— Būtent, — pritarė Pikenbrokas. Jis parodė dar keletą popierių bei iškarpų. — Dabar gi vis nesiliauju galvojęs, ar tuos kitus dalykus tikrai galima laikyti vien sutapimais. Samneris Velsas, Jungtinių Valstijų valstybės sekretoriaus pavaduotojas, kovo pradžioje apsilanko Berlyne ir Romoje. Gi „Dženeral Motorz” viceprezidentas Džeimsas Munis lankosi Vokietijoje tuo pačiu metu — oficialiai pranešama, kad jis atvyko čia su privačia taikdariška misija. Ar tai atsitiktinumas? O gal jie kažkokiu būdu palaikė ryšį su ta sabotuotojų grupe, jau prasmukusia į mūsų šalį?
— Aš puikiai suprantu, kokios priežastys verčia tave taip manyti, — sumurmėjo Kanaris. — O kaipgi ta teorija, kad jie bandys prasismelkti į atomo branduolio tyrinėjimo darbus? Ar turime kokių nors naujų duomenų?
Pikenbrokas klausiamai dirstelėjo į Biokelį.
— Aš be paliovos tikrinau visų mums žinomų vietų, kur vykdomi tokio pobūdžio tyrinėjimai, sąrašą, pone, ir, tiesą sakant, ši teorija dabar jau atrodo mažiau įtikėtina, — atsakė Biokelis. — Profesorius Esau, kurio darbus remia Švietimo ministerija, vos suduria galą su galu ir labai vargingai stumiasi į priekį. Gi visi Kaizerio Vilhelmo instituto darbuotojai, su kuriais man teko šnekėtis, nėmaž netiki, kad kokių nors apčiuopiamų rezultatų bus įmanoma pasiekti greičiau nei per keletą metų — o gal ir išvis niekada. Heizenbergo laboratorija Leipcige išvis užsiima tik teorija. Dibnerio grupė, dirbanti karinės amunicijos departamente Gotove, vis dar nesusitaria dėl finansavimo… — jis skėstelėjo rankomis. — Kaip matote, šitoje stadijoje nė viena iš šių vietų priešui visiškai neverta per daug domėtis, o apie rimtą grėsmę išvis nėra ko nė kalbėti. Situacija ten tokia, kad ja niekaip nebūtų įmanoma pateisinti tokios kruopščiai suplanuotos operacijos, kokios mes tikimės. Tai būtų visiškai beprasmiška.
— Gotovas… — pakartojo Osteris. — Ten vykdoma daug superslaptų darbų surinkinėjant raketas. Galbūt tai priešas pasirinko taikiniu?
— Įtikėtina, — sutiko Kanaris. — Ką gi, apsaugą ten mes galime sustiprinti — šiaip ar taip, tai yra armijai pavaldi įmonė. Nagi, o kol kas ar turime dar ką nors nuveikti? — Pikenbrokas ir Osteris papurtė galvas. — Labai gerai. Tuomet… — išvydęs, kad Biokelis nori dar kažką pasakyti, Kanaris neužbaigė sakinio. — Kas gi dar?
— Yra dar vienas dalykas, pone, tačiau man taip ir nepavyko kaip reikiant jo išsiaiškinti, — pasakė Biokelis. — SS turi kažkokią itin slaptą įmonę amunicijos gamyklų komplekse Vaisenberge netoli Leipcigo, tvirtinama, kad toji įmonė irgi užsiima atomo branduolio tyrinėjimais. Aš bandžiau sužinoti ką nors daugiau, tačiau atsitrenkiau į akliną sieną, reakcija, kurios sulaukiau, buvo ypatingai priešiška. Kad ir kuo ten užsiima Himlerio žmonės, viena nekelia abejonių — jie visiškai nenori, kad mes ten kaišiotume nosis.
Pikenbrokas linktelėjo ir vėl pažvelgė į Kanarį.
— Šį klausimą mudu su pulkininku leitenantu Blokeliu šįryt kaip tik ir aptarinėjome. Taip apibūdinama įmonė galėtų būti puiki priedanga kažkokiems visai kitiems darbams.
— Taigi, jūs manote, kad ir amerikiečiai gali būti tokios pat nuomonės? — pasiteiravo Osteris.
