Iš minios išniro Kurtas Šolderis, jam iš paskos sekė Adamsonas. Juodu puolė tiesiog prie Vinsleido ir Anos, kurie jau buvo pašokę ant kojų.
— Judu sveiki gyvi? Gerai.
— Ar jie yra tuodu žmonės? — paklausė vienas vyrų, dirstelėjęs į Šolderį.
— Taip.
— Mano pavardė Pfanceris, — prisistatė žmogus. — Esu vienos projekto grupių vadovas. O šit Jorgasenas yra direktoriaus pavaduotojas. Paklausykite, kol kas aš dar nežinau ką ir manyti apie visą šią istoriją, kurią ką tik išgirdome, tačiau tuo atveju, jei visa tai — tiesa, mes tučtuojau pasiimame jus iš čia, kol atvyks kas nors iš vyresnybės ir kaip reikiant ištirs visą šį reikalą. O norint susisiekti su vyresnybe, mums teks nusigauti į pranešimų centrą. Ryšys su visa šia įmone yra ribotas, nes čia atliekami itin slapti darbai. O kai pateksime ten, siūlau, kad…
Už pravirų durų vėl pasigirdo šurmulys. Koridoruje čia pat kažkas kalbėjosi pakeltais balsais, ir tuojau pat vidun įpuolė Kalebas drauge su pustuziniu savo žmonių. Jis buvo visas įsitempęs ir stačiai pamėlęs nuo įtūžio.
— Jums buvo įsakyta ničnieko neįleisti vidun! — užriko jis sargybiniams. — Kas drįsta nepaisyti mano valios? Ir išvis kas čia dedasi?
— Tai aš nepaisau tavo valios, — atsakė Jorgasenas, užtverdamas jam kelią. — Be to, kaip tik tą patį norime sužinoti ir mes, o būtent: kas čia dedasi?
Kalebas pastebėjo Šolderį ir Adamsoną.
— O štai ir abu bėgliai, — jis mostelėjo ranka sargybiniams. — Sulaikykite juos.
Sargybiniai, regis, nesiryžo. Nespėjus jiems nė krustelėti, dar vienas vyras, T’ung-Senas, žengė tiesiog priešais juos.
— Jo įsakymams jūs nepavaldūs, — pasakė jiems T’ung-Senas.
— Jūs privalote man paklusti! — pareiškė Kalebas sargybiniams. — Šičia tie žmonės neturi jokios teisės įsakinėti.
— Mes perimame visą valdžią į savo rankas iki tol, kol bus atsakyta į kai kuriuos klausimus, — pareiškė Pfanceris, atsistodamas greta Seno. — Čia vyksta kažkas netgi labai neteisėto — ir mes ketiname išsiaiškinti, kas būtent.
— Nedarykite tokių kvailysčių! Verčiau jau eikite iš čia ir grįžkite prie savo darbo.
— Nė neketiname, kol kas nors nepaaiškins, iš kur atsirado jis, — pareiškė Edis, galvos linktelėjimu parodydamas į Šolderį. — Jis yra tiksli Kurto Šolderio kopija — tik trisdešimčia metų vyresnis.
— Nagi, negali būti, kad jūs rimtai tikėtumėte šita absurdiška istorija! — su panieka prapliupo Kalebas. — Dėl Dievo meilės, juk iš pirmo žvilgsnio matosi, kad tai gan išmoninga apgavystė! Garantuoju, jie yra iš kokios nors šnipų gaujos ir prasiskverbė čionai nelegaliai. Kaip tik apie tai mes ir stengiamės išgauti kuo daugiau žinių. Kaip manote, dėl kokios kitos priežasties mes laikytume juos čia?
Atrodė, kad jis visiškai pasitiki savimi, o jo kalba irgi buvo pakankamai įtikinanti, kad pasėtų abejones. Be to, jo versija, be jokios abejonės, buvo kur kas mažiau fantastiška nei ta, kurią teko išklausyti prieš tai. Atmosfera kambaryje atvėso. Kai kurie čionai įsiveržusios grupės nariai persimetė neramiais žvilgsniais.
— Ar galite kuo nors tai pagrįsti? — sviedė iššūkį Pfanceris. Jis buvo gerokai sunerimęs. Pasipiktinusių balsų choras jam už nugaros jau rimo.
Kalebas nė nemanė prarasti įgyto pranašumo.
— Pagrįsti? Aš visai neprivalau jums aiškintis — nė vienam iš jūsų. O net jeigu ir privalėčiau — kokia gi prasmė kažką aiškinti, kai čionai kunkuliuoja tokia raganų medžioklės isterija? Juk jau sakiau jums — šie žmonės buvo sulaikyti po to, kai nelegaliai prasibrovė į įmonę, jie irgi nesugebėjo kaip nors įtikinamai pasiaiškinti. Mes ketinome juos apklausti, o paskui visą šį reikalą perduoti atitinkamam departamentui. Tad dabar gal malonėtumėte visa tai palikti žmonėms, kurie už tai atsako, ir grįžti prie savo darbo?
Stambus, įdegęs, drauge su Kalebu atėjęs žmogus kilstelėjo abi rankas ir permetė žvilgsniu kambarį, kreipdamasis į visus esančius jame:
— Gerai, visi jūs — viskas jau baigta — štai šitaip. Mes nuoširdžiai dėkojame jums, kad atgabenote likusius du, tačiau dabar grįžkime prie savo darbų ir palikime visa taip, kaip yra. Nagi, eime, eime, spektaklis baigtas.
