Vinsleidas atsitraukė į kampą, iš kurio galėjo matyti visą kambarį, ir šautuvo mostu įsakė Kalebui bei jo žmonėms atsitraukti prie tolimiausios sienos. Buvusioji Kalebo priešininkų grupė buvo pernelyg priblokšta, kad sumotų, kaip reaguoti.
— Tas šoninis skląstis — tai saugiklis, — pusbalsiu burbtelėjo Vinsleidas Anai, nenuleisdamas akių nuo susirinkusiųjų. — Svirtelė už dėklo: pozicija kairėje nustatoma pavieniams šūviams, dešinėje — išsklaidytiems. Buožės priekyje yra trijų pozicijų ugnies selektorius, stumdomas į priekį ir atgaclass="underline" vienam šūviui, penkių šūvių serijai ir automatiniam šaudymui.
Ana apžiūrėjo ginklą ir apčiupinėjo jį tvirtais pirštais.
— Supratau.
Pora sargybinių kyštelėjo galvas iš koridoriaus, norėdami pasižiūrėti, kas čia dedasi — ir akimoju sustingo, išvydę tiesiog į juos nukreiptus vamzdžius.
— Nejudėkite, — griežtai perspėjo juos Vinsleidas. — O dabar padėkite šautuvus ant grindų, lėtai, lėtai.
Akimirksnį sargybiniai dvejojo. Paskui vienas jų žvilgtelėjo į susmukusį ant grindų kūną, kuris kaip tik dejuodamas bandė sėstis, ir pakluso. Jo pavyzdžiu pasekė ir antrasis.
— Spirkite juos tiesiog čionai, — įsakė Vinsleidas. — O dabar abu — rankas aukštyn. — Jis linktelėjo Šolderiui ir Adamsonui pasiimti po ginklą. — Paimkite jų revolverius, — pridūrė Vinsleidas. Šolderis ir Adamsonas, Vinsleido ir Anos pridengiami, pasiėmė sargybiniams prie diržų kabančius pistoletus. — Dabar ir apkabas… Taip, gerai.
Vinsleidas apžvelgė kambarį ir patenkintas linktelėjo. Jis žengė pirmyn iš savo kampo, o veide švystelėjo šypsena.
— Nagi, ponios ir ponai, — linksmai ir draugiškai kreipėsi jis į visus susirinkusiuosius. — Bijau, kad spektaklis dar toli gražu nepasibaigė.
41 skyrius
Virš Berlyno stogų dar tik tryško šalta priešaušrio brėkšma, kai SS tarnybinė mašina cypdama padangomis išniro iš už kampo į princo Alberto gatvę ir sustojo prie pat paradinių gestapo štabo durų. Susikūprinęs šlavėjas priešingoje gatvės pusėje ir pora ant kito kampo stoviniuojančių policininkų, kurie šnekučiuodamiesi žvarbiame šaltyje vis stipriau suposi į apsiaustus, nekreipė į ją jokio dėmesio. Iš priekinės mašinos sėdynės iššoko sargybinis ir nuskubėjo atidaryti užpakalinių durelių. Iš mašinos išlipo Heinrichas Himleris, ko gero, antras galingiausias trečiojo reicho žmogus — susikaustęs ir pasitempęs, vilkįs karininko apsiaustą ir aukštą juodą kepurę su SS reichsfiurerio ženkleliu. Kietai suspaustos jo lūpos buvo plonos, žemyn nusvirusiais kampučiais, smakras nusklembtas; jis želdino trumpai pakirptus ūsiukus, akys mieguistai mirksėjo už pensnė be rėmelių. Sargybinis palydėjo jį laiptais aukštyn. Apsauga kaip mat pagarbiai kaukštelėjo kulnais ir atidarė duris — abu atvykėliai skubiai žengė vidun, perėjo tuščią vestibiulį ir pasuko prie liftų.
Reinhartas Heidrichas, Himlerio pavaduotojas bei Vyriausiosios reicho saugumo tarnybos, į kurią įėjo tiek gestapas, tiek ir SD, vadas nekantriai žingsniavo pirmyn atgal savo kabinete. Netrukus čionai įėjo ir Himleris. Heidrichas buvo trisdešimt šešerių metų, aukštas šviesiaodis blondinas griežta lūpų linija, tiesia nosimi ir aštriais veido bruožais — žodžiu, nacizmo rasinių fantazijų šiauriečio idealas. Jis buvo tikras brutalia jėga pagrįstos valdžios įsikūnijimas ir gerokai išsiskyrė iš kitų trečiojo reicho vadų tiek ypatingu pasitikėjimu savimi, tiek ir kitais sugebėjimais. Heidrichas mokėjo darbe absoliučiai atsiriboti nuo bet kokių jausmų, jų tarpe ir nuo asmeninės pagiežos, jis tobulai suderindavo beaistrį techniko efektyvumo siekimą su ciniko pasirengimu išspausti visą įmanomą naudą iš bet ko, kas tik pasitaikys. Šį derinį įkūnijantis žmogus pasižymėjo apskaičiuotu žiaurumu, kuriam buvo svetimos bet kokios žmogiškos dvejonės, ir tai gąsdino visus, kuriems tik tekdavo su juo susidurti — kitąsyk net patį Himlerį.
