— Nuodingi chemikalai! — aiktelėjo Himleris. — Tai Vaisenber gas, jokios abejonės. Kažkokiu būdu jie tikisi prasiskverbti į pa čią gamyklą! — Galų gale suvokęs, ką visa tai reiškia, jis pastebi mai išblyško. — Ir, sakai, visi tie daiktai buvo perimti jau beveik prieš mėnesį? O, velnias…
— Vadinasi, sabotuotojai jau šalyje, — užbaigė Heidrichas. — O šitokiai svarbiai užduočiai, jie, be abejo, turėjo toli gražu ne vieną amunicijos komplektą.
Himleris nusigręžė ir įsmeigė akis į žemėlapį, kabantį ant Heidricho kabineto sienos. Pranešti apie tai „Siuzerenui” derėjo per Hitlerį, tačiau skubūs sprendimai, kaip paprastai, turėjo būti priimami vietoje. Laiko tėkmės greitis skyrėsi du šimtus kartų — 1926-aisiais, kai visa tik prasidėjo, greičių skirtumo faktorius buvo 360, praeičiai „vejantis” ateitį jis pastoviai mažėjo — o tai reiškė, kad jeigu „Siuzerenui” pakaktų vos valandos išsiųsti atsakymą, Vokietijoje per tą laiką praeitų daugiau nei aštuonios dienos. Taigi, „Siuzerenas” galėjo kontroliuoti strategiją ar galutinius tikslus, tačiau šiuo atveju apie kokią nors pagalbą iš ateities nebuvo ko nė galvoti.
— Tučtuojau informuokite SS oberstgrupenfiurerį Leipcige ir pasirūpinkite, kad nedelsiant būtų išsiųstas kariuomenės būrys, kuris ir perims vartų apsaugą toje gamykloje, — paliepė Himleris. — Be to, mūsų įmonė turi būti izoliuota, o šalia jos pastatyta apsauga tam atvejui, jei kiltų koks nenumatytas pavojus. Paskui duokite žinią į fiurerio štabą ir pasirūpinkite, kad fiureris priimtų mane, kai tik atsikels.
Heidrichas atrodė gerokai sunerimęs.
— O ar nevertėtų iškart uždaryti visą gamyklą, pasinaudojant „Valhaloje” dislokuotomis gynybinėmis pajėgomis, kol iš Leipcigo atvyks pastiprinimas? — pasiūlė jis.
Himleris papurtė galvą.
— Kol kas tegul jie lieka ten, kur yra, tam atvejui, jeigu mes kartais apsirikome manydami, kad tie sabotuotojai bandys prasiskverbti vidun per gamyklą. Liksime paskutinių kvailių vietoje, jeigu jie įsibraus vidun kaip tik tada, kai rinktiniai mūsų sargybiniai visai kitur tikrins darbininkų leidimus. Vis dėlto pasirūpinkite, kad visi, įeinantieji į „Valhalą”, būtų kuo kruopščiausiai tikrinami.
Akimirksnį Heidrichas dvejojo, bet paskui linktelėjo.
— Visi reichsfiurerio įsakymai bus įvykdyti, — ištarė jis.
— Be to, tegul kas nors užmezga ryšį su Todto organizacija ir perduoda jiems įsakymą surasti inžinierius, kurie buvo atsakingi už struktūrinius pakeitimus. Tada tegul atgabena juos čionai drauge su smulkiais visų atliktų darbų planais. Noriu žinoti kiekvieną menkiausią detalę apie visus įmanomus įėjimo vidun būdus.
Himleris tulžingai pažvelgė į Abvero popierius, paskleistus ant Heidricho stalo.
— Absoliučiai neatleistina, kad visa ši informacija pasiekė mus taip vėlai! — pratrūko jis. — Įtariu, kad senas mūsų bičiulis Kanaris kėsinasi mūsų sąskaita padidinti savo departamentą. Tačiau šįsyk jis įklimpo kur kas giliau nei numano. — Jo akys už pensnė stiklų nuožmiai blykstelėjo. — Jis darosi pavojingas. Mes juo dar pasirūpinsime, bet vėliau, kai sutvarkysime šiuos, kur kas skubesnius, reikalus.
Tai šit kaip, pagalvojo Feračinis, susilenkęs sėdėdamas užpakalinėje Gustavo Knakės „Fiato” sėdynėje. Jie palengva slinko ankstyvo ryto mašinų, dviračių bei pėsčiomis Vaisenbergo gamyklos link kulniuojančių darbininkų srovėje. Pagaliau buvo pasiekta kulminacija — po daugelio metų informacijos kaupimo bei planavimo darbų gimtajame jo pasaulyje dar prieš 1975-uosius, po sistemos sukonstravimo Tularozoje, po „Protėjo” grupės surinkimo bei apmokymų, po jos persiuntimo atgal laike, po įsikūrimo Sarginėje, o vėliau — persikėlimo į Angliją ir begalinių pasirengimų ten. Ir visa tai buvo skirta vien tam, kad jų ketvertas — mat praėjus savaitei Vorenas ir Rajenas taip ir nepasirodė — susirinktų čia, būtent šioje vietoje, šį giedrą ir žvarbų balandžio pirmosios rytą. O dienai baigiantis, viskas jau bus aišku: arba tas itin rizikingo lošimo ėjimas pavyks, ir tada atsipirks daugybė metų nenuilstamo triūso, neįtikėtinas žmonių pasiaukojimas ir mirtinas pavojus, grėsęs daugybei gyvybių — arba viskas vienu gaištu žlugs.
