— Matyt, jūs neįvertinate už viso šito slypinčių asmenų, — atsakė Šolderis. — Tiesa, jų tik saujelė, tačiau jie vis dar labai įtakingi. Tačiau dabar dar ne laikas atskleisti jums visą istoriją.
Halmanas pažvelgė į T’ung-Seną. Senas bejėgiškai skėstelėjo rankomis, papurtė galvą ir nieko neatsakė. Galų gale prašneko Edis.
— Visa, kas tiesa ir kas netiesa, atsisijos vėliau. Dabar gi mums svarbu kas kita, o būtent: ką darysime?
Iniciatyvos ėmėsi Šolderis.
— Į tai reikia atkreipti TT dėmesį, tegul atlieka visapusišką tyrimą, — pasiūlė jis. — O jeigu vietinė valdžia nenorės bendradarbiauti, tokiu atveju TT teks išsikviesti JTGP būrį ir priversti ją paklusti.
— Nagi, luktelėkit valandėlę… — buvo bepradedąs Halmanas.
— Tai — vienintelė išeitis, — primygtinai pabrėžė Šolderis.
— O kaipgi Brazilijos vyriausybė? Ar jie irgi yra į tai įsivėlę? — paklausė Edis.
— Be abejo, apie „Vargonų” egzistavimą jie žino. Tačiau jie tiki ta pasaka apie keliones laiku bei priežastingumo ryšių tyrimo stotį. Taigi, jie ir laiko visa tai paslaptyje.
— Palaukite, gal kas nors teiktųsi mane apšviesti? — įsiterpė pulkininkas Adamsonas, jis atrodė visiškai sutrikęs. — TT? JTGP? Apie ką gi jūs kalbate?
Šolderis ėmė jam aiškinti:
— Tame pasaulyje, kuriame esame dabar, nuo pat 1918-ųjų, kai daugiau nei prieš šimtmetį baigėsi Didysis karas, nebuvo jokių kitų globalinio masto konfliktų. Jau prieš daugelį metų didžiųjų valstybių vyriausybės išvis atsisakė armijos paslaugų, ir nuo to laiko paprastai konkuruodavo kitais metodais ir kur kas palankesnėmis sveikatai rungtyniavimo priemonėmis.
Tačiau tai šen, tai ten retsykiais vis įsižiebia kokie nors vietinės reikšmės kivirčai, kartais susidaro situacijos, kuriose neišvengiamas tvirtos rankos įsikišimas. Tiesa, tokio dalyko, kaip pasaulinė vyriausybė, nėra, tačiau visos tautos priklauso Tautų Tarybai, kuri veikia kaip tam tikras teismas, sprendžiant įvairiausius tarptautinius nesutarimus — panašiai kaip ir tau pažįstama Jungtinių Tautų organizacija, tik tiek, kad šitos Tarybos darbas yra veiksmingas. O be to, visos tautos bendrai išlaiko pasaulinę organizaciją, žinomą Jungtinių Tarptautinių Ginkluotųjų Pajėgų vardu. Ši organizacija atstoja TT pakankamai aštrius dantis.
Adamsonas linktelėjo.
— Gerai, — pasakė jis Halmanui. — Matau, jūs čionai turite priemonių susidoroti su situacija. Aš gi, tiesą sakant, visiškai nepageidauju į tai įsivelti. Juk šįryt aš paprasčiausiai išėjau iš namų į darbą, ketindamas praleisti ten paprastų paprasčiausią dieną. Čionai gi jūsų šimtmetis, ne mano. Ar negalėtumėte surinkti grupelės žmonių, kurie perimtų tą mašiną savo žinion tiktai trumpam, kad pakaktų laiko parsiųsti mus atgal ten, iš kur atvykome? O paskui jau galėtumėte galvoti, kaip uždaryti šitą įmonę, tiek laiko, kiek tik jums prireiks.
Netikėdamas savo ausimis Halmanas įsistebeilijo į jį.
— Parsiųsti jus atgal? Bene juokaujate? Ar manote, kad galite taip imti ir apsireikšti iš niekur su šitokia istorija — o paskui paprasčiausiai išnykti, tarsi nieko nė nebūtų įvykę? Kas žino, kokią košę jūs čia galėjote užvirti?
— Ką jūs turite omeny? Kokią dar košę? — ėmė protestuoti Adamsonas, visiškai nuoširdžiai jau kone puldamas į paniką. — Paklausykite, juk tai prakeiktoji jūsų mašina, ji pati atsibogino mus čionai. Mes…
— Jūs įsibrovėte į mūsų liniją, — atšovė Halmanas.
Šolderis kilstelėjo ranką ir taikiai linktelėjo.
— Jeigu mums reikia likti čia, kol viskas bus išspręsta — tegul taip ir bus, — sutiko jis. — Tačiau tai, be abejo, kiek užtruks. O tuo tarpu kažkur čia yra dar du mūsų žmonės. Aš noriu surasti juos ir ištraukti iš tos padėties, kurioje jie atsidūrė, kad ir kokia ji bebūtų. O paskui jau bus galima imtis ir viso kito.