— Arba jie žino kažką, ko nežinome mes, — pusbalsiu, kone pats sau ištarė Kanaris. Atsilošęs kėdėje jis ėmė pirštais barbenti į stalo paviršių. Visas dabartinis režimas priminė tikrą širšių lizdą, kur visi vėlėsi į nepabaigiamas intrigas ir progai pasitaikius niekad neatsisakydavo perkąsti kam nors gerklę — sunku buvo net patikėti, kad išvis dar pavyksta kažką padaryti. Paties Kanario padėtis buvo nė kiek ne geresnė. Didžiojo karo tnetu jis buvo povandeninio laivo vadas ir dabar vis dar tebebuvo linkęs laikytis tradicijų, būdingų profesionalių karininkų kontingentui. Nors išoriškai jis ir palaikė kuo nuoširdžiausius santykius su konkuruojančių organizacijų vadais, kurie gerokai pavydėjo jam karinės žvalgybos kontrolės monopolijos — su Heidrichu jie netgi tapo kaimynais viename Berlyno priemiesčių — tačiau iš tiesų Kanaris baisiausiai niekino Himlerį, tą išsišokėlį fermerį viščiukų augintoją su visu jo pašėlusiu antisemitizmu bei mistiškomis neogermaniškojo feodalizmo vizijomis. Gi Himleris savo ruožtu nepasitikėjo niekuo susijusiu su reguliariosiomis ginkluotosiomis pajėgomis — mat armija ir buvo potencialiausia opozicija, galinti sukliudyti jam įkūnyti savo svajonę įkurti esesininkų valstybę, kontroliuojamą jo paties asmeninės kariuomenės.
Tad, nejaugi dabar Kanariui derėtų suteikti Himleriui tokią dovaną ir pasidalyti šia informacija, kad būtų apsaugota ne kas kita, o greičiausiai kažkokia dar viena Himlerio asmeninė valdžios siekimo operacija? Buvo visiškai aišku, kad tuo atveju, jei informacija pasirodytų besanti iš tiesų vertinga, Kanaris nesulauktų jokios padėkos ar pripažinimo. O be to, jei Himlerio asmeninei policijai bei žvalgybos tinklui — tai yra, gestapui bei SD — pavyktų dar ką nors iššniukštinėti, visas savo surinktas žinias jie, be jokios abejonės, pavydžiai saugotų. Apie kokį nors atsilyginimą Kanariui už anksčiau suteiktą informaciją negalėjo būti nė kalbos.
— Parenkite išsamų raportą, kurį pateiksime OKV, — įsakė jis, turėdamas omeny vyriausiąją Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadovybę. Galų gale, juk kaip tik už tai jam ir buvo mokama. — Visą šį reikalą mes perduosime Keiteliui, o jis jau tegul imasi tokių veiksmų, kurie jam atrodys tinkami.
— Jūs neketinate tiesiogiai atkreipti į tai paties Himlerio dėmesio? — pasitikslino Pikenbrokas.
— Tegul mane velniai parauna, jei šitaip pasielgsiu, — atšovė Kanaris. — Mes dirbame Vermachtui, bet ne Himleriui! Jis jau ir taip turi pakankamai klapčiukų. Be to, argi kas nors iš jūsų karininkų nebandė su jais suartėti ar gauti kokių nors žinių — ir nebuvo šiurkščiai atstumti? Ne, Hansai, mes viską darysime oficialiai — jei Keitelis manys, kad verta, jis praneš apie tai pačiam fiureriui. O fiureris, jei tokia bus jo valia, atkreips į tai Himlerio dėmesį. Galų gale, mano ponai, juk tai yra jo prerogatyva.
Praėjo dar trys dienos, o apie majorą Voreną ir Padį Rajeną vis dar nebuvo jokios žinios. Kaip kad paprastai ir atsitinka žmonėms, visiškai pasiruošusiems tiek fiziškai, tiek morališkai, o paskui netikėtai paliktiems dykaduoniauti, kariai darėsi dirglūs ir ėmė nerimauti.
— Kaip tik dabar niekas nesukliudytų mums patekti vidun, — kunkuliavo Kesidis, žingsniuodamas pirmyn atgal apleistos fermos daržinės stoginėje. Visi keturi turėjo nuolat palaikyti ryšius, kad galėtų palyginti savo stebėjimus ir suderinti galutinius planus, taigi, Feračinis ir Kesidis didžiąją laiko dalį dabar ir praleisdavo daržinėje. Jie visai nenorėjo užtraukti kokio nors pavojaus Knakėms, jeigu kas nors pastebėtų aplink jų namus besitrinant pernelyg jau daug prašalaičių. — Jau trys savaitės, kaip mes kiurksome Vokietijoje, Hari. Kiek gi dar laiko tau reikia? Kiekviena mūsų prarasta diena vis didina tikimybę, kad kažkur kažkas pasisuks visai mums nepageidautina linkme. Anksčiau ar vėliau vis tiek, ko gero, turėsime pripažinti, kad juodu teks nurašyti. Aš gi sakyčiau, kad laukti nebėra prasmės. Manau, pradėti reiktų jau dabar.
Feračinis sėdėjo šešėlyje už šieno prėslo per kelias pėdas nuo durų angos, stebėdamas, ar kas neateina. Jis papurtė galvą. Dabar, kada drauge nebuvo majoro Voreno, Feračinis liko vyriausiasis rangu ir laikinai vadovavo visai misijai.
— Kai užduotis tokia svarbi, verta dar šiek tiek palaukti, jeigu tai reiškia, kad priešingu atveju prarastume trečdalį savo žmonių. Mes duosime jiems dar visą savaitę laiko.