Automobilis pravažiavo pro paskutiniuosius darbininkų barakus Vaisenbergo pakraštyje, ir už kelio posūkio prieš akis išniro gamyklų kompleksas, pagrindiniai jo vartai žiojėjo vos už kokio pusmylio atviros plynės, nusėtos tiktai prožirnių kupstais. Neminint Citadelės, kurią valdė ir saugojo SS pajėgos, visa chemijos gamykla tebuvo paprastas pramoninis kompleksas, saugojamas tiek pat, kiek ir bet kuri kita tokio profilio gamykla. Gustavas tikėjosi, kad pravedant grupės narius į teritoriją neturėtų iškilti jokių rimtesnių kliūčių. Prasiskverbti į aptvertą teritoriją komplekso viduje, kur buvo įsikūręs karinės amunicijos fabrikas, būtų buvę gerokai sunkiau, tačiau tai neturėjo jokios reikšmės — pagal planą ten grupei ir nereikėjo patekti. Ir vis dėlto „Ampersando” grupė nusprendė papildomai apsidrausti ir įsismelkti į teritoriją po vieną.
— O tavo bičiulis ne itin šnekus, Gustavai, — prašneko Julius, įsitaisęs priekinėje sėdynėje greta vairuotojo. Jis buvo Knakės bendradarbis ir visuomet drauge su juo važiuodavo į darbą. — O gal ankstyvas metas kaltas, kad jis toks apsnūdęs, kaip manai?
— Nagi, aš, tiesą sakant, kaip reikiant jo ir nepažįstu, — atsiliepė Knakė. — Jis pas mus dar visai neseniai. Rodos, sakėsi dirbąs PM-4 skyriuje. Kažkas sužinojo, jog turiu mašinoje laisvos vietos, ir pasiūlė, kad galėčiau jį pavėžėti. Pats žinai, kaip yra su ta karo ekonomika — juk negali žmogus taip imti ir atsisakyti. — Knakė dirstelėjo per petį. — Juk taip, tu dirbi PM-4 skyriuje?
— Taip, teisingai, — atsakė Feračinis. Jis tyčia kalbėjo laužyta vokiečių kalba. — Pradėjau vos prieš penkias dienas. Nuo vamzdžių valymo.
— Koks tavo akcentas? — paklausė Julius.
— Ispaniškas. Tačiau oras čia anaiptol ne toks kaip Ispanijoje — vis lietus ir lietus, ir dar rūkas.
— Kaipgi tu patekai čia?
— Koviausi Franko gretose, o paskui padėjau italams, dirbau pas Musolinį. Tačiau girdėjau kalbant, kad Vokietijoje galima kur kas daugiau uždirbti — tiesa? Nagi, taip ir atsidūriau čia, bet pasirodė, kad tokios kalbos — grynas melas. Pinigų jie tikrai duoda, tai tiesa, bet paskui ir vėl atima.
— Na, prie šito tau teks priprasti, — karčiai nusijuokęs pasakė Julius. — Kaipgi tave vadinti?
— Atsiprašau?
— Vardas? Koks tavo vardas?
— A. Roberto.
— Tai jie jau pradėjo ir tave apgaudinėti, a?
Feračinis pamąstė valandėlę.
— Dėl pinigų — taip, — sutiko jis. — Bet, šiaip ar taip, pinigai — tai dar ne viskas. Užtat vokiečių mergaitės — tai jau visai kitas reikalas. Žinai, ispanės visos turi katalikes mamas, vis ne ir ne, iki vestuvių — jokiu būdu, o ir paskui galima tik tada, kai popiežius leidžia. Nagi, sakykite — argi popiežius ką nors išmano apie mergaites? Atrodo, Hitleris vis dėlto bus atnešęs vokiečiams šiokios tokios naudos.
Julius nusijuokė.
— Girdėjai, Gustavai? Žinai, Roberto, tu šaunus vaikis.
Artėdama prie vartų mašina sulėtino greitį, Feračinis, kyštelėjęs ranką į kišenę, užčiuopė leidimą, kurį jie patys ir pasigamino, naudodamiesi Margos parūpintais blankais. Kaip ir numatė Gustavas, patikrinimo procedūra prie vartų anaiptol nebuvo griežta, nusinuobodžiavęs fabriko apsaugos darbuotojas tik užmetė akį į leidimus, prispaustus prie mašinos langelio, ir mostelėjo jiems važiuoti vidun. Tą pat akimirksnį Feračinis visai čia pat pastebėjo ir Kesidį — šis iš paskutiniųjų stengėsi suvaldyti klibantį dviratį, leidimą laikydamas įsikandęs dantyse. Sargybinis mostelėjo jam pravažiuoti, į leidimą nė nedirstelėjęs.