— Visą savaitę! O Jėzau.
— Galėjo būti ir blogiau, — atsiliepė Edas Peinas. Sukryžiavęs kojas jis Budos poza sėdėjo tarp ryšulių ir antklodžių, stebėdamas ant žibalinės krosnelės kaistantį puodą su vandeniu. — Kiek prisimenu, esi sakęs, kad 1971-aisiais, kai judu su Hariu paskutinį kartą buvote čia, jums teko ištisą mėnesį pragyventi miškuose it laukiniams.
— Tik dvi savaites, — atsiliepė Feračinis. — Tuo metu gamykloje kaip tik vyko nervus paralyžiuojančių dujų bandymai. Mes turėjome gauti jų pavyzdį vienam Jungtinių Valstijų departamentui, kuris domėjosi ta medžiaga, tačiau žmogus, su kuriuo turėjome užmegzti ryšį, taip ir nepasirodė.
Peinas kilstelėjo antakius.
— Kaip? Turi omeny tą pačią Vaisenbergo gamyklą?
— Visai teisingai. Vėliau mes sužinojome, kad vienas to žmogaus pasiuntinių buvo gestapo infiltruotas agentas, kuris jį ir įdavė. Jie svilino jo kojas kaitinimo lempa, tačiau jis vis tiek neprasitarė. O informatorius užbaigė savo dienas upėje su peršauta galva.
— Taip, — sutiko Kesidis, — bet tąsyk buvo visai kas kita. Ten, paupyje, tada gyveno tokia mergužėlė… Ar beprisimeni ją, Hari — tokia raudonplaukė pupytė žaliomis it katės akimis? Ji gyveno drauge su savo broliu — po to, kai prisižiūrėjo vaizdelių Afrikoje, tas vaikinas dezertyravo iš armijos ir slapstėsi kita pavarde.
— Turi omeny tą šliuzo prižiūrėtoją?
— Taip, jį.
Nevilties apimtas Feračinis tiktai papurtė galvą.
— Tu tikras šunsnukis, Kesidi. Taip ir maniau, kad tu rėži sparną aplink jo seserį. Dievulėliau, kai kurie tipai taip niekad ir nepasimoko.
— Vyrui juk reikia kažkaip prastumti laiką, — teisindamasis suniurnėjo Kesidis.
— Nagi, imk ir nueik ten dabar, kodėl gi ne? — pasiūlė Peinas.
— Gal tavo mergužėlė vis dar ten?
— Bijau, kad 1940-aisiais iš jos Kesidžiui nebūtų kažin kiek naudos, — pareiškė Feračinis ir sukikeno. — Nebent būsi kažką nutylėjęs, a, Kesidi?
Peinas įmerkė į vandenį maltos kavos paketėlį.
— Žinote, — prašneko jis, pakeisdamas temą, — aš vis galvoju apie tai, ką Gustavas sakėsi dirbąs toje gamykloje — apie tas dujokaukes ir visa kita. Man regis, būsiu sumanęs ir kitą būdą, kaip mums įvykdyti užduotį, net jeigu ir nebūtume sulaukę iš Anglijos išsiųstų savo prietaisų. Kai viskas…
— Šššš! — Feračinis visas įsitempė ir kiek palinko į priekį — medžių tankmėje priešais fermos pastatus kažkas sujudėjo, ir tai neprasprūdo Feračiniui pro akis. Tačiau tuoj pat jis vėl atsipalaidavo. — Viskas gerai. Tai tiktai Floidas.
— A, ėdesys, — atsiliepė Peinas.
Apsigraibęs už nugaros jis susirinko prieskonius bei kitas maisto ruošimo priemones, o Kesidis tuo tarpu nuleido kopėčias iš daržinės pastogės. Po valandėlės apsireiškė maišu nešinas Lemsonas. Peinas atrišo maišą ir išvydo jame porą triušių, teterviną, kelias bulves, svogūnus bei morkas.
— Vakarienei pasitieksime kaimišką troškinį, — pranešė jis.
— Nagi, ir koks verdiktas? — pasiteiravo Lemsonas. — Ką nors nusprendėte?
— Duosime jiems dar vieną savaitę, — atsakė Feračinis.
Lemsonas flegmatiškai linktelėjo, ir iš po apsiausto išsitraukė ilgą dviašmenį peilį.
— Ką gi, tikiuosi, jūs, vaikinai, mėgstate triušieną, — nutęsė jis ir atsitūpęs ėmėsi darinėti savojo maišo turinį.
40 skyrius
— Kartais atrodo, — prašneko Vinsleidas, — kad visas gyvenimas — tai senėj ant vykstantis suvokimo procesas, jog anaiptol nesi toks išmintingas, kokiu save laikei jaunystėje.
