— Bet nejaugi niekam nešovė į galvą pasidomėti, kurgi keliauja tos bombos? Tu sakei, kad pats su jomis ir dirbai. Negi tau niekad nekilo jokių klausimų?
— Bombos būdavo galutinai surenkamos antrajame gale, nacistinėje Vokietijoje. Mes žinojome, kad mašina persiunčiami radioaktyvūs sprogmenys, tačiau manėme, kad jie skirti inžineriniams darbams antrajame gale — pavyzdžiui, kalnakasyboje ir panašiai. Tai buvo visiškai įtikėtina.
Kurį laiką viešpatavo tyla — Adamsonas permąstė visa, ką išgirdęs.
— O kaipgi toji elitinė grupė? — pagaliau paklausė jis. — Tie, kurie žinojo visą tiesą? Kodėl gi jie bendradarbiavo? Kokios, jų manymu, naudos jie galėjo iš viso to išpešti?
— Tikrai nežinau, — atsakė Šolderis. — Argi įmanoma iki galo perprasti žmogaus paskatas ir motyvus? Galbūt jie siekė galios? Prestižo? Tikriausiai jie tikėjosi tapsią vyriausiaisiais nacių utopijos techniniais žyniais.
— Ar jau turi sumetęs kokį nors planą, ką darysime toliau? — po valandėlės paklausė Adamsonas.
— Dar ne… Jeigu pavyktų gauti tinkamos pagalbos, tikriausiai užimtume kontrolės patalpas, manau, jeigu prireiktų, netgi atstatę šautuvus į personalą, ir priverstume juos išsiųsti mus atgal ten, iš kur atvykome. O paskui? Kas žino?
— Pasakyti, atrodo, kur kas lengviau nei padaryti.
— Turi geresnį sumanymą?
Tyla.
— Ne… Ko gero, ne.
— Visų pirma mums reiktų pamėginti susirasti Klodą ir Aną. Visiškai neįsivaizduoju, kas jiems galėjo atsitikti.
— Aš visai praradau laiko pojūtį, — ištarė Adamsonas. — Kiek jau laiko praėjo nuo tada, kai mes išlindome iš tos mašinos?
Šolderis atidengė švytintį savo laikrodžio ciferblatą.
— Maždaug trys ketvirčiai valandos, — atsakė.
Feračinis ir Kesidis jau mažne savaitę buvo praleidę Knakių namuose, priverstinis nieko neveikimas jau gerokai ištampė jiems nervus. Tiesa, porą dienų juodu praleido žvalgydami fabriko išsidėstymą, darydami brėžinius ir šį tą užsirašinėdami, tokiu būdu patikrindami ir atnaujindami turimą informaciją. O paskui vieną vakarą Gustavas Knakė kažkur išvyko. Jis grįžo vėlai ir pranešė, kad pagaliau atvyko „Druidas” ir „Saksonas” — o tai reiškė, kad Edas Peinas ir Floidas Lemsonas sėkmingai prisistatė į vietą. Knakė pasiėmė juos iš vienos savo „pašto dėžučių” ir įkurdino maždaug už mylios esančios apleistos fermos daržinėje. Anksčiau toji ferma priklausė žydų šeimai, bet dabar jie jau buvo prievarta iškeldinti kažkur į rytus, o ferma laukė naujų savininkų, kurių ariška kilmė niekam nekeltų abejonių.
Tą naktį Gustavas aprūpino savo svečius pora sunkių apsiaustų, šalikų bei skrybėlių ir nusivedė juos miško takeliais pasisveikinti su naujaisiais atvykėliais. Jie nešėsi konjako butelį bei Margos sukrautą provizijos krepšį. Peinas ir Lemsonas šiltai ir jaukiai įsikūrė šieno prikrautoje daržinės stoginėje. Juodu buvo išvargę ir alkani, bet puikiausios formos. Iš Anglijos juodu nukeliavo į Švediją, o iš ten įplaukė į Dancigo uostą kaip švedų pakrantės krovinvežio įgulos nariai. Buvo suplanuota, kad jie apsimes dviem oficialiais Raudonojo Kryžiaus atstovais ir tokiu būdu pateks į Vokietiją. Tačiau Poznanėje įvyko incidentas, po kurio įtarus geležinkelio policijos inspektorius bei pernelyg uolus sargybinis liko gulėti vagono tualete nusuktais sprandais. Peinui ir Lemsonui teko iššokti iš traukinio, o paskui improvizuoti, kad įveiktų likusį atstumą.