— Labas rytas, — pasisveikino Himleris. — Na, kokios naujienos?
Prieš pusvalandį jį buvo pažadinęs telefono skambutis — Heidrichas paprasčiausiai pasakė, kad esama tam tikrų neatidėliotinų reikalų, kuriuos reikia nedelsiant aptarti. Iškilo kai kurių problemų dėl „Valhalos” — tai buvo kodinis pavadinimas įmonės Vaisenberge, iš kur ir buvo palaikomas ryšys su „Siuzerenu” bei 2025-aisiais. O diena anksčiau Hitleris išreiškė Himleriui savo susirūpinimą dėl kai kurių atsargumo priemonių. Feldmaršalas Keitelis, suvienytos gynybos dalinio, įkurto 1938-aisiais, vadas, parodė fiureriui iš Kanario gautą pranešimą, kuriame gan akivaizdžiai buvo užsimenama, kad anglų bei amerikiečių žvalgyba sudarė rinktinę šnipinėjimo grupę, kuri specializavosi tokiuose dalykuose kaip atomo branduolio tyrinėjimai. Savo pranešime Kanaris paminėjo Vaisenbergą, netgi ypatingai jį pabrėždamas, o skeptiškas kai kurių jo pastabų tonas iškalbingai bylojo, kad jo anaiptol neįtikina SS sukurta istorija, skirta tikrajai įmonės veiklai pridengti. Hitleris gerokai sunerimo ir įgaliojo Himlerį kaip reikiant viską ištirti.
— Situacija netgi blogesnė nei mes manėme, — pareiškė Heidrichas. — Gerokai blogesnė. — Jis mostelėjo į paskleistus ant darbo stalo popierius ir paėmė vieną aplanką, kurį buvo gavęs iš Abvero. — Kalbame apie elitinį karinio sabotažo dalinį, kurio šaknys siekia asmeniškai Čerčilį ir Ruzveltą.
Himleris niauriai perkreipė lūpas.
— Karinis dalinys? Ar nori pasakyti, kad į šį reikalą įsivėlusi Amerikos — neutralios šalies — kariuomenė?
— Būtent, — atsakė Heidrichas. — Kaip jau sakiau, į šį reikalą yra asmeniškai įsitraukęs netgi Ruzveltas. O koks gi dalykas yra pakankamai svarbus, kad pateisintų šitokias pastangas?
— O Viešpatie! Ar nori pasakyti, kad jie nutuokia, kas iš tiesų yra Vaisenberge? — Himleris pačiupo aplanką ir suskato paskubomis sklaidyti lapus.
— Visiškai akivaizdžių įrodymų neturime, tačiau Kanario žmonės beveik neabejoja, kad kaip tik tai priešas pasirinko savo taikiniu. Jie apsvarstė visas galimas alternatyvas — ir jas atmetė.
— O pats Kanaris ar žino, kas ten iš tiesų yra?
— Ne, nemanau. Tačiau jis įtaria, kad ten yra anaiptol ne tai, ką mes viešai paskelbėme ten esant.
Atskleidęs pirmuosius aplanko dokumentus, Himleris pajuto stingdantį siaubą.
— Praeitų metų liepa! Vašingtonas, spalio mėnuo… Londonas? Bet juk tai neįmanoma! Ar nori pasakyti, kad visą tą laiką jie viską žinojo?
— Ir tai dar ne viskas, — atsiliepė Heidrichas. — Prisimenate tą incidentą netoli Kirico, įvykusį jau daugiau nei prieš tris savaites? Tą, kurio metu buvo sunaikinti ketvertas diversantų, kai viename patikrinimo punktų mūsų dalinys buvo priverstas griebtis ginklo? Taigi, visi keturi kūnai buvo atpažinti. Visi jie užregistruoti — tai buvo paprasčiausi bagažo pergabentojai. Nė vienas jų nebuvo to anglų-amerikiečių sabotuotojų dalinio narys. O tai reiškia, kad pats dalinys nepatyrė jokių nuostolių.
Heidrichas pasiėmė dar vieną popierių pluoštą.
— O štai čia — laboratorijos ataskaita apie jų gabentus sprog menis bei kitus mūsų perimtus daiktus. Visa tai atkeliavo iš Anglijos. O štai, paklausykite, dalis jų išvadų, — Heidrichas ėmė skaityti balsu: — „Labiausiai įtikėtina prielaida, kad perimtieji kostiumai buvo pagaminti specialiai apsaugai, dirbant ypatin gai nuodingų cheminių skysčių bei dujų aplinkoje. Vis dėlto vi siškai tiksliai nustatyti jų paskirties neįmanoma.”