Atsidusęs jis atsilošė sukamoje kėdėje ir ėmėsi stebėti du pilkomis uniformomis vilkinčius apsaugos darbuotojus, kurie nejudėdami stovėjo prie durų tolimajame kambario gale. Jo švarko kišenėje buvo aptiktas 1940-ųjų vasario mėnesio „Riders daidžest” numeris, kurį Vinsleidas skaitė lėktuve pakeliui iš Niujorko į Angliją. Laikraštyje buvo bent keletas straipsnių apie Hitlerį, nacistus bei karą Europoje, taigi, visos tos pasakaitės, kurias juodu su Ana taip išmoningai kūrė, norėdami išlošti laiko Šolderiui, subliūško kaip muilo burbulas. Kalebas drauge su kitais pasišalino pasitarti ir palaukti, kol atvyks kažkokie valdžios atstovai, kurie, regis, buvo jau pakeliui.
Ana Charkiovič vos pastebimai šyptelėjo jam iš kitos pusės žemo apskrito staliuko, už kurio juodu sėdėjo.
— Ką gi, galime pasiguosti nebent tuo, kad mes vis dar klestime, nepaisant savo netobulumo ir visų padarytų klaidų, — atsiliepė ji. — Juk būtume išties beviltiška ir trapi veislė, jei viskas priklausytų nuo vieno vienintelio slystelėjimo ar klaidos. Tokiu atveju mes kaip rūšis jau senų senovėje būtume išnykę.
— Man regis, tai tik vienas iš galimų požiūrių. Kaip kažin ką, Ana, man niekad ir į galvą nebūtų atėję, kad esi tokia filosofė.
— Tikrai? — Ana dygiai pažvelgė į jį. Jos balsas iškalbingai bylojo, kad pasakyti ji norėjo kur kas daugiau nei telpa į tą vieną žodį.
— Rodos, tu lauki, kol aš paklausiu, ką gi tu nori tuo pasakyti, — pareiškė Vinsleidas.
— Man atrodo, kad nedaug tesama dalykų, kurių tu nežinotum apie kiekvieną mūsų grupės narį, Klodai, — pasakė ji. — Ne, palauk, aš ne apie tai — juk savaime suprantama, kad šitokiai misijai kiekvieną žmogų reikėjo itin kruopščiai atrinkti, kad menkiausia užuomina apie bet kokias suderinamumo problemas būtų automatiškai atmetusi numatytą kandidatą — ir panašiai… Bet šįsyk aš turėjau omeny ką kita.
Vinsleidas linktelėjo. Neatrodė, kad jis būtų ypatingai nustebęs.
— Tęsk, — paragino jis Aną.
— Zinai, yra daugybė dalykų, Klodai… — Ana vangiai mostelėjo ranka. — Na, pavyzdžiui, kad ir grupės sudėtis, ypač tas faktas, kad dalyvauti misijai buvo pakviestas ir Harvis Vorenas su savo kariškiais. Kažkaip visi jie pernelyg jau gerai tiko tai situacijai, kuri išsiplėtojo tik vėliau: Rajenas — naras, Peinas — chemikas, ir visi jie jau turi bent šiokios tokios patirties vykdyti operacijas kaip tik tame regione… galima netgi pamanyti, kad tu iš anksto žinojai, jog turėsime problemų su sugrįžimo vartais ir nesulauksime jokios paramos. O paskui tu palikai Artūrą Anglijoje, stengdamasis suorganizuoti viską taip, kad vietoj Strengo į Maskvą būtų pasiųstas Idenas — tarsi jau būtum žinojęs, kad DžFK žmonės negalės laiku įsikišti. Ar supranti, ką turiu omeny, Klodai? Viso to gerokai per daug, kad patikėtum tai esant grynais atsitiktinumais. O ir dabar, kai nukreipei visų dėmesį nuo Kurto ir Kito Adamsono su tuo kompiuteriu… Tu juk labai gerai žinojai, ką darai! Na taip, suprantu: tai, kas pasirodė ekrane, tebuvo paprasčiausia direktorija ar kažkas panašaus — tačiau šiuo atveju svarbu yra tai, kad tu žinojai, kaip ją paleisti. Matai, Klodai, aš jau seniai svarstau sau, kaipgi tu…
Ji nutilo nebaigusi sakinio — kitapus durų tolimajame kambario gale pasigirdo balsų šurmulys, jis vis garsėjo.
Durys su trenksmu atsilapojo, ir vidun siūbtelėjo būrelis žmonių, kuriems vadovavo du ryžtingai nusiteikę vyrai pilkais kostiumais. Jie šluote nušlavė prie durų budėjusius sargybinius.
Vienas sargybinių krustelėjo, tarsi ketindamas išsitraukti ginklą, tačiau čia pat sudvejojo.
— Sere, atsiprašau, bet…
— Traukitės iš kelio, — įsakė aukštesnysis iš dviejų kostiumuotų vyrų, nė nemanydamas sulėtinti žingsnio.
— Tačiau mums įsakyta…
— Įsakymas atšauktas.
Sargybiniai pernelyg suglumo, kad dar sugebėtų kaip nors sureaguoti, ir netrukus kambarys prigužėjo žmonių.