— Taip, — pritarė Adamsonas.
Ekrane sušvito rezultatas, ir Šolderis valandėlę netekęs amo dėbsojo į jį. Galų gale sunkiai nurijo seiles ir pasakė:
— Mes tikėjomės atsidursią 1975-uosiuose, tai yra, vos per trisdešimt penkerius metus ateityje. Tačiau iš tikrųjų mes juk nukeliavome į ateitį netgi aštuoniasdešimt penkerius metus! Vadinasi, pagal tą patį ketvirtojo laipsnio dėsnį laikas čionai slenka lėčiau ne penkis kablelis septyni, o du šimtus kartų!
Adamsonas tik žioptelėjo, išsyk nepajėgdamas suvokti, ką visa tai reiškia.
— Šiame pasaulyje mes praleidome maždaug dvi valandas, — tęsė Šolderis. — O tai reiškia, kad aname laike nuo mūsų išvykimo iš Niujorko praėjo jau šešiolika dienų! Dabar ten jau kovo vidurys. Bijau, Kitai, kad tavo žmona jau gerokai susirūpinusi.
Šolderis lėtai pats sau linktelėjo — jam ūmai paaiškėjo ir daugybė kitų dalykų. Tik dabar jis suprato, kodėl persikeliant į Vokietiją ir atgal toks svarbus buvo laiko sinchronizavimas: kiekviena minutė, sugaišta 2025-aisiais, reiškė daugiau nei tris valandas, prarastas 1940-aisiais. Tad nieko nuostabaus, kad planavimas bei dauguma susitikimų ir pasitarimų buvo rengiama Vokietijoje, o ne Brazilijoje. Tačiau anaiptol ne tai dabar buvo svarbiausia.
Šolderis pažvelgė į Halmaną, jo akys dabar buvo nepaprastai rimtos.
— Mes nebegalime kvailioti ir žaisti su TT, — pasakė jis. — Nebėra kada. Nejaugi vis dar nesupranti, ką visa tai reiškia? Tame pasaulyje, iš kurio mes atvykome, laikas bėga du šimtus kartų greičiau! Per kiekvienas dvi dienas, kurias praleisime čia plepėdami, ten praeis ištisi metai! Ištisi metai tame pasaulyje, kur civilizacija buvo šluote nušluota, kur ištisos tautos buvo išnaikintos taip barbariškai, kad jūsiškiai, sėdintys čia, jaukiame savo pasaulyje, nepajėgia nė įsivaizduoti! Tačiau juk kaip tik jūs, jūsų pasaulis ir išleido iš butelio tą beprotybės džiną. Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt antriesiems skirtos bombos gaminamos juk čia ir dabar! Ar galite tai įsivaizduoti, daktare Halmanai? Ar galite įsivaizduoti šimto metų senumo pasaulyje laisvai sau vaikštinėjantį beprotį, apsikarsčiusį branduolinėmis bombomis? O juk ne ką kita jūs ir padarėte! O dabar būkite malonus ir dar kartą pakartokite, kad mes viską perduosime Saugumo tarnybai ir kantriai lauksime, kol kas nors teiksis pasikalbėti su TT.
Po Šolderio protrūkio stojo įtempta tyla. Galų gale Halmanas trumpai linktelėjo.
— Eime, pasišnekėsime su Pfanceriu.
39 skyrius
Naujiena, kad ryšys nutrūko tuojau po to, kai Vinsleidas, Ana ir Šolderis drauge su amerikiečiu pulkininku pradingo Sarginės mašinoje, be abejo, sukėlė nemažą Čerčilio grupės susirūpinimą Anglijoje. O kai praslinkus dviem savaitėms iš jų taip ir nebuvo gauta jokios žinios, susirūpinimas virto tikru siaubu.
Kadangi „Ampersando” grupės žygio rezultatas toli gražu nebuvo garantuotas, tad Vakarų atominės bombos, kuri turėjo būti atsvara nacių grėsmei, kūrimas akimoju tapo ypatingai svarbus. Dauguma Amerikos specialistų visas jėgas skyrė kruopščiai analizei nustatyti, kas gi atsitiko sugrįžimo vartams, taigi atomo branduolio tyrinėjimų centras kuriam laikui persikėlė į Didžiąją Britaniją. Pagrindiniai Britanijoje vykdomos programos centrai buvo Londono universitetas, kur, oro pajėgų ministerijos remiamas, profesorius Tomsonas Imperijos koledže eksperimentavo su lėtaisiais bei greitaisiais neutronais, taip pat Liverpulio universitetas, kur darbams vadovavo neutronų atradėjas Džeimsas Čedvikas, bei Birmingemo universitetas.