Kitą dieną laikraštyje, kurį nuolat peržiūrinėdavo Feračinis ir Kesidis, pasirodė skelbimas. Jame buvo rašoma, esą, kažkas nori parduoti dvidešimt tris metrus medžiagos už septynias markes. Teksto skaičiai reiškė nelyginius šešiaženklės žemėlapio nuorodos kombinacijos skaitmenis. Tą pačią dieną pasirodė skelbimas ir kitame laikraštyje, kurį skaitydavo Gustavas — čia buvo išspausdinti lyginiai tos pačios kombinacijos skaitmenys. Pažvelgus į žemėlapį paaiškėjo, kad skaičiais nurodytas taškas yra maždaug už aštuonių mylių miškingame rajone, vienintelis akvaizdus ženklas ten buvo per upokšnį permestas lieptas. Feračinis ir Kesidis drauge su Gustavu privažiavo keliu netoli tos vietos, o paskui nusigavo iki tiltelio. Netoliese buvo suversta krūmokšnių bei nugenėtų medžių šakų krūva, likusi čia po to, kai buvo išgabenti nukirsti medžiai. Po šia krūva ir buvo paslėptas vienas atgabentų iš Anglijos siuntinių su įranga.
Tą pačią naktį jie grįžo atgal ir nusigabeno automobilį prie pat liepto. Teko suvažinėti bent kelis kartus, kol pergabeno visą įrangą į daržinę. Išvydęs specialius kostiumus su kvėpavimo įranga, Gustavas gerokai susidomėjo.
— Kažką panašaus mes kuriame gamyklos laboratorijoje, kur aš dirbu, — pasakė jis. — Kontraktas su laivynu, suprantate — deguonies cirkuliacijos sistemos, skirtos darbams po vandeniu. Mes buvome visiškai įsitikinę, kad šioje srityje esame gerokai jus pralenkę!
— Kaip keista, — pasakė Kesidis, kai jie krovė ryšulius į bagažinę ir ant galinės sėdynės. — Štai iš kažkur atsiranda visas šis bagažas — o mes, ko gero, niekad ir nesužinosime nei kas, nei kaip jį čia pristatė. Pasirodo, vis dar esama daugybės narsių žmonių.
— Taip, tikrai. — Kurį laiką Feračinis dirbo tylėdamas, o paskui susimąstęs ištarė: — Aš šit svarstau, kas gi ištiko antrąjį krovinį.
Tuo tarpu kabinete, kur jaunasis Šolderis dirbo drauge su Edžiu, visiškai suglumęs Edis atsilošė kėdėje purtydamas galvą ir pažvelgė į savo sekcijos vadovą T’ung-Seną.
— Dabar patys suprantate, kodėl norėjau, kad šito imtumėtės judu su Džonu, — pasakė Edis. — Žinau, visa tai skamba kaip tikra beprotybė, tačiau užginčyti neįmanoma — šitas žmogus tikrai yra Kurtas. To negaliu paneigti, kad ir kaip norėdamas. O jeigu pripažįstame tai — tada nebelieka pagrindo abejoti ir visa neįtikėtina jų istorija.
— Taip, tai tiesa, — patvirtino jaunasis Kurtas. — Jis paminėjo keletą tokių dalykų… atsakė į kai kuriuos mano klausimus… Niekas kitas negalėjo to žinoti.
T’ung-Senas kilstelėjo rankas ir pirštais pasimasažavo akis.
— Slapta teroro ir tironijos grupuotė sumano užimti valdžią šimto metų senumo pasaulyje ir tokiu būdu ketina sukurti rojų mūsų beišmirštančiam elitui? O Viešpatie… Na, nežinau…
Džonas Halmanas, aršiausias Seno oponentas plazmonų tyrinėjimuose, žvelgė į Šolderį drauge ir stebėdamasis, ir abejodamas.
— Taigi, kaip manote, kas gi yra už visa tai atsakingas? — paklausė jis. — Ar daug žmonių čionai žino, kam iš tiesų yra skirti „Vargonai”?
— Kalebas ir Žiustino, — atsakė Šolderis. — Dar — Miskoropitis, Kreigas, Kvinsis, Bonorinskis… ir kiti į juos panašūs — visi, kurie sėdi šeštajame aukšte, žinoma, ir dar aukščiau. Apytiksliai, sakyčiau — na… nuo penkių iki dešimties procentų visų darbuotojų.
— O kaip Žuanseresas ir Saugumo tarnybos žmonės?
Šolderis papurtė galvą.
— Jie tiesiog dirba savo darbą.
— Bet kaipgi tokio masto paslaptis galėjo būti išlaikyta šitaip ilgai? — paprieštaravo Halmanas. — Negi jūs tvirtinate, kad visi kiti čionai dirbantys žmonės — na, pavyzdžiui, mes — galėjo būti šitiek laiko mulkinami? Neatrodo, kad tai būtų įmanoma.