Halmanas giliai įkvėpė, tarsi tokiu būdu stengdamasis sutelkti kantrybę, o paskui staigiai iškvėpė.
— Nagi, visų pirma reikia padaryti štai ką: perduoti visa tai į Saugumo tarnybos rankas, — pareiškė jis. — Man tikrai neatrodo, kad tai galėtų būti mūsų reikalas.
— Per daug neskubėk, Džonai, — perspėjo jį Senas. — Jeigu viskas, ką jie papasakojo, yra tiesa, tuomet pasikliauti Saugumo tarnyba gali būti klaida. Jie juk tiesiogiai atsakingi ne itin patikimai vadovybei.
Halmanas, regis, gerokai suirzo, tačiau tokios logikos nebuvo kaip nuginčyti.
— Ką gi tuomet darysime? — paklausė jis.
— Siūlau kreiptis į daktarą Pfancerį, — pareiškė Senas ir dirstelėjo į Šolderį. — Ar jis patikimas?
— Kiek žinau, taip, — atsakė Šolderis.
Halmanas abejojo. Viena vertus, jis buvo mokslininkas, kuriam pati mintis apie galimybę įsivelti į politiką atrodė pasibjaurėtina, iš kitos pusės, jis buvo tikras mokslininkas, taigi, smalsus. Visa ši istorija atrodė pernelyg intriguojanti, kad galėtum lyg niekur nieko užkrauti ją kažkam kitam ir sėkmingai pamiršti.
Halmanui nespėjus ko nors pasakyti, atsiliepė jaunesnysis Šolderis, kuris iki šiol atsainia veido išraiška sėdėjo atsilošęs kėdėje tylėdamas. Jis pažvelgė į savo antrininką ir paklausė:
— Tiesiog iš smalsumo norėčiau kai ką sužinoti. Ar žodis „Protėjas” ką nors reiškia kuriam nors iš jūsų?
— Taip, — atsakė Šolderis. — Tai kodinis pavadinimas misijos, kuri buvo išsiųsta iš 1975-ųjų į 1939-uosius. O ką?
— A, tada viskas aišku, — pasakė jaunesnysis Šolderis. — Dar prieš paskelbiant aliarmą aš kalbėjausi su vaikinais, kurie praėjusią naktį budėjo Transfero Kontrolės skyriuje. Atrodo, paryčiais įvyko kažkoks keistas prasiskverbimas į spindulį. Anksčiau niekas nebuvo patyręs nieko panašaus. O prieš pat vidudienį tai vėl pasikartojo. Labiausiai visus suglumino tai, kad, suvedus prasiskverbimo įrašą į kompiuterį ir išanalizavus raštą, paaiškėjo, kad pranešimas užkoduotas standartine Morzės abėcėle. Iššifravome žodį „Protėjas”.
— Taip, tai buvome mes, — patvirtino Šolderis.
— Aš nelabai suprantu, apie ką kalbate, — įsiterpė Senas.
Šolderis jam paaiškino:
— Kai mums pavyko išgauti dalinį rezonansą, mes bandėme pasiųsti žinią, kaip manėme, į 1975-uosius… — ūmai jo balsas nutrūko ir jis kažko sutriko. — Palauk, kaip sakei, kada tai įvyko? Šįryt? Nieko nesuprantu.
— Paskutinįsyk tai atsitiko maždaug prieš tris valandas. O pirmasis kartas buvo… man regis, pasak jų, dar keturiomis valandomis anksčiau, — atsakė jaunesnysis Šolderis.
Šolderis atsigręžė į Adamsoną visiškai suglumęs.
— Bet juk tą signalą mes pasiuntėme sausio pabaigoje, tiesa, Kitai? O ankstesnįjį siuntėme dar gruodį… jei norite tiksliai — per pačias Kūčias. Aš ne… — staiga jo akys išsiplėtė — jam smogte smogė suvokimas, kas gi iš tiesų įvyko.
— Na, žinoma! — sukuždėjo jis. Tik išlipus iš mašinos juos užgriuvo tiek įvykių, kad iki šiol nebuvo kada nė pamąstyti. Tokia galimybė netgi nebuvo atėjusi Šolderiui į galvą. — O Viešpatie Dieve…
— Kas atsitiko, Kurtai? — paklausė Adamsonas.
Šolderis nužingsniavo link dviejų stalų.
— Atsiprašau, aš tik valandėlę.
Edis atsitraukė, o Šolderis tuo tarpu įjungė vieną video terminalų.
— Einšteinas — jis dirbo drauge su mumis — nustatė, kad, persikėlus į ateitį, laikas ten slenka kur kas lėčiau. Jis išvedė ketvirtojo laipsnio lygtį, tiesiogiai priklausančią nuo laiko, kuriuo persikeliama į ateitį, atkarpos. — Šolderis ėmė barškinti kompiuterio klavišus, įvesdamas matematinius apskaičiavimus tiesiog į ekraną. — Kitai, ar tu prisimeni? Mes numatėme, kad ten, kur atvyksime, laikas slinks lėčiau faktoriumi penki kablelis septyni.