Stebėdamas, kaip tiek vilčių teikusi situacija byra it kortų namelis, Vinsleidas karštligiškai suko galvą. Jis jau anksčiau įtemptai mąstė apie tą keistą padėtį, kurioje jie taip netikėtai atsidūrė, svarstydamas, kaip kuo geriau ją išnaudoti. Jis ničnieko apie tai neprasitarė Anai, nes jų pokalbį galėjo išgirsti sargybiniai. Tai, kad iš visų įmanomų vietų jie atkeliavo būtent čia, dvelkė kažkuo lemtingu.
„Plaktukas” buvo idealiai apsaugotas nuo bet kokio antpuolio iš išorės. Lygiai taip pat ir „Vargonai” iš lauko buvo visiškai neprieinami.
Iš išorės.
Abiejų įmonių atveju tai buvo lemtingas neapsižiūrėjimas. Jų kūrėjai apgalvojo visas apsaugos priemones — tačiau tik apsisaugoti nuo išorinės grėsmės. Tačiau tiek į „Plaktuką”, tiek ir į „Vargonus” buvo įmanoma patekti dar vienu keliu, kurio negynė jokios užtvaros. Nors abi mašinas ir skyrė laiko praraja, vis dėlto jos buvo įrengtos vienoje linijoje, abiejuose galuose jas jungiančio kelio, kuris visiškai tiesiai vedė iš vienos į kitą — tarsi tunelis, iškastas tarp dviejų pilių. O saugoti šį tunelį būtų prasmės nebent tuo atveju, jeigu kas nors sugebėtų materializuotis jame stačiai iš niekur.
Kaip tik tai ir atsitiko Vinsleidui bei jo bendražygiams! O tasai „tunelis”, kurio viename gale jie dabar buvo, tiesiu keliu vedė į visos „Protėjo” misijos tikslą! Per „Ampersando” grupės instruktažą Londone Vinsleidas apibūdino apleistą šachtą bei atliekų šalinimo sistemą kaip „užpakalines” „Plaktuko” duris, kurios liko praviros tik laimingo likimo įgeidžio dėka. Vis dėlto tų durų nebuvo galima net lyginti su šitais dabar tiesiog priešais juos plačiai atlapotais vartais.
— Gal ir jūsų tiesa, — kiek abejodamas ištarė kažkuris, — jeigu tikrai niekam negresia tiesioginis pavojus… Tačiau ir jūs turėtumėte suprasti mūsų nerimą.
— Na žinoma, — taikiai atsiliepė Kalebas. — Aš juk ir pats būčiau panašiai pagalvojęs. O dabar gal vis dėlto paliksite visą šį reikalą mums?
Vienas sargybinių stovėjo vos kelios pėdos priešais Vinsleidą, tačiau nusisukęs į priešingą pusę — jis stengėsi nepražiopsoti nė žodžio. Jis buvo atsipalaidavęs, dėmesys nukreiptas visai kitur, mat įtampa kambaryje jau buvo atslūgusi. Sargybinis priklausė vidaus apsaugos policijai — o tai buvo ne ką daugiau nei garbės sargyba, šių sargybinių nebuvo ko nė lyginti su kovos krikštą gavusiais veteranais iš griežtai atrinkto elitinio dalinio, koks buvo, pavyzdžiui, Specialiosios paskirties būrys. Vinsleidas pagalvojo apie pavojų, pakibusį virš galvų Vorenui ir jo žmonėms, vykdant jo, Vinsleido, pavedimą. Jis tiesiog neįstengė atsispirti pagundai bent pamėginti pasiekti tą patį tikslą dabar, kai pasitaikė tokia puiki galimybė.
— O gal kas nors norėtų išklausyti ir antrąją pusę? — garsiai prašneko Vinsleidas, žengdamas pirmyn, kad atkreiptų visų dėmesį. Visi akimoju atsigręžė į jį. Jis kilstelėjo ranką ištiestu pirštu, tarsi norėdamas pabrėžti kiekvieną savo žodį. Šis judesys buvo toks natūralus, kad sargybinis nespėjo net įsitempti, kai Vinsleidas žaibiškai prasibrovė pro jį. O tada Vinsleidas akimoju atsigręžė, tuo pat metu susilenkdamas dvilinkas ir smogdamas alkūne tiesiog sargybiniui į saulės rezginį. Sargybinis susirietė, o Vinsleidas jau buvo spėjęs žingtelėti į šalį ir išsitiesti; dabar jis skiausčiu delnu vožtelėjo sargybiniui per sprandą ir sėkmingai paėmė iš jo rankų ginklą dargi anksčiau nei nelaimėlis susmuko ant grindų. Čia pat jis nusitaikė tiesiog į antrąjį sargybinį, kuris sustingo vidury judesio, taip ir nesuspėjęs nusikabinti šautuvo nuo peties. Ana Charkiovič apstulbusi įsmeigė akis į Vinsleidą, tačiau tai truko vos sekundės dalelytę. Tuoj pat atsitokėjusi ji pripuolė prie antrojo sargybinio ir atėmė šio ginklą. Tuo tarpu susirinkusieji kambaryje dorai nė nesusigaudė, kas gi čia vyksta.