Birmingeme Lindemanas supažindino Gordoną Selbį su urano skilimą tyrinėjančia grupe, kuriai vadovavo profesorius Rudolfas Pejerlsas bei daktaras Otas Frišas — tas pats Otas Frišas, kuris 1938-ųjų gruodį iš Švedijos į Kopenhagą atgabeno žinią apie Berlyne atliktą Hano-Štrasmano eksperimentą. Kai prasidėjo karas, jis kaip tik viešėjo Anglijoje — ir nusprendė čia ir pasilikti. Šis bendradarbiavimas netrukus atnešė bent jau vieną rezultatą — Birmingemo grupė išsiaiškino, kad kritinė urano 235 masė (tai yra, mažiausias kiekis, reikalingas veiksmingai bombai sukurti) turėjo būti matuojama ne tonomis, kaip kad buvo manoma anksčiau, tiktai svarais. O tai visiškai pakeitė požiūrį į tikimybę iš tiesų sukurti atominę bombą. Atsakydama į Pejerlso bei Frišo straipsnį, o taip pat Lindemano kategoriškai mygiama vyriausybė įkūrė grupę, kuri vėliau tapo žinoma Modo komiteto vardu — ši grupė turėjo vadovauti branduolio tyrinėjimo darbams. Nustebusiems britų tyrinėtojams Lindemanas paaiškino, kad Selbį jis laikinai parsikvietė iš Amerikos pasidalyti drauge su amerikiečiais nuveikto darbo patirtimi.
— Išgirdę, ką jie ten daro, jūs gerokai nustebsite, — pareiškė jiems Lindemanas. — Kai kurie žmonės ten stačiai gerokai pralenkė savąjį laiką! — Bent jau pastarasis sakinys buvo šventa teisybė.
Tuo tarpu rusų-suomių karas, kuris „Protėjo” pasaulyje tęsėsi iki pat birželio, netikėtai pasibaigė „anksčiau laiko”, tuo gerokai priblokšdamas numatytos Norvegijos kampanijos sumanytojus. Matyt, šiame pasaulyje pasirašytas Stalino-Hitlerio paktas atrišo Rusijai rankas, ir ši galėjo pasiųsti į Suomiją kur kas skaitlingesnę armiją, kas gerokai paspartino karo baigmę. Tokiu būdu buvo prarastas svarbiausiasis pretekstas įsiveržti į Skandinaviją. Tačiau Čerčilį ne taip lengva buvo sulaikyti, jis vis vien spaudė priimti sprendimą išsilaipinti Norvegijoje.
— Tegu velniai griebia tuos suomius ir visus jų reikalus! — užriaumojo jis artimiausiojo Karo kabineto susirinkimo metu. Pirmuosius laivus prifarširuosime minų — ir pulsime, kai tiktai vokiečiai sureaguos. O net jei vokiečiai ir nesureaguos, tuomet tegriebia velniai ir juos. Mes vis vien išsilaipinsime!
Be jokios abejonės, tikrąją tokio atkaklumo priežastį jis nutylėjo — iš tiesų tokiu būdu jis ketino užkirsti kelią gegužės mėnesį laukiamam nacių įsiveržimui. Čerčiliui pavyko įtikinti Karo kabinetą, ir buvo sudarytas planas, pagal kurį jungtinės angių ir prancūzų pajėgos turėjo išplaukti balandžio mėnesio pradžioje.
Tačiau Čerčilis ir jo patarėjai nežinojo vieno dalyko, o būtent: po incidento su „Kosaku” admirolas Rioderis ėmė primygtinai įkalbinėti Hitlerį atkelti vokiečių įsiveržimo datą kiek įmanoma ankstesniam laikui. Ir Hitleris sutiko su šiuo pasiūlymu, mat pasirašius paktą su Stalinu laisva liko nemaža Vokietijos kariuomenės dalis. Taigi, galų gale buvo nutarta, kad vokiečių pajėgos irgi išplauks balandžio mėnesio pradžioje.
Didžiuliame kabinete už aukštų dvivėrių durų viršutiniame Abvero štabo aukšte admirolas Vilhelmas Kanaris, Vokietijos karinės žvalgybos vadas, įdėmiai studijavo dokumentus, kuriuos pulkininkas Pikenbrokas buvo padėjęs jam ant stalo. Kanario asistentas pulkininkas Osteris žvelgė į juos stovėdamas greta savo šefo kėdės, o pulkininkas leitenantas Biokelis pagarbiai stovėjo per kelis žingsnius jiems už nugarų.
— Taigi, nėra jokių akivaizdžių įrodymų, kad jie jau iš tiesų prasismelkė į Vokietiją, — padarė išvadą Kanaris.
— Nėra, — sutiko Pikenbrokas. — Ta fotografija, kurioje buvo užfiksuotas jų trejetas, vasario aštuonioliktąją išeinantis iš Britanijos Admiraliteto pastato, ir yra paskutinė tiksli mūsų informacija. Jeigu tas idiotas Niujorke nebūtų ėmęs rodyti kvailos, su jokiais nuostatais nesuderinamos iniciatyvos ir nebūtų įkliuvęs, mes dabar galbūt žinotume daugiau.
Osteris suniurzgė:
— Praėjusį birželį jie praėjo apmokymus Niujorke. Paskui, spalio mėnesį — atsisveikinimo ceremonija ar kas kita, kad ir kas tai buvo, Baltuosiuose Rūmuose. Paskui, vasarį — jau Londonas… Be jokios abejonės, jie vis artėja.