Užpakalinėje sėdynėje kiūtantis Feračinis užsimerkė ir tylutėliai su palengvėjimu atsiduso. Jis neabejojo, kad Peinas ir Lemsonas, atvažiuojantys darbininkų autobusu, irgi neturės rimtesnių problemų.
Dabar beliko sulaukti tik kostiumų, ginklų bei įrangos siuntos. Tačiau šiais dalykais jau turėjo būti pasirūpinta. Trečiasis bendrininkas, kurį Gustavas bei Marga vadino „Erichu”, turėjo atgabenti visa tai metalo laužo surinkimo sunkvežimiu, kuris atvažiuodavo į kompleksą kas antrą rytą ir iš dirbtuvių išgabendavo metalo drožles bei kitas smulkias atliekas. Kartkartėmis, išvažiuojant iš teritorijos, sunkvežimį apieškodavo, tačiau niekas ir niekad nėra jo tikrinęs įvažiuojant.
Už dešimties mylių, kitame Vaisenbergo pakraštyje dunksojo kalvė bei mechaninės dirbtuvės su nublukusia iškaba, reklamuojančia tepalus bei padangas, greta stovėjo ir senovinis benzino siurblys. Priešais dirbtuvės duris kiurksojo ką tik atitemptas apdaužytas, leisgyvis sunkvežimis, o jo vairuotojas aršiai ginčijosi su žmogumi odine kepuraite ir riebaluotomis dėmėmis nusėtu kombinezonu.
— Rytoj? Bet juk tai visiškai man netinka! Sakau tau, reikia, kad padarytum tai šiandien, ir tučtuojau!
— Ak štai kaip? O kas tu toks, kad šitaip man nurodinėtum? Tau ir taip gerokai pasisekė, kad važiavau pro šalį pakeliui į čia, priešingu atveju vis dar tebekiurksotum ten pat, kur įstrigai! Šįryt esu pasižadėjęs atlikti bent du kitus užsakymus. Taigi, tau teks palaukti savo eilės.
Susinervinęs Erichas sugriežė dantimis.
— Klausyk, dar šįryt man būtinai reikia pasiekti gamyklą. Pripilk tą velnią šalto vandens, ir aš pasiimsiu jį tokį, koks yra.
— Ką? Su šitokia skyle radiatoriuje? Visiškai neįmanoma! Žmogau, juk tu net pirmosios mylios nenuvažiuosi.
— Gerai, klausyk — jei sutaisysi jį tučtuojau, sumokėsiu penkiasdešimt markių viršaus.
— Na, tiesą sakant, nežinau…
— Šešiasdešimt! Žūtbūt turiu išjudinti šitą grabą!
— Septyniasdešimt.
Pokalbį pertraukė sirenų kauksmas — atsigręžę abu vyrai išvydo, kaip visos keliu važiuojančios mašinos skubiai suka į šalikelę. Vos po kelių akimirksnių atzvimbė du motociklininkai su plieno šalmais, vilkį SS uniformomis, jiems iš paskos važiavo konvojus, kurį sudarė karininkų automobilis bei trys sunkvežimiai, grūste prigrūsti kareivių. Konvojus dideliu greičiu lėkė nuo Leipcigo pusės. Išvydus tai, Ericho veidas ištįso.
— Gerai, tegul bus septyniasdešimt, — tvirtai pasakė jis. — Su sąlyga, kad tu pradėsi tučtuojau. Beje, kur galėčiau rasti telefoną? Tai labai skubu.
Tuo tarpu už kokio šimto jardų šoniniu keliuku priartėjo juodas „Mersedesas” su svastika, išpaišyta ant durelių, bei plazdančia SS vėliavėle. Automobilis įsuko į pagrindinį kelią ir nuriaumojo paskui konvojų.
42 skyrius
Jaunesnysis Kurtas Šolderis neryžtingai žengė žingsnį pirmyn, tada sustojo ir papurtė galvą. Vinsleidas, kuris tebelaikė paruoštą šautuvą, klausiamai kilstelėjo smakrą.
— Klausykit, aš vis dar nesuprantu, kas čia darosi, tačiau esu visiškai tikras, kad jis nėra jokia apgavystė, — prašneko jaunesnysis Šolderis, kryptelėdamas galvą vyresniojo Šolderio link. — Galbūt tai kainuos man darbą, tačiau aš linkęs jums padėti. Jeigu visa tai, ką jūs papasakojote, yra tiesa, tokiu atveju visai nenoriu tiesiog stypsoti čia nieko neveikdamas.
Vinsleidas linktelėjo.
— Labai pagirtina, — pripažino jis. — Gal dar kas nors?
Visi kiti, atėjusieji su Pfanceriu ir Jorgasenu susižvalgė ir neramiai subruzdo.
