenorėjo būti išspirtas iš darbo — juk tai buvo, ko gero, pats įdomiausias projektas, koks tik gali pasitaikyti žmogaus gyvenime.