— O dabar luktelėkit valandėlę, — susijaudinęs prapliupo Pfanceris, vos Vinsleidas įėjo vidun. — Jei jums bent vieną akimirksnį pasirodė, jog kas nors čionai ruošiasi pasiųsti ryšio kanalu veiksmingą branduolinį ginklą — vadinasi, jums išties protas pasimaišė. Juk mes tiktai iš jūsų išgirdome apie tai, kas, esą, vyksta aname gale. Bet juk ir čia esama žmonių — gyvų žmogiškų būtybių! Ir aš, be jokios abejonės, nė nemanau pasinaudoti tarnybine padėtimi tam, kad kas nors būtų užmuštas. Aš niekad to nepadarysiu ir su tokiais dalykais nesitaikstysiu, supratote? Niekad.
— Niekas čia nė neužsiminė, kad ryšio kanalu reiktų pasiųsti bombą, — atsiliepė Vinsleidas. — Tačiau tos detalės, laikomos pas jus čia, apačioje, skirtos prietaisams, kurie detonuoja, nusmailintais įprastų sprogmenų užtaisais įsprogdinant į juos kritinę skilimo masę. — Jis vėl pažvelgė į Šolderį. — Juk kaip tik tai ir buvo tavo darbas čionai, tiesa?
— Tai yra, tavo, — pasakė Šolderis jaunajam savo antrininkui.
— Taigi, esame čia du specialistai.
Vinsleidas atsigręžė į Pfancerį.
— Štai ką noriu pasiūlyti, — prašneko jis. — Jūs kratotės atsakomybės dėl kieno nors žūties. Ką gi, šito visiškai nenoriu ir aš. Tačiau, tikite jūs tuo ar ne, tačiau antrajame ryšio gale esama pasaulio, kurį jūsų operacijos čionai ir sukūrė, kuriame jau prasidėjo karas, galų gale visiškai sugriausiąs Vakarų civilizaciją — sugriausiąs, jeigu niekas nė piršto nepajudins, kad visa tai pakeistų. Aš kalbu apie prarastas gyvybes, kurias teks skaičiuoti dešimtimis milijonų, toli gražu ne apie tas keletą, kurios bus paaukotos, jei sprogus bombai kas nors netyčia atsidurs netoliese.
— Na gerai, tarkime, aš linkęs patikėti — kol kas vien tam, kad galėtume tęsti pokalbį, — atsargiai pasakė Pfanceris. — Bet jūs vis dar nepateikėte savo pasiūlymo.
— Aš siūlau sunaikinti sugrįžimo vartus aname gale bent jau iki tol, kol įgaliotieji valdžios atstovai čia išsiaiškins situaciją, — pareiškė Vinsleidas. — Taikysimės tiktai į pačią mašiną, mums pakaks poros strategiškai tiksliai padėtų sprogmenų, niekas nenukentės. O paskui iškviesime TT ir viską perduosime JTGP kontrolei, kol jie viską išnarplios.
— Skamba visai protingai, — atsiliepė kažkas.
— O kodėl būtinai reikia sunaikinti sugrįžimo vartus? — paprieštaravo Halmanas. — Juk galėtume paprasčiausiai išsikviesti TT?
— Dėl laiko tėkmės greičio faktoriaus, — atsakė Vinsleidas. — Tenai laikas bėga maždaug du šimtus kartų greičiau. Bet koks delsimas gali būti lemtingas. Kelios sugaištos dienos čia reiškia, kad aname gale bus prarasti ištisi metai.
Halmanas gūžtelėjo pečiais.
— Na ir kas? Mes tiesiog suspenduotume visas operacijas šiame gale ir lauktume tolimesnių nurodymų. Vis dar nesuprantu, kodėl būtina susprogdinti vartus.
— Mes negalime šitaip rizikuoti ir palikti juos veikiančius, — neatlyžo Vinsleidas. — Kol kas mes sugebėjome perimti valdžią čionai į savo rankas, tačiau dėl bet kurios iš daugybės tikėtinų priežasčių situacija gali tučtuojau pasikeisti. Taigi, vienintelis būdas absoliučiai įsitikinti, kad ryšio kanalas bent kol kas nebus naudojamas — tai padaryti taip, kad juo ir nebūtų įmanoma pasinaudoti.
— Be to, pažvelkime ir iš kitos pusės, — pasiūlė Šolderis. — Jeigu vartai bus taip sugadinti, kad jiems pataisyti prireiks ne vienerių metų, net tokiu atveju čionai praeis vos kelios dienos. Taigi, jūs tikrai ne kažin ką prarandate. O jeigu ryšys vėl pradės veikti niekšų rankose, pasekmės aname gale bus išties katastrofiškos.
Edis žengė pirmyn ir atsistojo kambario viduryje greta jaunojo Šolderio.
— Pasiutimas, man regis, kažkam galų gale derėtų apsispręsti, — pareiškė jis. — Gerai, aš jumis tikiu. Ir padėsiu kuo galėdamas.
— Ir aš, — pareiškė dar vienas žmogus, sekdamas jam įkandin.
Daktaras Pfanceris vis dar svyravo.