— Tiesą sakant, man reikalingas ne bet koks žmogus, o toks, kuris nusimanytų, kaip veikia kontroliniai prietaisai, — tęsė Vinsleidas. — Ar bent jau toks, kuris būtų susipažinęs su jais pakankamai, kad suprastų, ar darbuotojai ten iš tiesų daro tai, ką reikia.
— Gal pirma pamėginkite bent paaiškinti mums, ką ketinate daryti, — pasiūlė Pfanceris.
Vinsleidas dirstelėjo į vyresnįjį Šolderį.
— Kurtai, laiko tėkmės greičio neatitikimo faktorius čionai juk turėtų būti kur kas didesnis nei tas, kurį apskaičiavome 1975-iesiems, tiesa?
— Taip, — atsiliepė Šolderis. — Aš, šit, svarsčiau sau — kažin, ar tu pagalvosi apie tai?
— Gal bent apytikriai numanai, koks jis čia turėtų būti?
— Maždaug du šimtai. Aš paskaičiavau.
Vinsleidas linktelėjo, tarsi kažko panašaus ir būtų tikėjęsis.
— Vadinasi, atominių bombų detalės, skirtos gabenti 1942-ųjų Hitlerio antpuoliui į Rusiją, jau turėtų būti beveik visiškai paruoštos.
Šolderio akys išsiplėtė — jis pradėjo suvokti, kur link suka Vinsleidas. Jis skubiai paskaičiavo mintyse. Tam, kad bombos būtų paruoštos naudojimui 1942-ųjų vasarą, jų komponentai turėtų būti gauti maždaug po dvejų metų nuo dabartinio jų laiko, tai yra, 1940-ųjų pavasario. Dvidešimt keturi mėnesiai po trisdešimt dienų, padalinti iš dviejų šimtų… Jis linktelėjo.
— Išeina, kad perkelti juos reikės vėliausiai po pustrečios paros. Tavo tiesa. Komponentai jau turėtų būti čia.
— Juos atgabens pro tas didžiąsias duris kitame transfero šliuzo prieškambario gale, — pasakė Vinsleidas. — Juk ten ir yra siuntinių paruošimo patalpos, tiesa?
— Jūs tik paklausykite! — prapliupo Kalebas nepajudėdamas iš vietos — drauge su visais savo žmonėmis jis piktai dėbsojo nuo pasienio kitame kambario gale. Sargybinis, kurį buvo partrenkęs Vinsleidas, dabar sėdėjo ant grindų rankas prispaudęs prie pilvo, jis atrodė gerokai apdujęs. — Jie juk tikri pamišėliai! Nejaugi jūs sutiksite dalyvauti masinėse skerdynėse?
Grėsmingu šautuvo mostu Ana Charkiovič jį nutildė.
— Nemanau, kad vertėtų tęsti šį pokalbį, dalyvaujant visiems susirinkusiems, — pareiškė Vinsleidas ir atsargiai patraukė į priešingą kambario galą. — Pereikime į gretimą kambarį. — Ana ir Šolderis vis dar laikė ginklus nukreiptus į Kalebo grupę, o Adamsonas tuo tarpu paragino visus likusius eiti pro duris paskui Pfancerį bei Jorgaseną.
— Būk geras, Kurtai, patikrink, ar nė vienas jų su savimi neturi asmeninio komunikatoriaus, — paprašė Vinsleidas.
Šolderis mikliai apieškojo likusiuosius kambaryje ir netrukus jau turėjo keletą kišeninių siųstuvų bei vieną ant riešo nešiojamą bloką, o taip pat ir sargybinių diržus su įmontuotais komunikatoriais. Vinsleidas parodė nuolatinį video komunikatorių kambaryje ir linktelėjo galva Anai — ši vienu šūviu paklusniai ištaškė jį į gabalėlius.
— Dėl to labai atsiprašau, — atsitraukdamas pareiškė Vinsleidas pasipiktinusiems žmonėms. — Tik nemėginkite demonstruoti kokio nors didvyriškumo. Durys bus saugomos, ir pirmąjį, kuris iškiš nosį pro jas, ištiks komunikatoriaus likimas.
Jis mostelėjo Adamsonui išeiti pro duris ir paliepė jam be perspėjimo šauti į bet ką, kas tik bandys sekti jiems pridurmui.
Paskui jis nuėjo pas kitus į konferencijų salę, kur juodu su Ana pirmiausia ir buvo atgabenti.
Ana ir Šolderis vis dar laikė visus pagarbiu atstumu nuo savęs, tačiau dabar, kai Kalebo žmonės buvo nebepavojingi, jie irgi elgėsi nebe taip grėsmingai.