— Paklausiu dar kartą — ką būtent jūs siūlote? r vėl kreipėsi jis į Vinsleidą.
— Viena grupė turi perimti savo žinion valdymo prietaisų patalpą, — prašneko Vinsleidas, jis kalbėjo greitai, primygtiniu to nu. — Toji grupė priverčia budinčiuosius darbuotojus aktyvuo ti spindulį ir prižiūri, kad būtų deramai pradėtas perkėlimas Tuo tarpu abu Kurtai nusiveda antrąją grupę į siuntinių paruo Šimo patalpas ir ten pasiima sprogmenų, detonatorių ir sprog dinimo kabelių — tiek, kad užtektų keletui užtaisų. O pasku mes — tik keletas mūsiškių, aš visai nenoriu, kad jūs dėl to rizi kuotumėte gyvybėmis — persikeliame į kitą galą, išdėliojame sprogmenis, nustatome taimerius visai trumpam laikui — ir tučtuojau grįžtame atgal, tikėkimės, anksčiau, nei 1940-ųjų galas suspės susigaudyti, kad vyksta kažkas negero.
— Ar tai gali pavykti? — abejodamas paklausė Senas.
— Nežinau, — prisipažino Vinsleidas. — Tačiau labai noriu pabandyti. Mes pasiryžę rizikuoti. O visa, ko prašome iš jūsų — tai mums padėti.
— Dešimt sekundžių, — pasakė Šolderis. — O jei antrajame gale pakanka dešimties sekundžių išdėlioti sprogmenis ir sugrįžti atgal į mašiną — kiek gi laiko praeis šitame gale? Nė kiek! Mažiau nei sekundės dalelytė!
Pfanceris linktelėjo.
— O kas tada?
— O tada keliausime į pranešimų centrą ir duosime žinią į TT štabą Ciuriche, — atsakė Vinsleidas.
— Šitai išties privers visus subruzti, — pasakė Edis. — Saugumo tarnybos iki šiol vis dar nesusigaudė kas čia darosi, tačiau, jei jūs nukreipsite šautuvų vamzdžius į pranešimų centro personalą, visi be jokios abejonės kaipmat sukrus. Ir leisis čionai it akis išdegę. O kas bus tada?
— Jeigu sugrįžimo vartai nebeveiks, man nebebus labai svarbu, kas dar įvyks, — atsakė Vinsleidas. — Galbūt tada mes sudėsime ginklus ir atsiduosime likimo valiai. O jūs galėsite pasakyti, kad neturėjote jokio pasirinkimo — mes privertėme jus bendradarbiauti. Tai ir viskas, ko mes prašome — pabendradarbiauti su mumis vos keletą minučių. Argi gaila paaukoti keletą minučių, jeigu šitaip bus išgelbėta milijonai gyvybių?
— O kas bus, jei mes vis dėlto atsisakysime bendradarbiauti? — paklausė Pfanceris.
Vinsleidas nusišypsojo it atsiprašydamas ir mostelėjo ginklu, kurio vis dar nepaleido iš rankų.
— Tokiu atveju mes, bijau, būsime priversti reikalauti, kad vis vien tai padarytumėte, — atsakė jis.
43 skyrius
Feračinis žingsniavo betonuotu taku vedančiu tarp kažkokių alyva vėsinamų transformatorių, stūksančių už vielinės tvoros vienoje pusėje, ir vamzdžių raizgyno, vedančio iš perdirbimo cisternos kitoje. Pagaliau jis pasiekė konvejerį, nuo kurio buvo pakraunami nitratų vagonėliai su apverčiamais kėbulais. Čia jis pasuko į dešinę, pasiekė tiltą virš susikryžiuojančių geležinkelio bėgių ir nužingsniavo palei ilgą, juodai dažytą, skarda apkaltą pašiūrę. Visa buvo lygiai taip, kaip ir tame modelyje, kurį Feračinis išstudijavo dar Londone.
Užnugaryje pasigirdo prislopintas cyptelėjimas, ir po akimirkos Feračinį prisivijo Kesidis, jis nusiropštė nuo savo tratančio dviračio ir ėmė žingsniuoti greta.
— Jokių problemų, — ištarė Kesidis.
— Žinau. Mes įvažiavome bevek drauge su tavim. Gal kur nors matei Floidą ir Edą?
— Pakeliui mane pralenkė autobusas, bet nežinau, ar tikrai tas.
— Netrukus sužinosime.
— O kur Gustavas?
— Nuvažiavo pastatyti mašinos. Bus čia po kokios minutės.
Jie apsuko vieną galą pastato, kuriame buvo sumontuoti triukšmingi akmens druskos trupinimo mechanizmai, ir patraukė pirmyn siauru keliuku, kurio grindinyje buvo įmūryti geležinkelio bėgiai. Kairėje driekėsi dalis atliekų perdirbimo kombinato, kur link jie kaip tik ir suko: čia grūdosi visas miškas plieninių atramų bei vamzdžių, virš kurių stūksojo dengti plieno rezervuarai, už jų dunksojo du dar didesni ir aukštesni rezervuarai. Tesiog priešais, prie pat vienaaukštės siurblinės, į kairę nuo kelio atsišakojo trumpas takas.